D.Banevičienės paslaugas prezidentūrai rekomendavusio Lietuvos liaudies kultūros centro (LLKC) duomenimis, šalyje šiuo metu yra apie 20 – 30 įgudusių ir gabių aukštos klasės audėjų. Tačiau kai kurioms auksarankėms jau per 90 metų ir jos neturi pamainos. Pramonės dinamizmas, naujovių invazija tradicinį lietuvišką amatą nustūmė į muziejų kertes.
Muziejuje drobes audžia ir septyniasdešimt devynerių metų D.Banevičienė. Ji kaip gyvasis eksponatas dirba Lietuvos liaudies buities muziejuje (LLBM) Rumšiškėse – į medinę trobą užėję lankytojai savo akimis gali pamatyti, kaip patyrusios audėjos staklėse atsiranda lietuviškais raštais išmargintos drobės.
Ar lankytojus tai labai domina? D. Banevičienė nusiteikusi skeptiškai. „Dažniausiai užeina, pasijuokia ir išeina“, - apmaudžiai numojo ranka pačios išaustais ir pasiūtais tautiniais rūbais vilkinti audėja.
Pokalbio su žurnalistu metu moteris iš rankų nepaleido adatos, panašiai kaip šiuolaikinis žmogus iš rankų nepaleidžia mobilaus telefono. Kai audėjai pasakiau, kad moteris su adata šiais laikais, kai net kojinės nebeadomos, atrodo neįprastai, ji, regis, nesuprato, ką norėjau pasakyti, ir vėl apmaudžiai numojo ranka.
Audėją aptiko kaip radinį
„Domicėlė buvo surasta muziejininkų ekspedicijos metu Kalviuose. Tai buvo prieš dvylika metų. Mus nustebino jos namus puošiantys audiniai – lovatiesės, rankšluosčiai, skaros ir puikios senoviškos audimo staklės. Domicėlė sutiko dirbti Rumšiškėse, ir tapo tikra muziejaus pažiba“, -- tvirtino LLBM muziejininkė etnologė Erika Nenartavičiūtė. Anot jos, skeptiškas D.Banevičienės požiūris į audimo amato perspektyvas Lietuvoje yra veikiau nuotaikos, o ne pagrįstų įžvalgų rezultatas.
Patyrusi audėja gauna įvairių užsakymų – audžia Kaišiadorių rajone esančių miestelių vėliavas, taip pat audinius, reikalingus etnografinių ansamblių rūbams ir muziejų eksponatams siūti.
Pasak E.Nenartavičiūtės, tai nelengvas, ypatingų įgūdžių ir gabumų reikalaujantis darbas. „Parengti stakles sudėtingos drobės audimui iš dalies prilygsta kompiuterio programavimui“, -- pastebėjo muziejininkė.
Tačiau kyla grėsmė, kad gabios audėjos patirtis tiesiog prasmegs, nes D.Banevičienė neturi kam jos perduoti. „Niekas net nenori žiūrėti – čia rimtas darbas, o ne žaidimas. Bet man tas darbas mielas. Kai audžiu, akys ir širdis atsigauna“, - sakė guvi moteris.
Situacija -- paradoksali
LLKC tautodailės poskyrio vadovė Teresė Jurkuvienė pabrėžė paradoksalią situaciją -- tradiciniam audimo amatui sąlygos geresnės buvo sovietmečiu nei dabar.
„Sovietmečiu audėjos Lietuvoje turėjo daugiau darbo ir užsakymų. Manau, tokia paradoksali situacija susiklostė dėl ideologinių niuansų. Sovietai uždraudė drožinėti rūpintojėlius, kuriuos pakeitė velniukais ir statines apsikabinusiomis meškomis, o ideologiškai neutralūs tautiniai raštai niekam nekliudė, netgi atitiko sovietinę doktriną, palaikančią „liaudiškas“, o ne „poniškas“ tradicijas“. Buvo sukurti vadinamieji dailės kombinatai, kurių tinklas aprėpė visą Lietuvą ir kuriame dirbo tūkstančiai audėjų, tarp jų ir tos, kurios buvo apmokytos tarpukario metais, - pastebėjo T.Jurkuvienė.
Pastaruoju metu dažnokai galima pamatyti tautiniais rūbais vilkinčius žinomus žmones: politikus, verslininkus, pramogų pasaulio atstovus. Galbūt tai tautinių tradicijų atgimimo požymiai, kurie įlies gaivaus oro ir į audėjų pasaulį?
„Atgimimo požymių nematau. Tai greičiau fragmentiški, o ne sisteminiai reiškiniai. Norint šioje srityje kažką atgaivinti, reikia nuoseklios programos, valstybinio lygio palaikymo, modernios vadybinės paramos. Nes savaime nieko nebus. Turi būti atitinkamai nusiteikęs ir išlavintas pirkėjas ir jo poreikius galintis patenkinti meistras. Modernioje visuomenėje natūraliai tokie dalykai nesiklosto“, - tvirtino specialistė
Ji pabrėžė, jog tarpukario laikotarpiu parama audėjams buvo kryptinga. Tuometiniai Žemės ūkio rūmai rengė audėjų kursus, kuriuose buvo parengta tūkstančiai moterų. Be to, pasak T.Jurkuvienės, tarpukario spauda mirgėjo publikacijomis, aiškinančiomis, kodėl modernus žmogus privalo savo namuose turėti tautinių audinių ir kostiumų.
Kur Prezidentės nuometas?
DELFI pasidomėjo, kodėl Prezidentė viešumoje nepasirodo su D.Banevičienės nuaustu aukštaitės nuometu.
„Nuometas – vienas pačių sudėtingiausių audinių, reikalaujantis labai techniško audimo, plonyčių siūlų. Todėl tą užduotį patikėjome patyrusiai audėjai D.Banevičienei. Prezidentė nuometo norėjo ypatingai ir pabrėžtinai. Tačiau dar neteko matyti šalies vadovės pasidabinusios šiuo apdangalu. Galbūt jis naudojamas privačiuose pobūviuose, nes viešas nuometo naudojimas pirmam šalies asmeniui yra gana komplikuotas -- su nuometu Prezidentė gali būti ne iš karto atpažįstama“, -- sakė T.Jurkuvienė.
Pasidabinusi tautiniais rūbais viešumoje nuolat pasirodo Kauno mero Andriaus Kupčinsko šeima. Mero rūbų spintoje – ne tik lininiai marškiniai, liemenė, vietoje diržo naudojama tautinė juosta, bet ir sermėga bei skrybėlė.
„Planuoju pasisiūdinti ir prie tautinės aprangos derančius aulinius batus“, -- sakė meras, pabrėžęs, kad tautinius kostiumus turi jo žmona Jurgita, ketverių metų dukrelė Gertrūda ir aštuonmetis sūnus Jokūbas.
Merui tautinius kostiumus siuvanti audėja Gertrūda Kliučinskienė sakė vertinanti solidžius užsakovus, tačiau nuogąstavo, kad šiais laikais darbo yra gerokai mažiau nei sovietmečiu, o perspektyvos – labai neaiškios.
„Manau, kad dabar labai stinga patriotizmo. Audimas neįdomus net mano giminaitėms. Jos suranda lengvesnių būdų užsidirbti“, -- dalijosi pastebėjimais patyrusi audėja.
