Nedarbo šmėkla
Vieną dieną išgirsti, kad tavo paslaugos įmonei nereikalingos. Į tave nukrypsta bendradarbių užuojautos žvilgsniai. Tai patys bjauriausi momentai, kuriuos privalai iškęsti. Į galvą kala mintis: „Kodėl aš? Kaip gyvensiu toliau?“
Tokias akimirkas išgyveno beveik 300 tūkst. Lietuvos gyventojų (per 18 proc. visų šalies gyventojų): daugiausia – jaunimas (37 proc.) ir vyrai (22 proc.), mažiau – moterys (14 proc.). Statistikos departamento duomenimis, nedarbo lygis kiekvieną ketvirtį auga.
Nedarbas vienaip ar kitaip palietė dažną šeimą. Žmonės nesitiki, kad ekonominė situacija artimiausiu metu pagerės. Jie stengiasi mažinti vartojimą ir mažiau išlaidauti, taupyti kiekvieną atliekamą litą. Tai patvirtina ir sąskaitų bankuose augimas.
Pasaulis nesugriuvo
Marija taip pat turėjo palikti darbovietę, kurioje daugelį metų dirbo nežiūrėdama į laikrodį, negailėdama asmeninio laiko. Išsiskyrimas buvo kartus, tačiau nuo tos akimirkos, kai užvėrė įstaigos duris, ašarų neliejo ir rankų negrąžė, tam net neturėjo laiko. Atsirado aibė kitokių rūpesčių. Užsiregistravo Darbo biržoje, išvyko į kaimą, grybavo. Visai neseniai patyrė šeimos džiaugsmą: tapo močiute. Galima buvo dažniau aplankyti pagimdžiusią dukterį, nunešti naminio maisto, pabūti drauge.
Prieš porą mėnesių bedarbe tapusi vidutinio amžiaus moteris nesijaučia kaip ant ledo. Vaikai jau užauginti, vyras dar dirba, nors uždarbis ir nedidelis. Šeimos nesaisto įsipareigojimai bankams. „Darbo biržoje priėmė labai maloniai, viską paaiškino. Du kartus jau buvau užsiregistruoti“, – nauju patyrimu dalijasi Marija. Dabar ji tris mėnesius gaus apie 600 litų pašalpą, paskui – šimtu litų mažesnę.
Maksimali nedarbo išmoka šiuo metu siekia 650 litų per mėnesį, vidutinė išmoka praėjusį ketvirtį – apie 540 litų.
Nenorėtų prarasti
Marija prisipažįsta, kad iki šiol darbo neieškojo, tačiau nemano, kad rasti jį būtų sunku. Bent jau kurioje nors parduotuvėje naujas darbuotojas reikalingas.
Tačiau kitas dalykas, kad siūlomos darbo vietos – su minimaliu darbo užmokesčiu. Atskaičius mokesčius, liktų ne ką daugiau negu valstybės mokama bedarbio pašalpa. Tad ar verta ją prarasti?
„Galėčiau padirbėti aukle arba dirbti nelegaliai pas kokį nors ūkininką“, – moteris svarsto galimybę padirbėti nelegaliai. Juk Darbo biržos darbuotojai netikrina, ką per dieną veikia bedarbiai.
Ką veikia bedarbiai
„Swedbank“ Asmeninių finansų instituto užsakymu buvo atliktas namų ūkių finansinės situacijos ir finansinių įsipareigojimų tyrimas. Be kita ko, buvo apklausta nemažai oficialaus darbo neturinčių gyventojų.
Pasak šio tyrimo, pagrindiniai bedarbių pajamų šaltiniai – įvairios socialinės pašalpos, tačiau net daugiau nei pusė (54 proc.) šių socialiai remiamų žmonių gauna pajamų iš neoficialaus darbo, iš jų 18 proc. šis darbas yra reguliarus.
Vilniaus regione bedarbiai užsidirba versdamiesi smulkia prekyba, prižiūrėdami ligonius, senelius; Klaipėdos krašte – daugiausia dirbdami statybose; Alytaus regione – gabendami prekes iš užsienio, rinkdami miško gėrybes; Marijampolėje daugiausia prisiduriama iš naudotų automobilių prekybos ir remonto. Vis dėlto pagrindinis dirbančių bedarbių pajamų šaltinis išlieka pašalpos ir kitų šeimos narių parama. Darbinės pajamos sudaro palyginti nedidelę dalį (29 proc.).
Dirbantieji nelegalų samdomą darbą su tokia padėtimi taikstosi dėl kelių priežasčių: dažnai tokia yra darbdavio valia (62 proc.), tačiau neretai ir jie patys nenori legaliai įsidarbinti, kad neprarastų socialinių pašalpų ir lengvatų. Turintieji smulkųjį verslą jo nesuinteresuoti legalizuoti dėl didelių mokesčių (87 proc.), sudėtingos smulkiojo verslo apskaitos (47 proc.). Ne paskutinėje vietoje ir nenoras prarasti šeimai reikšmingas socialines pašalpas bei lengvatas.
„Nedarbas labai didelis. Žmonės prisiduria nelegalių pajamų, nes nenori mažinti pajamų ir bijo netekti socialinių lengvatų“, – sunkmečiu Lietuvoje susiformavusią keistoką situaciją komentuoja „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Odeta Bložienė.
Teisti neskubėkime
Negerai, kad bedarbio pašalpa konkuruoja su darbo užmokesčiu; galiojanti tvarka neefektyvi, skatina šešėlinę ekonomiką.
Sociologas, ekonomistas prof. dr. Romas Lazutka nuo didelių apibendrinimų ir interpretacijų siūlo susilaikyti. Pasak jo, privataus banko atlikto tyrimo nepakanka. Reikėtų išsamesnės nelegalių pajamų analizės.
Tačiau profesorius įsitikinęs: jokiu būdu negalima kalbėti, kad žmonės yra tinginiai ar neblogai gyvena, nes gauna pajamų iš nelegalaus darbo. Būtų didelė klaida ir mažinti esamas pašalpas.
Mūsų socialinės paramos sistema labai priklauso nuo pajamų. „Jei remiame tik tuos, kurie nepajėgūs daug daugiau uždirbti, jie praranda paskatą dirbti. Kitos šalys imasi daugiau skurdo prevencijos – teikti paramą nepriklausomai nuo pajamų: visiems vaikams mokyklose suteikti nemokamą maitinimą, nepriklausomai nuo tėvų pajamų kiekvienam vaikui skirti išmokas. Gaila teikti išmoką tiems, kurių tėvai daug uždirba? Be reikalo, nes tie tėvai valstybei sumoka labai daug mokesčių“, – tvirtina R.Lazutka, linkėdamas ir Lietuvai pereiti prie pažangesnės sistemos.
