Beje, net užsiregistravusieji lobistai neturi pakankamai užsakovų, todėl priversti imtis papildomos veiklos. 2002 m. ataskaitas apie savo darbą pateikė tik 5 oficialūs lobistai.
Peršasi dvi išvados: arba Lietuvai nebūdingas toks reiškinys kaip lobizmas, o įstatymų leidėjai patys tobulai žino, kokioms interesų grupėms vienu ar kitu atveju suteikti prioritetą arba kokių interesų grupių lobistinė veikla nelegali, o įstatymų leidėjai nesiekia, o gal dėl tam tikrų aplinkybių ir neįstengia parengti tinkamo interesų pristatymo ir derinimo teisinio reglamento. Arčiau tiesos pastaroji išvada. Interesams iš esmės atstovaujama šešėliniu būdu, o šio nelegalaus proceso tarpininkais tampa politikai, valdininkai ir šiaip įtakingi asmenys. Atlygis už šį atstovavimą – finansinė parama politinėms partijoms, kyšiai ar kitoks „atsidėkojimas“ valdininkams ir politikams.
Prastai reglamentuotus įvairių interesų grupių santykius su įstatymų leidėjais ir valdininkais, turinčiais įtakos priimant sprendimus vykdomosios valdžios grandyse, reikėtų laikyti korupcijos ištakomis. Būtent neformalus atstovavimas tam tikroms interesų grupėms sukuria prielaidas ir galimybes užsimegzti epizodiniams sandėriams arba nuolatiniams korupciniams ryšiams, kuriuos teisėsaugos institucijos sunkiai apčiuopia, o dar sunkiau sugeba tai įrodyti teismuose.
Šešėlinio lobizmo „techniką“ ir valstybei padarytos žalos dydį iškalbingai atspindi prieš pusmetį priimto Naftos ir dujų mokesčio įstatymo pakeitimo scenarijus, kai vienu mostu buvo sumažinti mokesčių tarifai pelningoms naftos gavybos bendrovėms. Net Specialioji tyrimų tarnyba, nepasižyminti tokiais atvejais dideliu įžvalgumu, minėto įstatymo pataisą apibūdino kaip korupcinę. Toliau, atrodo, turėtume tikėtis iniciatorių – naftos gavybos bendrovių - šešėlinių lobistų paieškos, profesionalios jų motyvų ir argumentų, kuriais buvo grindžiama įstatymo pataisa, analizės ir pagaliau įvertinimo.
Tačiau tai neįvyks, nes iki šiol dar nėra sukurto tokių procedūrų teisinio mechanizmo, o šiuo metu galiojantis Lobistinės veiklos įstatymas net yra savotiška tokių veiksmų priedanga. Dėl tos pačios priežasties nepavyks nustatyti Žemės reformos įstatymo ir įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ daugybės pakeitimų, ilgam sujaukusių žemės savininkų santykius, šešėlinių lobistų, teisiškai arba bent moraliai įvertinti jų „nuopelnus“. Daugelis kitų įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir žinybinių aktų irgi tenkina tik kokią nors siaurą grupę, o pažeidžia viešuosius interesus. Tačiau norint tai nustatyti, reikėtų atlikti generalinę priimtų teisės aktų reviziją.
Kovą su korupcija reikėtų pradėti nuo šio reiškinio užuomazgų. Tai puikiai suvokia šios kovos vėliavnešiai. Todėl neatsitiktinai LR Seimas, prieš dvejus metus priimdamas Nacionalinę kovos su korupcija programą, tarp svarbiausių prevencijos priemonių nurodė būtinybę patobulinti tuomet galiojusį Lobistinės veiklos įstatymą. Pasakyta – padaryta. Deja, „patobulinimas“, kaip neretai atsitinka, apsiribojo tik keliais neesminiais pakeitimais ir pataisymais, o šešėlinio atstovavimo interesams esmė taip ir liko už įstatymo ribų. Štai kodėl interesų grupėms dar vis nereikalingi legalūs lobistai profesionalai. Šešėlinis atstovavimas, matyt, yra patikimesnis, o gal net pigesnis. Tik kažin ar iš to laimi visuomenė, nes tamsiuoju būdu „prastumiami“ teisės aktai tenkina tik siaurus ir vienpusiškus tam tikrų grupių interesus. Dažniausiai tai daroma visuomenės sąskaita.
Kodėl kovos su korupcija vėliavnešius ištiko fiasko, įgyvendinant bene svarbiausią prevencijos priemonę? Pirmiausia todėl, kad buvo nesuvokta ir įstatyme neatspindėta lobizmo esmė, kurią sudaro komunikaciniai ryšiai, siekiant palankios teisinės terpės. Į lobizmą pažvelgta labai siaurai, neįsigilinta į šio reiškinio įvairovę. Lobistinei veiklai įstatymas priskiria atlygintinus ar neatlygintinus (?) asmenų veiksmus, kuriais norima daryti įtaką, kad pagal užsakovo interesus būtų keičiami, papildomi ar pripažįstami netekusiais galios teisės aktai, priimami ar nepriimami nauji teisės aktai (2 str.). Šios veiklos gali imtis tik fiziniai ir juridiniai asmenys, įtraukti į specialų registrą Vyriausiojoje tarnybinės etikos komisijoje. Visa kita suinteresuotų grupių veikla, kuri realiai pasireiškia per daugybę tarpininkų pačiomis įvairiausiomis formomis, prie lobistinės nepriskiriama. Išeitų, kad įstatymas jau 3–4 m. reglamentuoja veiklą minėtų septynių lobistų, iš kurių aktyviai veikia vos keli.
Todėl tenka konstatuoti, kad Lobistinės veiklos įstatymas yra niekinis, nes realios lobistinės veiklos nereglamentuoja. Tačiau valstybėje lobistinis darbas virte verda. Iš esmės visos interesų grupės ieško būdų paveikti politines ir valdžios struktūras, kad laimėtų sau palankių sprendimų. Galutinis rezultatas priklauso nuo tarpininkų sumanumo ir kai kurių „subtilesnių“ dalykų. Kad šie „subtilesni“ dalykai netaptų lemiami, lobizmas turėtų būti suprantamas kaip atstovavimo interesams įvairovė, o įstatymas privalo reglamentuoti visus legalius ir teisėtus atstovavimo šiems interesams būdus ir formas.
Lobizmą apibrėžus kaip komunikacinius ryšius, atstovaujant tam tikriems ekonominiams ir socialiniams interesams, svarbu nustatyti šių interesų deklaravimą ir jų teisinę registraciją. Tas asocijuotas grupes ar pavienius asmenis, kurie vengtų viešo interesų deklaravimo, tačiau norėtų daryti įtaką priimant teisės aktus, reikėtų priskirti nelegaliam lobizmui. Tokio lobizmo atvejus reikėtų nagrinėti panašiai kaip privačių ir viešų interesų konfliktus. Beje, nelegalųjį lobistinį interesą ir dabar bandoma realizuoti per mišrius politikų, valdininkų ir verslininkų proginius vakarėlius, medžiokles ar kitokius neformalius, nuo visuomenės akių slepiamus, susibūrimus. Įstatymas ir Lobistinės veiklos etikos kodeksas tokio pobūdžio bandymus realizuoti interesą turėtų apibrėžti kaip netoleruotinus.
Pagal įtakingumą, matyt, reikėtų skirti keletą lobistinės veiklos horizontų (žr. schemą). Įtakingiausiais lobistinės veiklos subjektais be abejo yra Pramonininkų ir Verslo darbdavių konfederacijos, Žemės ūkio rūmai, Savivaldybių asociacija ir kiti verslo struktūrų susivienijimai. Norėdami pagerinti verslo sąlygas, šie susivienijimai daro poveikį Seimui, Vyriausybei ir kitoms valdžios institucijoms. Be to, kai kurios asocijuotos struktūros turi savo oficialius atstovus Seime ir Vyriausybėje. Jie seka įvairių teisės aktų svarstymo ir priėmimo procedūras, išsako savo nuomonę ir teikia pasiūlymus.
Atstovai, kuriuos Pramonės, prekybos ir amatų rūmai, Verslo darbdavių ir Pramonininkų konfederacijos, Tekstilės asociacija ir Žemės ūkio rūmai delegavo stebėti Europos Komisijos veiklos, yra šių organizacijų legalūs lobistai. Eurolobizmas yra plačiai įsigalėjusi ir ES skatinama valstybių ir jų verslo struktūrų interesų atstovavimo praktika. Todėl ir verslo struktūrų susivienijimus šalies viduje derėtų priskirti prie užsiimančių lobistine veikla.
Epizodinės arba nuolatinės lobistinės veiklos imasi ir ekspolitikai, buvę aukšti valdžios pareigūnai, įtakingų politinių organizacijų lyderiai. Tereikia prisiminti vieno iš buvusių premjerų įtaką atstovaujant „Williams“ interesams. Akivaizdus yra ir finansiškai įtakingų struktūrų ir asmenų poveikis teisės aktų leidybai. Iliustratyvus pavyzdys – prieš keletą metų padidinti importo mokesčiai azoto trąšoms. Šis Vyriausybės sprendimas padidino trąšų kainas vidaus rinkoje ir sumažino žemdirbių pajamas. Tačiau ekonominė logika kūrė kitą alternatyvą – konkuruojant su pigesnėmis rusiškomis ir baltarusiškomis azoto trąšomis, turėjo pigti ir „Achemos“ produkcija.
O kaip prie lobistinės nepriskirti žiniasklaidos ir mokslininkų veiklos? Aišku, čia nekalbama apie oficialiosios informacijos sklaidą, dalykinius įstatymų komentarus, mokslo institucijų ekspertų išvadas ir pan. Tačiau daugeliu kitų atvejų žiniasklaidos priemonių savininkai ir leidėjai, naudodamiesi savo galimybėmis, stengiasi įgyvendinti savo ekonominius interesus. Prisiminkime, kaip reaguoja žiniasklaida, kai ruošiamasi priimti ar priimamas koks nors jos ekonominiams interesams nepalankus teisės aktas. Neretai toks valdžios veiksmas sutapatinamas vos ne su kėsinimusi į demokratiją.
Šiuo metu, matyt, jau klaidinga būtų įsivaizduoti žiniasklaidą vien kaip objektyvų visuomenėje vykstančių procesų atspindį. Suprantama, kad laikraščiai ir televizijos kanalai turi savo ekonominius, o kartu ir politinius interesus, kuriuos ir stengiasi realizuoti. Tačiau šiuo atveju svarbu atriboti žiniasklaidos informacinę ir lobistinę funkcijas. Juo labiau, kad žiniasklaidos lobizmas neretai yra ypač rafinuotas ir ciniškas, turintis išskirtinį poveikį ideologiniams procesams.
Panašiai turėtų būti vertinama ir mokslininkų veikla, kurios įstatymas nepriskiria prie lobistinės, išskyrus tuos atvejus, kai yra atstovaujama užsakovo interesams. Deja, esama nemažai atvejų, kai mokslininkai, susikūrę nepriklausomų ir objektyvių tyrėjų įvaizdį, gana sėkmingai atstovauja neįvardytų užsakovų interesams.
Bene ryškiausias tokio šešėlinio lobizmo pavyzdys yra Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI), subūręs kvalifikuotus tyrėjus ir tam tikra prasme net užvaldęs valstybėje priimamų sprendimų ekonominio vertinimo monopolį. Tačiau iš tikrųjų yra kitaip. Užuot atstovavę liberaliosios minties avangardui ir iš šių pozicijų oponavę valdžios sprendimams, LLRI ekspertai gina stambaus kapitalo interesus. Tereikia prisiminti LLRI poziciją, kategoriškai neigiančią žemės ūkio valstybinį reguliavimą ir tuo pat metu palaikančią Lietuvos integraciją į ES, kurioje vos ne pusė biudžeto yra skiriama agrariniam sektoriui remti.
Beje, ir visais kitais atvejais LLRI ekspertų teorinis nenuoseklumas ir idėjinis dvilypumas paaiškinamas jų finansinių rėmėjų ekonominiais interesais. Būtent nenoras, kad būtų aiškiai apibrėžtas legalus ir šešėlinis lobizmas, vertė LLRI ekspertus aršiai kritikuoti ir Lobistinės veiklos įstatymą, gąsdinant net tuo, kad teisiškai reglamentavus lobizmo reiškinį neva iškyla pavojus visuomenės informavimui ir demokratijai. Tačiau kur kas didesnę žalą demokratiniams procesams daro nereglamentuotas lobizmas, toleruojantis šešėlinę įtaką teisės aktų priėmimo procedūroms ir taip skatinantis politikų ir valdininkų korupciją ir piktnaudžiavimą.
Lobistine veikla reikėtų laikyti ir įvairias piliečių teisines iniciatyvas, kurias numato LR Konstitucijos 9 str. (trečias lobistinės veiklos horizontas). Tačiau dėl to, kad tokios iniciatyvos – labai fragmentiškas reiškinys, tiesioginės įtakos teisės aktų leidybos procesui jos beveik neturi. Kur kas veiksmingiau tai atliekama per politines partijas ir visuomenines organizacijas. Būtent šių piliečių iniciatyvoms atstovavimo scenarijus ir yra vienas pagrindinių demokratijos vektorių.