Turizmo sektorius: potencialas po krizės

Ištikus ekonominiam sunkmečiui, šalies viešbučiai ir viešojo maitinimo įstaigos pajuto neigiamus pokyčius, juk, be išaugusių mokesčių, dar prisidėjo ir logistiniai sunkumai, ypač pasijutę sostinėje Vilniuje, kurio tarptautinis oro uostas po „FlyLAL“ bankroto buvo likęs beveik be darbo. Tačiau šiandien, matant po truputį didėjančius turistų srautus Lietuvos sostinėje ir jos kurortuose bei ieškant dar geresnių logistinių alternatyvų, jau galima įžvelgti potencialias išeitis iš susidariusios padėties.

Apie pastarųjų paiešką ir turizmo Lietuvoje ateitį projekto „Ateities miestas“ ir žurnalo „Valstybė“ surengtoje diskusijoje kalbėjosi dabar jau buvęs ūkio viceministras Arnoldas Burkovskis, Užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento direktorius Vytautas Pinkus, Lietuvos kurortų asociacijos prezidentas ir Palangos meras Vytautas Stalmokas, Turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus pavaduotojas Juozas Raguckas, Šilutės rajono savivaldybės vicemeras Jonas Jaunius, „Rail Baltica“ centro direktorius Antanas Zenonas Kaminskas, „Lietuvos geležinkelių“ direktoriaus pavaduotojas Dalijus Žebrauskas, Tarptautinio Vilniaus oro uosto Komunikacijos skyriaus viršininkė Gabrielė Vasiliauskaitė, Infrastruktūros plėtros departamento vyriausioji projektų vadovė Rasa Rožanskienė ir Vilniaus turizmo informacijos centro direktorė Jolanta Beniulienė.

„Valstybė“: Kokį realų krizės poveikį mūsų šalies turizmo sektoriui nurodo statistiniai duomenys? Ar matyti šios srities atsitiesimo būdų?

J. Raguckas: Turizmo departamentas remiasi bendrąja statistika, kurią pateikia mūsų kolegos iš Statistikos departamento. Bet, žinoma, ir be tikslių skaičių, pvz., vaikščiojant po Vilniaus senamiestį, galima susidaryti bendrą vaizdą. Na, praėjusių metų pradžioje turizmo sektoriui buvo piešiama apokaliptinė ateitis ir gresiantis neišgyvenimas netgi iki Kalėdų, o šiandien jau galima pasakyti, kad didžiausi smūgiai (krizė, mokesčių pakėlimas, „FlyLAL“ bankrotas) atlaikyti. 2009 m. statistika rodė turizmo sektoriaus traukimąsi pagal visus parametrus, o šiemet jau galime stebėti šiokį tokį atsigavimą, kurį lėmė, pvz., gera vasara Lietuvoje, kai gyventojai rinkosi poilsį ne užsienyje.

V. Stalmokas: Turizmo kontekste yra specifinis kurorto aspektas. O kadangi kurorte žmonės visų pirma siekia pailsėti, jų srauto didėjimas arba mažėjimas priklauso nuo gaunamų paslaugų skaičiaus.

Lietuva dar sovietmečiu išsiskyrė sanatoriniu gydymu, teikiamu tokiuose kurortuose kaip Palanga, Druskininkai, Birštonas. Vėliau šis sektorius buvo gerokai apleistas, tačiau šiandien tai puiki niša pritraukti į Lietuvą būtent gydomojo poilsio ieškančių turistų. Tačiau šioje srityje, atsižvelgiant į tai, kad kurortiniuose miestuose, pvz., nebuvo plėtojama pramonė, didelis proveržis įmanomas tik esant viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimui, t. y. verslininkų iniciatyvoms ir Vyriausybės dėmesiui bei pagalbai.

„Valstybė“: Tačiau, be didžiųjų kurortų, yra ir kitokius poilsio paketus siūlantis sektorius, pvz., kaimo turizmas. Kokia padėtis šioje srityje?

J. Jaunius: Kiekvienas Lietuvos regionas išsiskiria savo specifika. Tarkim, Šilutė ir visas Pamarys unikalūs dėl savo vandens turizmo galimybių ir kultūrinio išskirtinumo, nes, kaip žinome, šis kraštas ilgą laiką buvo veikiamas vokiškos įtakos.

Tačiau, be abejo, yra ir bendrų bruožų, būdingų visiems, norintiems pritraukti turistų. Visų pirma tai objektas, kurį atvažiuojantys žmonės norėtų pamatyti. Tad būtina užtikrinti jo pasiekiamumą, t. y. plėtoti infrastruktūrą. Na, o tada jau plėtojasi ir aptarnavimo sektorius. Mūsų bėda ta, kad kartais supainiojamas minėtų prioritetų eiliškumas, iš pradžių pradedama investuoti į infrastruktūrą, o tik paskui ieškoma objekto. Kalbėdamas apie Pamarį galiu tik pasidžiaugti, kad mano minėtas objektas mūsų krašte jau yra sukurtas ir tai padarė pati gamta.
Na, o jeigu kalbame apie krizės poveikį, galiu pasakyti, kad Pamario verslininkai, užsiimantys turizmu, tikrai nesėdi sudėję rankų – jie ieško naujų nišų ir jas randa.

V. Stalmokas: Šiuo metu Lietuvoje yra ne viena iniciatyva gauti kurortinio miesto statusą, tačiau reikia suprasti, kad visa Lietuva negali būti vienas kurortas. Todėl reikėtų aiškiai sudėlioti prioritetus tarp kurortinių centrų ir regioninio turizmo.

A. Burkovskis: Nereikia painioti kurorto ir kurortinės teritorijos statuso. Juk, pvz., kiekviename rajone galima apibrėžti tam tikrą kurortinę teritoriją, skirtą poilsiui, o visur kitur vykdyti įprastą ūkinę veiklą.

A. Z. Kaminskas: Susidaro įspūdis, kad dabar nemažai miestų Lietuvoje nori tapti kurortais. Kodėl? Ogi todėl, kad tai pritraukia žmones ir finansinius srautus. Tačiau gana dažnai susiduriame su tuo, ką minėjo J. Jaunius, t. y. visų pirma galvojame apie pinigus, kurie gali atitekti potencialiam kurortui, o paskui jau sukame galvą, kaip tą ar kitą vietovę tuo kurortu paversti.
Kitas dalykas, susijęs su jau esamais kurortais, kurie patiria ne tik krizę, bet ir tarptautinę konkurenciją, yra siūlomų paslaugų kokybės ir kainos santykis. Deja, net ir palyginti su Turkija, mūsų kurortai nėra tokie lankstūs, ypač lyginant kainas.

A. Burkovskis: Na, jei jau lyginame lankstumą, galima pasakyti, kad poilsis Turkijoje atpigo apie 40 proc., o, kaip minėjo Palangos meras, pas juo kainos nukrito 20–30 procentų. Taigi skirtumas yra net ir čia.

V. Stalmokas: Tačiau atpigęs, bet galbūt kai kam ir pabodęs poilsis Turkijoje lėmė, kad, sumažėjus kainoms pas mus, poilsiautojų Palangoje šią vasarą buvo tikrai daugiau nei pernai.
Kita vertus, čia jau galime pradėti kalbėti apie mokesčius, konkrečiai – apie pridėtinės vertės mokestį (PVM). Lietuvoje viešbučiams jis vienas didžiausių Europoje, tad mūsų kainos negali būti itin lanksčios, nes tai jau siejasi su išgyvenimo (bankroto) klausimu.

A. Burkovskis: Tačiau problema – ne tik valdžios sprendimai, susiję su mokesčiais. Tarp verslininkų, pvz., Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos narių, yra nesutarimų, nes kai buvo diskutuojama apie PVM sumažinimą, atsirado tokių, kurie pareiškė, kad net sumažėjus PVM jų viešbučiuose ar restoranuose teikiamų paslaugų kainos nesumažės.

„Valstybė“: Ši Vyriausybė, konkrečiai – Ūkio ministerija, pristatė daug planų ir iniciatyvų, kaip atgaivinti ir skatinti turizmo sektorių Lietuvoje. Ar įgyvendinami kokie nors realūs projektai?

A. Burkovskis: Dialogas su verslu įmanomas tik tuomet, kai privatusis sektorius išsiskiria atsakingu požiūriu, t. y. negalima turėti vien tik ežerą arba vien tik viešbutį, neturėti ko parodyti, konkretaus paslaugų paketo ir tikėtis Vyriausybės paramos tokio verslo plėtrai. Taigi, viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimui visų pirma būtinas kompleksiškumas.

Kitas dalykas tas, kad labai daug privataus verslo užsiima išvykstamuoju turizmu, o atvykstamasis turizmas juos nelabai domina. Būtent šiai sričiai skatinti skirta daugybė Ūkio ministerijos projektų, kurie, padedant vietos savivaldai, sėkmingai įgyvendinami, visų pirma vadinamojoje sveikatingumo turizmo srityje. Ir, reikia pasakyti, privatus verslas į tai reaguoja su deramu entuziazmu, pvz., ieško didesnių veiklos nišų, išauga iš vien tik konferencinio turizmo „drabužių“.

„Valstybė“:  Vis dėlto ar Lietuva bent jau Europos kontekste turi kokią nors išskirtinę pasiūlą užsienio turistams?

J. Beniulienė: Surasti ką nors savito, išskirtinio, ko gero, sunku, nes problemos prasideda nuo to, jog užsieniečiai mūsų, kaip Lietuvos, daugeliu atvejų neidentifikuoja arba sumaišo sostines ir t. t. O jeigu kalbame apie turinį, Lietuvoje jo labai daug, gal net daugiau nei įsivaizduojame galintys parodyti. Juk yra pavyzdžių, kai, neturint turinio, bet įgyvendinus geras rinkodaros kampanijas, pritraukiami dideli turistų srautai. Tuo ypač išsiskiria Švedijos mietas Geteborgas.

Na, o mums reikėtų išnaudoti ne tik turimą turinį, bet ir savotišką mentaliteto unikalumą, nes ne tik esame europiečiai, bet dar disponuojame ir sovietiniu palikimu, o tai turistams gali atrodyti labai patrauklu. Taigi, tiesiog reikia pabrėžti, kad esame europiečiai, bet šiek tiek kitokie.

„Valstybė“: Kaip Lietuvos diplomatinė tarnyba prisideda prie mūsų šalies reklamos užsienyje?

V. Pinkus: Jeigu kalbame bendrai apie Lietuvos pristatymą kitose šalyse, teigiami pokyčiai akivaizdūs. Taip tvirtinti galima vien jau sklaidant medžiagą, kurią apie Lietuvą galima rasti mūsų konsuliniuose skyriuose, ir lyginant ją su ankstesne pasiūla.
Kita vertus, dar pastebima tam tikra fragmentacija, pvz., pavieniai stambieji viešbučiai patys rūpinasi savo reklama užsienyje, o mažieji turizmo rinkos dalyviai nerodo pastangų vienytis ir savo rinkodaros kampanijas kurti kartu.

A. Z. Kaminskas: Norėtųsi dar kartą pabrėžti, kad Lietuvos verslininkai galbūt pernelyg orientuojasi į išvykstamąjį turizmą, o vidaus ir atvykstamasis turizmas lieka be dėmesio. Net jei mūsų diplomatinis korpusas darytų gerokai daugiau siekdamas reklamuoti Lietuvą, tai koks nors vokietis, užsimanęs atvykti pas mus, savame mieste ar miestelyje kažin ar ras, kas jį į tą Lietuvą nuvežtų. Vadinasi, turime didžiulę logistinę problemą, nes mūsų šalis gerai išplėtojo tik išvykstamąjį turizmą.

J. Raguckas: Manau, kad ir vietos valdžia, t. y. savivaldybės, galėtų stengtis labiau skatinti vidaus turizmą, kad mums dabar taip reikalingi pinigai būtų ne išvežami į užsienį, bet išleidžiami vidaus rinkoje.

V. Stalmokas: Jei kalbame apie atvykstamąjį turizmą, kuriam, kaip ir vidaus turizmui, Palanga ir yra pritaikyta, noriu paminėti, kad jį kokybiškai gali organizuoti tik įmonės, veikiančios ir realiai gyvenančios tose svečiose šalyse. Pvz., Palangos turizmo informacijos centras yra suradęs įmonių, kurios tiesiogiai veikia ir reklamuoja mūsų miestą bei visą Lietuvą Rygoje, Sankt Peterburge, Maskvoje, Minske. Artimiausiu metu planuojame tokių atstovų turėti Norvegijoje. Kita vertus, nepamirškime, kad atvykstamajam turizmui įtakos turi ir vizų klausimas.

J. Jaunius: Bet dar yra ir efektyvios bei laiku pateiktos reklamos aspektas. Pvz., net ir turint veikiantį Palangos oro uostą, greta esantis Liepojos oro uostas Rusijos rinkoje sugeba reklamuotis su šūkiu „Mūsų oro uostas – jūsų vartai į Palangą“.

Be to, reikia galvoti ir platesniu, net tik Palangos ar net visos Lietuvos, mastu. Juk kokį nors turistą iš Kinijos ar Japonijos vargu ar domins vien Vilnius, jį greičiau suvilios turas po visas Baltijos šalis ar Rytų Europą.

V. Pinkus: Na, ši vasara, ypač Rusijoje, iš tikrųjų leido kelti vizų išdavimo ar pratęsimo efektyvumo klausimą. Tačiau noriu pabrėžti, kad nuo 2009 m. pradžios, siekiant palengvinti turistų atvykimą į Lietuvą, vizų išdavimas mūsų kaimynių šalių gyventojams buvo supaprastintas.

Kita vertus, vizos gavimo procedūra tikrai nėra paskata keliauti, tai neišvengiama procedūra. O skaičiai rodo, kad, pvz., per pastaruosius trejus metus turistų iš Baltarusijos skaičius tik auga, vadinasi, procedūros ne visuomet yra kliūtis. Tarkim, vien šių metų birželį Minske buvo išduota apie 8 tūkst. vizų. O kalbėdamas apie vasaros gaisrų periodą Rusijoje, noriu pabrėžti, kad nors daugelis įmonių ir įstaigų Maskvoje stabdė savo darbus, Lietuvos ambasada, net ir esant sudėtingoms gamtinėms sąlygoms, dirbo be pertraukų.

A. Z. Kaminskas: Be abejonės, Vyriausybė turi susirūpinti mūsų konsulinių skyrių pajėgumais, nes vis dėlto tai tarnyba, kuri atneša nemažus pinigus ne tik į valstybės biudžetą, bet tam tikra prasme ir į šalies verslą, atverdama duris į Lietuvą užsienio turistams.
Tačiau supraskime, kad, pvz., Rusija yra didelė ir atstovybių Maskvoje bei Sankt Peterburge nepakanka, todėl dažnai, užuot laukus vizos, Maskvoje renkamasi kelionę už panašią kainą į Turkiją, kur vizos nereikia.

V. Pinkus: Mes esame deklaravę poreikį plėsti konsulinių paslaugų teikimo geografiją, tačiau kyla klausimas, ar Užsienio reikalų ministerija turi tai daryti naudodama savo vidinius išteklius?

A. Burkovskis: Iš tikrųjų situacija su konsulinėmis procedūromis nėra tokia bloga, kaip ją pateikia žiniasklaida, tačiau ir ne tokia gera, kaip ją pristato Užsienio reikalų ministerija. Juk labai daug kas priklauso nuo konkretaus konsulo darbo kokybės, o ji ne visose ambasadose ar konsulatuose vienoda.

„Valstybė“: Dar viena problema, apie kurią jau užsiminėme ir kuri pagilino mūsų turizmo sektoriaus krizę, – logistika. Kokia situacija šioje srityje dabar? Vilniaus tarptautinis oro uostas, regis, atsigauna?

R. Rožanskienė: Oro uostas – paprasčiausias kelio šeimininkas. Tačiau mes neturime savo lėktuvų. Tai „FlyLAL“ bankroto padarinys, kai likome be nacionalinio oro vežėjo. Tačiau kitų šalių vėžėjai į Vilnių grįžta.

G. Vasiliauskaitė: Problema dar ir ta, kad mes negeneruojame keleivių srauto. Vilniaus oro uostas pasiruošęs aptarnauti keleivius visą parą, tačiau galima konstatuoti, kad pas mus nėra pakankamai traukos turistams.

A. Burkovskis: Tačiau nepamirškime agresyvios „AirBaltic“ plėtros, kurios dabar jau prisibijos daugelis skrydžių bendrovių. Kodėl ji vyko taip sparčiai? Tiesiog „AirBaltic“ suprato tranzitinio skraidinimo naudą ir tam tikslui ėmė išnaudoti oro uostus, štai kodėl Vilnius, Kaunas ir Palanga jiems tapo tik taškais, iš kur jie susirenka klientus. Be to, nepamirškime, kad „AirBaltic“ daro viską, kad, pvz., į Vilnių keleiviai skristų per Rygą.

A. Z. Kaminskas: Čia svarbus oro uoste suteikiamų paslaugų operatyvumas. Tarkim, Vilniuje pastaruoju metu gerokai pailgėjo bagažo atsiėmimo laikas, o tai jau tam tikras pralaimėjimas konkurencinėje kovoje. Panaši problema ir išskrendant.

Be to, būtina siekti suderinamumo ne tik tarp oro uostų, bet ir tarp vidaus transporto sistemos, kai integraliai veikia geležinkeliai ir oro uostas. Beje, Vilniuje oro uostas ir stotis jau sujungti spūsčių išvengti leidžiančia transporto jungtimi.

J. Raguckas: Jei kalbame apie gerai organizuotą turizmą, nepamirškime, kad su tomis valstybėmis, iš kurių turime didelius atvykstamojo turizmo srautus, turime turėti reguliarų ir prognozuojamą oro susisiekimą, o ne pasitikėti bendrovėmis, kurios, kaip jau ne kartą buvo, atšaukdavo skrydžius vos ne paskutinę minutę.

J. Beniulienė: Reikia pasakyti, kad skrydžių pastaruoju metu tikrai daugiau, bet padėtis Vilniuje iš esmės blogesnė nei 2009 m., nes mes neturime jokių garantijų, kad tie skrydžiai įvyks. Kaip galima generuoti turistų srautus, jei, pvz., Londone suplanuojamas kelionės paketas, jį nuperka pakankamai klientų, o paskutinę minutę skrydis į Vilnių atšaukiamas? Ir kai turistinė bendrovė dėl vežėjo patiria nuostolių, ji automatiškai ima vadovautis nuostata, jog Lietuva – nepatikima šalis.

„Valstybė“: Galbūt tinkama alternatyva reguliariai susisiekti su gretimų valstybių sostinėmis yra geležinkeliai?

D. Žebrauskas: Tai priklauso ir nuo valstybės požiūrio. Juk jei nagrinėsime „AirBaltic“ sėkmės istoriją, pamatysime, kad šią bendrovę labai rėmė Latvijos vyriausybė. Ji nustatė aiškų prioritetą – investuoti į oro transportą. Pas mus tokio aiškumo nėra. O geležinkelių transportas stengiasi gerinti savo infrastruktūrą, tačiau jis tikrai negali išsilaikyti be valstybės paramos.

A. Z. Kaminskas: Siekiant efektyvaus turizmo, be jokios abejonės, visų rūšių transporto sistema turi veikti koordinuotai. Lygiai tokios pačios koordinacijos reikia ir pasienio procedūrose. Tik pasiekę šiuos tikslus gausime teigiamą rezultatą ir galėsime įvertinti realų Lietuvos turistinį potencialą.

Turizmas : dabartis ir ateities iššūkiai. Diskusijos organizatorės Ritos Glazer komentaras.

Būtina atlikti įvairių tyrimų, parengti pranešimų ir nuomonių, kuriuose dabartinė turizmo padėtis būtų aptariama, atsižvelgiant į įvairius aspektus svarbius visuomenei: ekonominį, socialinį ir aplinkos, į didelę turizmo svarbą visos šalies ir atskirų miestų ekonomikai. Į jo indėlį į gerovę, kultūrinius traukos židinius ir visuomenės užimtumą. Šių veiksnių visuma lemia didelį šio sektoriaus potencialą, stabilumą ir augimą.

Tačiau taip pat svarbu visuomenei ir miesto bendruomenėms, kad turizmas yra susijęs su įvairiomis vidaus ir išorės trumpalaikėmis, vidutinės trukmės ir ilgalaikėmis problemomis bei rizika: sezoniškumu, perdėtu gamtinių išteklių naudojimu, menku kultūrinio paveldo ir vietos aplinkos vertinimu, ir siejasi su saugumu, keliančiu grėsmę vietos gyventojams ir turistams.

Šie veiksniai rodo, kad, norint toliau eiti darnaus vystymosi keliu, teks įveikti daug su saugumu susijusių iššūkių, tarp kurių galima paminėti turizmo ir gražiausių Lietuvoje vietovių prieinamumą visiems, jo realų indėlį į daugelio miestų bei miestelių, turizmo saugumo visoje šalyje vystymąsi, aplinkos tvarumą, turizmo etikos kodekso laikymąsi, darbo vietų stabilumą ir kokybę bei indėlį į kultūros paveldo išsaugojimą. Tokiai strateginei turizmo pramonei įveikti šiuos ir daug kitų iššūkių yra būtina siekiant geresnės gyvenimo kokybės.