Pinigingi vartotojai niekada nebuvo skiriamasis Lietuvos ūkio bruožas. Lietuvių vartojimo prekių krepšelis yra beveik tris kartus mažesnis nei eurozonos šalių gyventojų. Ekonominės kaitros metais iš tiesų galėjome pajusti vakarietiško vartotojiško gyvenimo skonį (moraliniai jo aspektai šiame straipsnyje neanalizuojami), tačiau, trukęs vos kelias akimirkas, jis greit dingo. Todėl šalies verslą 2008 m. pabaigoje ištiko dvigubas smūgis: smukusi paklausa išorės rinkose ir susitraukęs vartojimas šalies viduje.
Išgyvenusios krizinius 2009 metus, šalies įmonės šių metų pradžioje galėjo lengviau atsikvėpti – pradėjusi augti eksporto apimtis pagreitį įgavo pavasarį, o vasaros viduryje eksporto prieaugis sudarė kone 50 proc. Tuo metu vidaus rinkoje krizė vis dar tęsėsi. Pirmąjį šių metų pusmetį buvo vis dar fiksuojamas mažmeninės prekybos nuosmukis. Padėtis šiek tiek pakito liepos mėnesį: kai kuriose prekybos srityse užfiksuotas nežymus prieaugis. Vargu ar tai galima vadinti vartojimo atsigavimu, veikiau – nuosmukio stabilizacija. Bet ir ši gali būti laikina, mat pasibaigus vasarai ir atėjus šaltesniam sezonui, komunalinėms išlaidoms teks skirti didesnę vartojimo krepšelio lėšų dalį.
Augdamas dabartiniu tempu, eksportas prieš krizę būtą lygį galėtų pasiekti jau kitais metais. Tačiau prieš dvejus metus buvusių vartojimo apimčių, įvertinus dabartines tendencijas, gali tekti laukti bent penketą šešetą metų.
Vyriausybės atstovai nuo pat krizės pradžios kartoja, kad pakilti iš duobės šaliai padės eksportas. Bet užsienio rinkose pagamintas prekes parduoda mažiau nei penktadalis šalies įmonių. Didžioji dalis įmonių Lietuvoje dirba vidaus rinkai. Vargu ar per artimiausius keletą metų gali atsirasti daug firmų, sugebėsiančių persiorientuoti į užsienį.
Netiesioginio verslo skatinimo, vykdomo remiant vartojimą, trūko ir trūksta iki šiol. Galbūt Vyriausybei buvo sunku galvoti apie pinigų dalijimą žmonėms, kai reikėjo užkimšti milijardinę biudžeto skylę. Kai kurie Vyriausybės sprendimai dar labiau sumenkino vartojimą. O žingsniai, galėję suteikti daugiau galimybių vartojimui augti, taip ir liko neįgyvendinti. Jei biudžeto deficito problemą Vyriausybė ir toliau spręs mažindama biudžeto išlaidas ir socialines išmokas, pinigų vartojimui liks dar mažiau.
Skatinti vartojimą galima dviem būdais: didinti bendras žmonių pajamas ir vartojimo krepšelį arba mažinti tam tikros rūšies išlaidas, pavyzdžiui, komunalinius mokėjimus. Kai kurių gyventojų apklausų duomenimis, lietuviai komunaliniams mokesčiams išleidžia net iki 50 proc. savo pajamų. Jei tai tiesa, tuomet trečdaliu sumažinti komunalinių paslaugų įkainiai padėtų sutaupyti nemažai pinigų ir galėtų teigiamai paveikti vartojimą.
Vartojimo krepšelis
Gyventojo pajamos, vartojimo krepšelis ir išlaidų struktūra (litais)
| Metai | 2004 | 2005 | 2006 | 2007 | 2008 | 2009 |
| Vartojimas | 512,3 | 578,1 | 651,5 | 748,8 | 793,9 | 748 |
| Alga (į rankas) | 835,5 | 916,7 | 1092,9 | 1351,9 | 1650,9 | 1602 |
| Pensija | 371,5 | 420,29 | 476,88 | 595,41 | 769,66 | 811,12 |
| Transportas | 45,2 | 51 | 67,3 | 77,5 | 77,9 | |
| Būstas | 62,5 | 69,6 | 77,9 | 89,5 | 100,2 | |
| Maistas | 198,8 | 211,8 | 219,9 | 248,1 | 276,2 |
Brangaus klozeto mitas?
Lietuvoje įprasta skųstis dideliais mokesčiais už būstą. Tokie skundai itin padažnėja žiemą: kone kiekvienais metais galima išgirsti apie naują sąskaitos už būsto šildymą rekordą. Vis dėlto pavieniai atvejai neatspindi bendro paveikslo. Žinoma, teisingas būtų ir atvirkštinis teiginys, bet pirmiausia aptarkime statistinį vidurkį.
Statistikos departamento duomenimis, mokesčiai už būstą, vandenį, elektrą, dujas ir kitas kuro rūšis Lietuvoje sudaro maždaug septintadalį namų ūkio išlaidų. Iki 2008 m. pabaigos atlyginimai, pensijos ir bendras vartojimo krepšelis augo gerokai sparčiau nei komunaliniai mokesčiai, todėl jų dalis vartojimo krepšelyje mažėjo (žr. pirmą grafiką). Didesniuose miestuose išlaidos būstui yra didesnės ir sudaro 14 proc., kaimo vietovėse – 9 proc. vartojimo krepšelio.
Atrodo kiek netikėta, bet už būstą lietuvis moka gerokai mažiau nei vidutinis europietis. ES išlaidos būstui išlaikyti vidutiniškai sudaro 22 proc. visų vartojimo išlaidų. Remiantis ES statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje būsto išlaikymas yra vienas pigiausių bendrijoje: panašią dalį lėšų būstui išlaikyti skiria tik Maltos, Kipro ir Portugalijos gyventojai. Didelių komunalinių mokesčių argumento nepatvirtina ir energetinių išteklių kainos – pagal elektros, dujų ir šilumos tarifus buitiniams vartotojams Lietuva pakliūva tarp trečdalio mažiausias kainas turinčių ES šalių.
Dabar – apie atvirkštinį teiginį. Tam tikrais atvejais mokesčiai už būstą gali iš tiesų gerokai viršyti statistinį vidurkį, ypač jei būstas didelis, o pastatas – neekonomiškas. Kartais, kai asmuo gauna nedideles pajamas, bet gyvena didesnio ploto bute, mokesčiai gali sudaryti trečdalį ar net daugiau jo vartojimo išlaidų. Vis dėlto individualios žmonių istorijos nebūtinai verčia manyti, jog komunaliniai mokesčiai Lietuvoje yra labai dideli: jos gali tiesiog atspindėti ne visai tinkamą gyvenamojo fondo pasiskirstymą.
Didžioji dalis lietuvių (apie 95 proc.) gyvena nuosavame būste: tai masinės privatizacijos, įvykusios atgavus nepriklausomybę, pasekmė. Didelis nuosavų būstų savininkų skaičius rodo, kad nekilnojamojo turto rinka nėra taip išsivysčiusi, kaip kitose šalyse, nuomos pasiūla menka, o galimybės keisti būstą, ypač mažesniuose šalies miestuose, yra ribotos.
Nesunkiai galima įsivaizduoti senyvo amžiaus žmogų, gyvenantį gana erdviame bute miesto centre, gaunantį nedideles pajamas ir turintį mokėti neadekvačius mokesčius už komunalines paslaugas. Tokį asmenį galima vadinti nuosavo būsto įkaitu: jam priklausančio būsto išlaikymas brangus, keisti jį į mažesnį ir pigesnį gyvenamąjį plotą jam sudėtinga, o būstui atnaujinti jis neturi pinigų.
Pasak ekonomisto Jono Čičinsko, senyvo amžiaus žmonės ir kiti socialinių išmokų gavėjai sudaro gana didelę dalį vartotojų, kurie papildomas pajamas greičiausiai pirkdami vietos produkciją. Todėl sumažinti mokesčiai už komunalines paslaugas jiems taptų paskata daugiau pinigų išleisti šalies viduje.
Civiliniame kodekse ir Vyriausybės nutarime įtvirtinta nuostata, kad mokesčiai už būstą skaičiuojami ne pagal gyventojų skaičių, o pagal būsto plotą. Tai objektyviausias rodiklis, ir vargu ar reikėtų keisti nusistovėjusią tvarką. Tačiau apibūdinta situacija atskleidžia kitą aspektą: dalis tokių žmonių gyvena būstuose ne pagal kišenę ir, pasak Daugiabučių namų savininkų bendrijų federacijos prezidentas Juozo Antanaičio, nenori nieko daryti, kad ta situacija pakistų. O padėtį pagerinti galima dviem būdais: keisti būstą arba jį susitvarkyti.
Rūpesčiai dėl būsto
J. Antanaitis pasigenda Lietuvoje ūkiško būstų savininkų požiūrio į jiems priklausantį turtą. Daugiabučių gyventojai, anot jo, savo turtą 1991 m. gavo už dyka, bet ir toliau nenori mokėti už jo išlaikymą. „Žmonės skundžiasi, kad jų namas senas ir nusidėvėjęs. Tačiau bent 20 metų tas namas buvo tavo nuosavybė ir dėvėjosi nepriklausomos Lietuvos laikais. Jei per šiuos metus nepajudinai nei piršto, tai dabar ir gyveni skylėtame name. Juk jei turi nuosavą namą, tai visą laiką ką nors darai: padažai, lentelę prikali, anteną prisuki“, – kalbėjo J. Antanaitis.
Pašnekovas taip pat pažymėjo, kad didelių sąskaitų už šildymą nereikėtų painioti su brangia šiluma, tai veikiau yra didelių šilumos kiekių sunaudojimo pasekmė. Daug šilumos sunaudojama dėl pasenusių radiatorių, neizoliuotų vamzdynų, vandens nutekėjimo. Pavyzdžiui, senuose daugiabučiuose vanduo į radiatorius tiekiamas 32 mm skersmens vamzdžiais, o naujuose namuose naudojami 16 mm skersmens vamzdynai, kuriems reikia dvigubai mažiau vandens, todėl jų apšildymo sąnaudos yra gerokai menkesnės. Tad šiuo atveju tinka tik vienas sprendimas – renovacija. Atnaujintas namas, kuriam pritaikytos energijos taupymo priemonės, įrengta individuali šilumos apskaita, pasak J. Antanaičio, gali suvartoti 50 proc. mažiau energijos.
Nacionaliniu mastu turėjusi vykti renovacijos programa iš tiesų buvo geras Vyriausybės užmojis. Bet tai tik „popierinis“ sprendimas: per šiuos metus pagal naują programą nebus renovuotas nė vienas daugiabutis. Priežastis paprasta – reikia pinigų, bet gyventojai jų neturi, o bankai tokių projektų finansuoti nesutinka.
Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis dar prieš dvejus metus yra siūlęs gerokai priimtinesnę visoms pusėms renovavimo schemą. Kadangi, ekonomisto nuomone, tik nedaugelis senuose būstuose gyvenančių žmonių gali rasti lėšų ir turi pakankamai motyvacijos renovuoti savo būstą, tai renovavimo programa nejuda iš mirties taško. Visuotinė renovacija įmanoma tik tuo atveju, jei jos imtųsi pati valstybė: būstus ji apšiltintų naudodama savo pinigus, o šie vėliau būtų kompensuoti iš sumažėjusių sąskaitų už šildymą (renovuotų būstų gyventojai ir toliau mokėtų pagal senus tarifus). Panaši schema buvo sėkmingai pritaikyta Lenkijoje.
Žinoma, tai nereiškia, kad turime nepriekaištingai veikiančias energetikos ir komunalinių paslaugų bendroves. Šiuose sektoriuose kontrolės ir pagrįstų sprendimų dėl didėjančių kainų taip pat galėtų būti daugiau. Vis dėlto svarbiausia, kad net trečdaliu sumažinti komunaliniai mokesčiai turėtų vos kelių proc. įtaką bendram išlaidų krepšeliui ir vartojimą paveiktų labai nežymiai. O politikų pareiškimus dėl didesnės valstybės dalies renovacijos programoje ir dėl išlaidų už tam tikrus komunalinius mokesčius kompensavimo pašnekovas vadina spekuliacijomis su populizmo kvapeliu. Bet jei jos kartais virstų realiais nutarimais, už juos tektų sumokėti visiems mokesčių mokėtojams.
Verslas nesidalija pelnu
Pagal dydį komunaliniai mokesčiai lietuvio vartojimo krepšelyje užima antrą vietą. Kiti du dalykai, kuriems išleidžiame daugiausia pinigų, yra maisto produktai ir transportas. Prie išlaidų maistui pridėjus dar ir alkoholinius gėrimus išeina, kad per savo skrandį „perleidžiame“ daugiau kaip trečdalį pajamų. ES tam skiriama dvigubai mažesnė vartojimo krepšelio dalis. Vis dėlto sakyti, kad maistas, alkoholis ar transporto paslaugos Lietuvoje yra brangesnės nei kitose ES šalyse, taip pat nėra pagrindo. Tai – šalies neišsivystymo ir nedidelių pajamų pasekmė. Kadangi nemažą dalį uždirbamų pinigų žmonės turi skirti būtinosioms reikmėms, mažiau jų gali išleisti savo malonumui.
Atrodė, kad prieš krizę didėję atlyginimai ir socialinės išmokos palieka vis daugiau vartojimo erdvės. Tačiau 2008 m. pabaigoje Vyriausybė nusprendė eiti vidaus devalvacijos keliu: išlaikyti fiksuotą valiutos kursą, o šalies konkurencingumą didinti mažėjančiomis darbo sąnaudomis. Krintant darbo jėgos kainai turėjo pigti ir prekės bei paslaugos, bet atlyginimų nuosmukis buvo kur kas ryškesnis nei defliacinės tendencijos. Vadinasi, erdvės papildomiems pirkiniams vartojimo krepšelyje sumažėjo.
Susiformavo neigiamų ekonominių veiksnių ratas, iš kurio ištrūkti nėra taip paprasta. Išlaidų karpymas valstybiniame sektoriuje ir dar didesnis taupymo režimas privačiame sumažino žmonių pajamas ir perkamąją galią, pakirto vartojimą. Smukęs vartojimas, mažėjantys valstybės užsakymai toliau smukdė įmonių pajamas, o šios atitinkamai mokėjo mažiau mokesčių ir mažesnius atlyginimus. Užsienio rinkos šiuo atžvilgiu iš tiesų atrodo kaip išsigelbėjimas. Tačiau, kaip minėta, persiorientuoti į eksportą didesnei daliai šalies įmonių yra sudėtingas uždavinys.
Vilniaus universiteto ekonomikos profesoriaus Povilo Gylio nuomone, vartojimo ir ekonomikos nuosmukis galėjo būti mažesnis, jei Lietuva, kaip kitos ES valstybės, būtų turėjusi geresnius automatinius stabilizatorius. Ekonomisto nuomone, mintys apie pagalbą piliečiams ir netiesioginis ekonomikos skatinimas valdančiojo elito galvose vis dar svetimybė. Pavyzdžiui, Vokietijoje didėjant nedarbui išmokos bedarbiams didėja ir kompensuoja prarastas pajamas. Maža to, Vokietija pastaraisiais metais apskritai parodė pavyzdį, kaip išsisukti nuo recesijos: antai šios šalies vyriausybės dalyti pinigai naujiems automobiliams įsigyti ne tik didino vartojimą, bet ir skatino automobilių pramonę sudėtingiausiu metu. Subsidijos esamoms darbo vietoms padėjo išsaugoti daugiau darbuotojų, mat skatinti naujų darbo vietų kūrimą yra kelis kartus brangiau, nei išlaikyti esamas darbo vietas.
Ar tokios priemonės būtų buvusios veiksmingos Lietuvoje, sunku pasakyti, tačiau Vyriausybė akivaizdžiai vėlavo sutelkti dėmesį į nedarbą. Tiesa, Lietuvoje vienas automatinis stabilizatorius tikrai suveikė: emigracija. Ji šiuo metu duoda teigiamą rezultatą – yra mažiau bedarbių, nei galėtų būti. Vadinasi, jiems reikia mokėti mažiau kompensacijų, išvykę žmonės nekelia socialinių neramumų ir dar atsiunčia pinigų giminaičiams.
P. Gylys nurodo dar vieną rodiklį, kuris nesikeičia nei ekonomikos klestėjimo, nei sunkmečio laikais: tai šalies atlyginimų fondo ir bendrojo vidaus produkto santykis. Lietuvoje jis sudaro 40 proc., o Vakarų šalyse siekia 50 proc. ir daugiau. Lietuviškas verslas nėra linkęs dalytis savo pelnu taip, kaip tai daro Vakarų bendrovės. „Nelygybė pagal pajamas Lietuvoje per didelė. Nuo to kenčia visuminė paklausa. Verslininkai siekia mažesnių veiklos sąnaudų ir kuo didesnės savo dalies. Tačiau visos valstybės mastu žmonės gauna varganas algas, nedidina vartojimo, verslas negauna pajamų“, – aiškino P. Gylys.
Netolygų pajamų pasiskirstymą atspindi ir kitas faktorius – skirtumas tarp vadovų ir vidutinių atlyginimų. Lietuvoje darbininkiškos profesijos atstovas uždirba 6 kartus mažiau negu vadovaujančią poziciją užimantis žmogus. O, tarkime, Rytų Europos šalyse šis atotrūkis siekia 10 ir daugiau kartų, Skandinavijos šalyse – apie 3 kartus. Tai nereiškia, kad vadovų ar gerų specialistų atlyginimai Lietuvoje yra per dideli, tiesiog bazinis atlyginimas yra gana nedidelis. O liūdniausia tai, kad darbininkiškų profesijų atstovų atlyginimai per krizę nukentėjo labiausiai ir kilti pradės vėliausiai. Vadybos konsultacijų bendrovės „Hay Group“ tyrimo duomenimis, metinis bazinio atlyginimo pokytis šią vasarą siekė -2,3 proc. Per ateinančius metus daugiau kaip pusė įmonių neplanuoja didinti bazinių atlyginimų, o ketinančios tai daryti juos kels maždaug 4 proc.
J. Čičinskas pripažįsta, kad didžiausią vartotojų dalį vis dėlto sudaro darbingo amžiaus šalies piliečiai. Atlyginimų statistika fiksuojama neatsižvelgiant į darbo netekusius žmones, todėl Lietuvos gyventojų pajamos yra smukusios daugiau, negu rodo oficialūs užmokesčio duomenys. Pasak J. Čičinsko, per artimiausius metus nedarbo rodikliai išliks gana dideli, valdžia ir toliau karpys išlaidas, todėl daugiausia vilčių teikia eksportuojančios įmonės. Vis dėlto ir pastarosios neskubės didinti atlyginimų, kai darbo jėgos pasiūla didžiulė. Minėto atotrūkio tarp atlyginimų mažėjimo galima tikėtis tik tada, kai verslas vėl turės konkuruoti dėl darbo jėgos.
Santaupos ir skolos
Namų ūkių indėlių ir paskolų kaita (mlrd. Lt)
| Metai | 2008 | 2008 | 2009 | 2009 | 2009 | 2009 | 2010 |
| Indėliai | 25,085 | 24,693 | 24,442 | 24,368 | 24,036 | 25,525 | 25,579 |
| Būsto paskolos | 20,282 | 20,908 | 20,941 | 20,856 | 20,893 | 20,809 | 20,759 |
| Vartojimo paskolos | 4,494 | 4,368 | 4,126 | 3,93 | 3,743 | 3,544 | 3,364 |
Importuotų pinigų svaigulys
Būtų klaidinga manyti, kad vartojimą Lietuvoje prieš krizę skatino tikslingai didėję atlyginimai. Vartojimas kaip tik ir buvo priežastis atlyginimams įvairiose srityse augti, jį sukėlė didelio masto pinigų importas į šalį. Bankų išduotų paskolų portfelis per pastarąjį dešimtmetį išaugo daugiau kaip 10 kartų – nuo 6 mlrd. litų 2000 m. pradžioje iki 71,5 mlrd. litų 2008 m. pabaigoje. Kreditiniai ištekliai laikytini viena svarbiausių ekonomikos klestėjimo ir vartojimo bumo priežasčių. Per trumpą laiką pasikeitusi bankų kreditavimo politika tapo nuo vartojimo apsvaigusio ūkio nokautu. Nuo krizės pradžios bankų paskolų portfelis traukėsi ir dabar siekia apie 63 mlrd. litų. Vadinasi, šalies ūkyje sparčiai mažėja pinigų, nes pajamos naudojamos senoms skoloms grąžinti, o naujų paskolų imama gerokai mažiau, nei grąžinama senų.
Namų ūkio įsiskolinimas yra svarbus veiksnys, verčiantis dalį pajamų naudoti įsipareigojimams padengti, o vartojimui paliekantis dar mažiau lėšų. Tiesa, tai nereiškia, kad žmonės neturi pinigų. Namų ūkių indėlių suma po truputį didėja, vadinasi, žmonės taupo, o taip elgiasi todėl, kad jiems stinga pasitikėjimo dabartine ekonomikos būkle ir pozityvių lūkesčių (žr. 2 grafiką). Todėl iš dalies teisūs tie, kurie sako, kad krizė baigsis tada, kai nustosime apie ją mąstyti, labiau pasitikėsime rytojumi ir imsime leisti daugiau pinigų. Vis dėlto tų kelių šimtų milijonų, papildomai sutaupytų per metus, prieš krizę buvusiam vartojimo lygiui pasiekti nepakaktų. Didžiausią įtaką tam galėtų padaryti plačiau praverti kreditų aruodai.
Gelbėjimo ratas vartotojams
Klausimų, ar vartojimas yra teigiamas ekonomikos aspektas, kilti neturėtų. Šalies ekonomikos bumas ir gerėjęs gyvenimas buvo labiausiai susijęs su augusiu vartojimu. Bėda ta, kad jį didžiąja dalimi palaikė skolinti pinigai. Šiandien vartojimui Lietuvoje atsigauti trukdo įvairių veiksnių visuma. Maistas, būsto išlaikymas, išlaidos transportui sudaro maždaug du trečdalius visų lietuvio pajamų. Kadangi daugiau pinigų privalome skirti būtiniems savo poreikiams, mažiau jų galime atseikėti tiems, kurie gerina gyvenimo kokybę. Lietuvos banko prognozės nedžiugina – sparčiau augsianti infliacija ir brangsiantis maistas sukels dar didesnį spaudimą vartojimo krepšeliams.
Visuotinė renovacija galėjo padėti išspręsti bent kelias problemas vienu metu: sumažinti nedarbą, suteikti įdarbintiems žmonėms pragyvenimo šaltinį, padidinti namų energetinį efektyvumą ir sumažinti sąskaitas už komunalines paslaugas. Visa tai galėjo duoti teigiamą impulsą vartojimui ir šalies ūkiui. Tačiau renovacijos planas beviltiškai įstrigęs – gyventojai jam nepasirengę, bankai nerodo susidomėjimo, o Vyriausybė nededa rimtesnių pastangų procesui iš mirties taško išjudinti. Tam ji dar turi dvejus metus ir pakankamai į užsienį dar nespėjusių pabėgti darbininkų.
Kitas dalykas – kreditavimas. Be svaraus bankų indėlio ekonomika atsigaus vangiai, o vartojimas – atsargiai. Vis dėlto griežtos bankų politikos pokyčiai dabar tėra laiko klausimas. Bankams reikės kompensuoti patirtus nuostolius, o tai bus galima padaryti vieninteliu būdu – teikiant naujas paskolas ir uždirbant iš naujų klientų. Suveiks natūralus pelno instinktas. Įvertinus tai, kad sudėtingiausi ūkio laikai jau praeityje, valdžios spaudimo bankams galėtų būti daugiau.
Įtakos vartojimui turi ir žmonių lūkesčiai, o jie po truputį gerėja. Didesnis žmonių tikrumas dėl
rytojaus – mažiau netikėtų Vyriausybės sprendimų, gąsdinimų vis mažesne diržo kilpa ar nauja recesijos banga – virs didesnėmis išlaidomis šiandien. Galų gale gyvenimas tikrai turėtų gerėti dar po metų, prieš kitus Seimo rinkimus, kai valdančioji dauguma nuspręs atpirkti savo kaltes ir pamaloninti rinkėjus. Tada galima laukti ir racionalių, ir nelabai racionalių sprendimų.
