Tarkim, Lietuvoje labdaros mastas nuo 2004 iki 2007 m. kasmet augdavo maždaug po 15 proc., litais tas augimas siekė apytikriai po 50 tūkst. litų kasmet. Tarkim, 2005-aisiais labdarai skirtų pinigų suma Lietuvoje siekė daugiau nei 300 tūkst. litų, o 2007 m. išaugo iki daugiau nei 400 tūkst. litų (šaltinis – Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės). Siekdamos būti socialiai atsakingos ir bendruomeniškos, įmonės dalyvauja įvairiose programose, skirdamos pinigų organizacijoms, turinčioms viziją ir supratimą, kaip galima prasmingai tuos pinigus panaudoti.
Lietuvos įmonės nebegyvena beorėje erdvėje
Kaip žinoma, remiamos gali būti įvairios sritys. Įprasta manyti, kad populiariausios – sportas, kultūra, švietimas, socialinė apsauga, gamtosauga ir religija. Tarkim, Lietuvoje pastaruoju metu pastebimas didesnis dėmesys šeimos ir jaunimo problemoms, žinomos ir garsinamos kartu su verslu vykdomos iniciatyvos „Augink atsakingai“, „Darni šeima“, „Šeimos universitetas“, remiami edukaciniai ir kūrybiniai projektai įvairiose šalies bendrojo lavinimo mokyklose, verslas remia nemokamą 24 valandas dirbančią savanorišką emocinės paramos tarnybą „Jaunimo linija“.
Tiesa, riba tarp labdaros ir, tarkim, viešųjų ryšių ar tiesiog verslo projektų ne visada ryški, ypač jauno kapitalizmo valstybėse, kokia yra ir Lietuva. Pavyzdžiui, 2008 m. daugiausia remtų sričių trejetukas atrodo labai neproporcingai: pirmavusiam sportui teko 45,3 proc., kultūrai – beveik 10,8, švietimui – 7,7 proc. rėmimo lėšų (šaltinis – Statistikos departamentas).
Labdaros pagrindais dirbančios viešosios įstaigos „Lietuvos Junior Achievement“ direktorius Eugenijus Savičius pastebi, kad Lietuva dar neturi ilgų rėmimo tradicijų, taigi tam tikros painiavos neišvengia. Tarkim, parama pavadinami komerciniai projektai (pavyzdžiui, krepšinio čempionatas), nors iš tiesų tai tėra įprastos reklamos akcijos.
Pasak E. Savičiaus, į ilgalaikę perspektyvą žvelgiančiam verslui apsimoka siekti socialiai atsakingo rinkos žaidėjo statuso. Gerą vardą puoselėjanti įmonė visada turės daugiau klientų nei šį statusą ignoruojanti įmonė. Žinoma, šiuo atveju kalbame apie kokybę, kurią paversti konkrečiais skaičiais gana sudėtinga, juo labiau kad tikra reputacija labai dažnai persipina su įvaizdžiu. Kaip visada gyvenime viską patikrina trukmė, šiuo atveju – ilgalaikė bendrovės perspektyva. Skirtingose šalyse tas atsiperkamumas nevienodas ir priklauso nuo vartotojų bei kitų rinkos dalyvių sąmoningumo. Amerikoje, Vakarų Europoje, kur reputacijos dalykai svarbūs, yra vienaip, jauno kapitalizmo šalyse, taigi ir Lietuvoje – kiek kitaip. Išvystyto kapitalizmo šalyse verslui labiau apsimoka būti socialiai atsakingam, ir jis tai geriau įpratęs daryti. Vis dėlto, kadangi kalbame apie ilgesnę, gal net dešimtmečius siekiančią perspektyvą, ir mūsų šalyje atsiranda toliau į priekį planuojančių bendrovių, savotiškų garvežių, jau traukiančių socialiai atsakingo verslo traukinį. Tik kyla klausimas, ar greitai jis judės ir kiek tame kelyje bus stotelių.
Palyginti su situacija prieš kokį dešimtmetį, paveikslas gerokai pasikeitęs. Praėjusio dešimtmečio viduryje verslo simbolis buvo turgus, jauni žmonės mesdavo mokyklą ir išeidavo prekiauti. Dabar svarbiau išlaikyti egzaminus ir gauti bent bakalauro laipsnį. Permainos mūsų visuomenėje vyksta gana greitai, nors ir dramatiškai. Atitinkamai pasikeitė ir verslininko įvaizdis – nuo vos ne kriminalinio iki geidžiamo. Šiuolaikiškos, aktyvesnės lietuviškos bendrovės negyvena beorėje erdvėje, jos palaiko ryšius su Vakarais ir domisi pažangiomis tendencijomis. Tai sunkiai įvertinama skaičiais ar procentais, bet gal net ir po kelerių metų priartėsime prie Europos Sąjungos vidurkio ar amerikietiškų standartų. Be abejo, tai lems daugybė veiksnių: ūkio kilimas, spaudos formuojama viešosios erdvės opinija ir t. t.
Pasak E. Savičiaus, rėmėjų paieška visada nelengva. Bet kuriuo atveju tai idėjos pardavimas, o kiekviena bendrovė turi savo filosofiją, tradicijas, nebūtinai atitinkančias į partneres besisiūlančios organizacijos koncepciją. Su kiekvienu potencialiu rėmėju vyksta atskiros derybos, todėl geriau iš anksto susipažinti su įmonės nuostatomis ir rėmimo filosofija. Čia kaip turguje – jei norime pirkti pomidorą, reikia ir eiti pas pomidorų pardavėją. Žinomos, daug metų veikiančios ir tarptautiniu mastu patikrintos organizacijos atstovams tartis dėl rėmimo ir partnerystės lengviau negu naujokėms, nes niekas nenori pirkti katės maiše.
Baigti su labdara ar pasidalyti?
Bet taip yra tada, kai šalis gyvena pagal įprastą gerovės scenarijų, kai ūkis kyla į viršų. Kas kita – sunkmetis. 2008-ųjų rudenį Lietuvą pasiekęs nerimas ir net panika dėl galimo finansinio žlugimo paveikė ir labdaros statistiką: palyginti su 2007 m., jos mastas sumažėjo daugiau nei 8 proc. (šaltinis – Statistikos departamentas). Turbūt ne tik lietuviškas verslas susidūrė su dilema, ką daryti su labdaros projektais, nors Jungtinių Tautų vykdomoje pasaulinėje programoje „Global Compact“ tvirtinama, kad socialinė atsakomybė turi būti vertinama kaip vertybių sistema, kurianti atsparumą visoms krizėms. Vis dėlto „budinti“ dilema bent kurį laiką buvo ta pati – nutraukti labdaros teikimą ir „baigti“ su socialiai atsakingu verslu ar vis dėlto neatsisakyti bendruomeniškumo ir solidarumo principų?
Rugpjūčio pradžioje pasaulio žiniasklaidą apskriejo lakoniška žinutė apie vieno garsiausių pasaulio investuotojų Warreno Buffetto raginimą milijardieriams nemažai savo turto paaukoti labdarai. Į investicijų bendrovės „Berkshire Hathaway“ valdybos pirmininko W. Buffetto kvietimą labdarai paaukoti nemažai savo turto atsiliepė ir daugiau milijardierių. W. Buffettas šiuo metu laikomas trečiu turtingiausiu planetos žmogumi (pernai jo turtas siekė 40 mlrd. dolerių), prieš trejus su puse metų investuotojas paskelbė didžiąją dalį uždirbtų pinigų skirsiąs labdarai. Pavyzdžiui, vieno iš „Microsoft“ įkūrėjų Billo ir jo žmonos Melindos Gatesų labdaros fondui jis skyrė 31 mlrd. dolerių. Patikslinus žinią apie iniciatyvą, atsirado 38–40 Amerikos milijardierių, pasirengusių atsiliepti į W. Buffetto ir B. Gateso iniciatyvą „Dovanojimo priesaika“. Tarp jų – televizijos CNN įkūrėjas Tedas Turneris, Niujorko meras Michaelas Bloombergas, vienas programinės įrangos gamintojų „Oracle“ įkūrėjų Larry Ellisonas ir Holivudo režisierius George’as Lucasas.
Liepos pabaigoje ir lietuviškoje žiniasklaidoje šmėkštelėjo žinutė apie didelį mecenavimo projektą Vilniuje. Pasak jos, po sėkmingo sandorio (JAV technologijų milžinė „Thermo Fisher Scientific“ už 100 proc. biotechnologijos bendrovės „Fermentas International“ akcijų sumokėjo apie 700 mln. dolerių) planuojama skirti milijonus tam, kad Vilniuje atsirastų Modernaus meno muziejus. Šią idėją nagrinėja speciali darbo grupė, kurios narys yra ir buvęs „Fermentas International“ valdybos pirmininkas profesorius Viktoras Butkus. Tai visiškai privati iniciatyva, pasak iniciatorių, Lietuvoje ir konkrečiai Vilniuje trūksta vaizduojamojo meno eksponavimo erdvių, todėl svarstoma idėja pastatyti Modernaus meno centrą, kuriame būtų eksponuojamos taip pat privačių kolekcininkų ir dailininkų modernaus meno kolekcijos.
Socialiai atsakingas verslas ima apsimokėti
Štai tokie du pavyzdžiai, bylojantys apie verslo siekį solidarizuotis su visuomene, svariai dalyvaujant visuomeniškai svarbiuose projektuose. Ar čia galima įžvelgti pageidautiną visuomeninio gyvenimo slinktį ar net tendenciją? Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas įsitikinęs, kad ypač dabar verslui visomis prasmėmis svarbu dailinti savo veidą. Žvelgiant į neilgą lietuviško verslo istoriją, dar prieš keletą metų ūkį stūmė virtualūs pinigai – jie kūrė ekonominius „stebuklus“, ūkis kilo vos ne po 10 proc. per metus, buvome vadinami Baltijos tigrais ir pan. Bet brandžioje ekonomikoje šuolių nebūna, taigi rinka Lietuvoje tada buvo tuštoka ir neišplėtota, taip pat ir paslaugų. Rinkoje, kurioje ir vartotojas neišrankus, galima buvo iškišti bet ką. Mąstyti ir kalbėti apie socialinį verslininko vaidmenį nebuvo reikalo.
Patirtas finansinis šokas visus privertė atsipeikėti. Sugrįžus į normalų, o ne išpūstą ekonomikos ciklą, disponuodamas ribotais finansiniais ištekliais verslininkas turi ne tik rūpintis verslo proceso tęstinumu (mokesčiais, atsiskaitymais, force majeure ir t. t.), bet ir ugdyti kitą požiūrį į savo siūlomų prekių ar paslaugų vartotoją. Tas vartotojas irgi gyvena daug didesnės įtampos sąlygomis nei anksčiau, yra „mokytas“ ir reiklesnis. Taigi jam pro akis nebepraslysta, kad gamintojas ar paslaugos siūlytojas, tarkim, remia neįgaliųjų ir vaikų organizacijas, rūpinasi gamta. Tam tikra prasme vartotojas nori susitapatinti su gamintoju, o būti partneriais su patrauklų socialinį veidą turinčiu verslu, be abejo, psichologiškai lengviau ir norisi labiau nei būti vien abejingu pinigų uždirbėju. Kai prekybos tinklas savo prekybos centruose įdarbina neįgaliuosius asmenis, žmonės eilėse sutinka palaukti ilgiau, nors kitais atvejais veikiausiai protestuotų. Tinkamai parengta reklama, kurioje nurodoma, kad, tarkim, 5 proc. prekės kainos bus skirta priemiesčiams iš šiukšlių vaduoti ar vaikų namams, labai tikėtina, įsimins geriau negu vien produkto pranašumų išvardijimas. Žmonės į tuos dalykus dabar kreipia daugiau dėmesio.
Be abejo, verslininkui socialiai atsakinga laikysena – irgi verslo strategijos dalis, iš to siekiama komercinės naudos. Bet šiuo atveju toji nauda pasiekiama didinant solidarumą ir auklėjant vartotojus. Toks verslas „šiltesnis“ ir bendruomeniškesnis už vien abejingus vartotojų ir pardavėjų santykius. Investavimas į paramą, socialiai atsakingą laikyseną naudingas ilgalaikėje perspektyvoje, vis daugiau verslininkų ima tai suprasti ir vis daugiau lietuviškų bendrovių varžosi dėl kasmetės socialiai atsakingo verslo nominacijos. Dabar dėl šios nominacijos jau varžosi bankai ir draudimo bendrovės – to anksčiau nebuvo. Pasak D. Arlausko, verslininkai dažniau linkę remti konkrečius projektus, nes remti ką nors labai konkretaus žmogiškai patraukliau negu abstrakčius tikslus deklaruojančią tarpininkaujančią organizaciją. Gali būti, kad tai iššūkis labdaros organizacijoms, jų gebėjimui ilgainiui įrodyti, kad su rėmėjų pinigais jos tvarkosi tinkamai.
Ko gero, vis dėlto dera daryti išvadą, kad dalytis milijonais dabar tinkamas metas, nes, pasak profesoriaus V. Butkaus, sunku įsivaizduoti socialiai brandų verslą nebrandžioje valstybėje ir visuomenėje. Tai, kad Lietuvoje apie tai kalbame, veikiausiai rodo, kad po truputį bręstame.
