Politikos ir verslo įtakos susipynimas laikomas viena didžiausių bėdų, graužiančių demokratijos pamatus ir mažinančių visuomenės pasitikėjimą teisingumu. Korupcijos ekspertai pabrėžia, kad politinė korupcija yra viena klampiausių korupcijos sričių, su kuria itin sunku kovoti.
Tarp politikų nuolat sukasi konkuruojančių interesų grupės, siekiančios politinėmis priemonėmis įgyti pranašumą. Tad politinių sprendimų priėmimo proceso ir partijų veiklos skaidrumas tampa gyvybiniu poreikiu sveikai politinei sistemai, siekiančiai išsaugoti ne tik demokratijos apvalkalą, bet ir tikrąją jos esmę.
Kaip pabrėžė liepos 5–9 d. Vilniuje „Transparency International“ Lietuvos skyriaus surengtos vasaros mokyklos dalyviai ir ekspertai, pinigai gali labai iškraipyti demokratijos principus ir pakirsti visuomenės pasitikėjimą politika. Todėl būtina reguliuoti politikų ir politinių partijų finansavimą bei siekti kuo didesnio šių procesų skaidrumo.
Šešėlio dydis
| Metai | 2001 | 2002 | 2003 | 2004 | 2005 | 2006 | 2007 | 2008 | 2009 |
| BVP | 48 636 | 52 070 | 56 959 | 62 697 | 72 060 | 82 792 | 98 669 | 111 189 | 92 016 |
| Šešėlinės ekonomikos dalis | 9 240,84 | 10 414 | 11 391,8 | 13 166,37 | 15 132,6 | 17 137,94 | 17 563,08 | 20 014,02 | 22 359,89 |
Šaltiniai – Statistikos departamentas, Lietuvos laisvosios rinkos institutas, IQ skaičiavimai
Vis dėlto, kaip teigia Latvijos politinės korupcijos ekspertė Lolita Cigane, „pinigų srautas visada randa kelią iki politikų, nesvarbu, kokius užtvarus statytume“. Pasaulinė praktika rodo, kad pernelyg griežtas politinio finansavimo reguliavimas taip pat gali būti žalingas demokratijai: itin suvaržytos politikos dalyvių galimybės gauti finansavimą gali virsti politinės sistemos konservavimu, kuomet teisę į finansavimą užsitikrina tik „valdžios partijos“ ir kitiems konkurentams neleidžiama sustiprėti. Kaip tik tokia situacija pastebima Rusijoje, kur opozicinės partijos bet kada gali būti nubaustos už smulkiausius pažeidimus.
„Transparency International“ ekspertai vieningai tvirtina, jog neužtenka reikalauti iš partijų atsiskaityti, kiek ir iš ko jos gavo pinigų savo rinkimų kampanijoms. Ši informacija turi būti skelbiama laiku, būtinai dar iki rinkimų, o ne praėjus pusmečiui ar metams po jų. Lygiai taip pat turi būti numatytos aiškios sankcijos už finansavimo procedūrų pažeidimus ar informacijos nepateikimą.
Pavyzdžiui, JAV įstatymai reikalauja nedelsiant skelbti visus politinius rėmėjus internete, todėl visuomenė ir žiniasklaida turi galimybę dar tebevykstant rinkimų kampanijoms „knaisiotis“, tarkime, po kandidatų į prezidentus rėmėjų biografijas ir interesus.
Iki šiol Lietuvoje galiojančiame Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme numatyta, kad vykstant rinkimų kampanijai fizinių ir juridinių asmenų aukos per 5 darbo dienas turi būti paskelbtos viešai Vyriausiosios rinkimų komisijos interneto tinklalapyje. Tačiau nauja įstatymo redakcija šį terminą pratęsė iki 10 darbo dienų.
Turint galvoje, kad oficialiai rinkimų kampanijos trunka tik vieną mėnesį, realiai apie paskutinių dviejų savaičių iki rinkimų aukas sužinosime jau po laiko. Vis dėlto tokios procedūros turėtų suteikti instrumentus akyliems rinkimų stebėtojams iš karto signalizuoti apie įtartinus politikų ir jų rėmėjų ryšius. Kita vertus, ar žiniasklaida ir visuomenė naudojasi šiais instrumentais, priklauso nuo pilietiškumo lygio.
Lietuvoje „pilietinė visuomenė“ – vis dar mistinis dalykas, apie kurį visi yra girdėję, bet niekas realiai nėra jo matęs. Vienas iš „Transparency International“ vadovų Miklosas Marshallas pažymi, kad tik aktyvios ir pasišventusios nevyriausybinės organizacijos kaip tam tikri sarginiai šunys gali padėti visuomenei pastebėti įtartinus politinius sandėrius.
„Jūs tik duokit pinigų“
Anot L. Cigane, vieni pavojingiausių politinio finansavimo spąstų – verslo struktūrų, juridinių asmenų galimybė remti politikus ir partijas. Latvijos politinės korupcijos ekspertė pabrėžė, kad fizinių asmenų aukas yra lengviau kontroliuoti, nes jiems dažniausiai nustatomi sąlygiškai nedideli galimų paaukoti sumų dydžiai (JAV prezidento rinkimų kampanijos metu 2008 m. tai buvo 2 300 JAV dolerių). Maža to, dažnai galima palyginti fizinių asmenų turto ir pajamų deklaracijas su paaukotomis sumomis.
Latvijoje dar 2004 m. juridiniams asmenims buvo uždrausta remti politines partijas, o iki tol jos būdavo finansuojamos būtent per juridinius asmenis – paprastai fiktyviai įsteigtus ar nevykdančius veiklos. Pasak L. Cigane, nors juridiniams asmenims skirtas draudimas remti partijas neišsprendė visų politinio finansavimo problemų, pinigų srautų kontrolė tapo skaidresnė.
Lietuvoje politikai nesiryžo uždrausti juridiniams asmenims finansiškai remti partijas. Maža to, naujoji įstatymo redakcija numato, kad partijoms per metus bus galima aukoti kiek didesnę sumą nei iki šiol – 42,3 tūkst. litų (buvo 39 tūkst. litų). Jei tais pačiais metais vyksta ir politinė rinkimų kampanija, šios dalyviams papildomai dar leidžiama skirti tokią pačią sumą.
Vis dėlto daugiausia lėšų politinės partijos gauna iš valstybės biudžeto, ir ši dalis pastaraisiais metais auga: 2007 m. visų politinių partijų pajamų struktūroje valstybės biudžeto dotacijos sudarė 41 proc., o 2009 m. – jau 63 proc. Iš viso nuo 2000 m., kai pradėtos skirti dotacijos partijoms, iš valstybės biudžeto jos gavo 68,9 mln. litų.
Dar 15,9 mln. litų buvo skirta partijoms kaip rinkimų kampanijų kompensacija. Tad Lietuvos partijos nesikuklina naudotis visais įmanomais pajamų šaltiniais, nors pasaulyje yra įprasta, kad valstybės biudžeto dotacijos skiriamos būtent tam, kad partijoms nebereikėtų ieškoti pinigų privataus verslo kišenėse.
Lietuvoje lobizmo nėra?Verslo pinigai į politiką patenka ne tik oficialiai. Tik maža jų dalis atsispindi politinių partijų deklaracijose. Visame pasaulyje lobistinė veikla suryja milžiniškus pinigus – dalis yra viešai matoma ir išleidžiama oficialiems lobistams, viešoms kampanijoms ar ekspertinei veiklai, bet nemažai pinigų skiriama ir korupcijai. Įvairiose šalyse lobistinė ir korupcinė praktika labai skiriasi.
Ukrainos žiniasklaidoje nuolat pasirodo neoficialios informacijos, kiek kainuoja vienas balsas parlamente balsuojant už įprastus sprendimus ar per kritinius balsavimus, pavyzdžiui, tvirtinant premjerą. Tarsi turguje skelbiamos balsų kainos gali siekti ir milijonus dolerių. Nemažai gandų sklando ir apie JAV politinį turgų: pasak kai kurių „Transparency International“ ekspertų, žymioji B. Obamos sveikatos reforma labai sunkiai skynėsi kelią Kongrese, nes privačios sveikatos sektoriaus kompanijos ir draudimo fondai skyrė apie milijardą JAV dolerių lobizmui, kad tik ši reforma nebūtų patvirtinta.
Lietuviško politinio turgaus kainos taip pat retkarčiais prasibrauna į dienos šviesą. Tik 2009 m. buvo užbaigti teismų procesai dėl kaltinimų Artūrui Zuokui, įtariamam papirkus Vilmantą Drėmą renkant Vilniaus miesto merą 2003 m. Prokurorų duomenimis, tuomet V. Drėmai neva kaip stambaus užsakymo avansas buvo perduoti 45 tūkst. litų. 2010 m. sausio mėnesį STT sulaikė Sveikatos apsaugos viceministrą Artūrą Skiką, įtariamą paėmus 20 tūkst. litų kyšį. Vis dėlto šie atsitiktiniai atvejai leidžia tik įtarti, kad šešėlyje cirkuliuojančių pinigų sumos, kurių neužfiksuoja net specialiosios tarnybos, gali būti milžiniškos.
Šešėlinė politinė įtaka Lietuvoje tradiciškai populiaresnė nei oficiali lobistinė veikla. Nors nuo 2000 m. veikia Lobistinės veiklos įstatymas ir yra oficialiai registruota apie dvidešimt lobistų, tačiau realiai jie iki šiol nepakeitė lobizmo praktikos. Oficialus lobisto statusas nesuteikia nei ypatingų privilegijų, nei apribojimų (palyginti su kitais piliečiais), nei noro tikrosioms interesų grupėms savo interesus ginti per oficialiai registruotus lobistus.
Seimo antikorupcinė komisija dar 2005 metais atkreipė dėmesį į tai, kad galiojančio Lobistinės veiklos įstatymo nuostatos neužkerta kelio nelegaliam lobizmui – savo interesais šešėliniais būdais besirūpinantys įmonių ir organizacijų atstovai vykdo daug aktyvesnę veiklą nei registruoti lobistai. Nors atsižvelgiant į Seimo antikorupcinės komisijos išvadas buvo suformuota darbo grupė, kuri 2006 m. parengė naują Lobistinės veiklos įstatymo redakcijos projektą, pastarasis taip ir nebuvo patvirtintas. Matyt, politikai nusprendė, kad šešėlinės veiklos prieblandos nenušvies jokie formalūs įstatymai, tad neverta nė bandyti.
Sąnaudos ir naudaLietuvos ekspertai jau seniai stebisi, kodėl priimant politinius sprendimus iki šiol nėra taikoma sąnaudų ir naudos analizė, kuri leistų aiškiai pamatyti, kiek ir kam bus naudingas vienas ar kitas sprendimas.
Formaliai Lietuvos sprendimų priėmimo procese ir dabar turi būti įvertintas svarstomų projektų poveikis: dar 2003 m. Vyriausybė patvirtino nutarimą „Dėl sprendimų projektų poveikio vertinimo metodikos patvirtinimo ir įgyvendinimo“. Su įvairiais pakeitimais ši metodika galioja iki šiol. Vis dėlto tiek bazinės, tiek išplėstinės sprendimų projektų poveikio pažymos paprastai daromos „dėl akių“, nesistengiant įtraukti interesų grupių ir ekspertų.
Seimo įstatymų projektus taip pat privalo lydėti įvertinimai, kokias neigiamas pasekmes gali turėti projekto priėmimas ir kokia yra korupcijos rizika. Tačiau paprastai šiose grafose apsiribojama standartinėmis frazėmis: „neigiamų pasekmių nenumatoma“ ir „jokios įtakos kriminogeninei situacijai ir korupcijai neturės“. Ši inercija ir toliau tarsi drumzlina upė plukdo srautą įstatymų, nutarimų ir sprendimų, kurie, anot R. Kuodžio, iš pirmo žvilgsnio galbūt logiški ir teisiškai tvarkingi, tačiau leidžia iššvaistyti ar pavogti milžiniškas sumas tarsi mūvint baltas pirštinaites.
Politinių partijų pajamos
| Metai | 2007 m. | 2008 m. | 2009 m. |
| Gauta pajamų iš viso, mln. Lt | 36,21 | 38,31 | 19,65 |
Šaltinis – Vyriausioji rinkimų komisija
Politinių partijų pajamų struktūra, 2009 m. (proc.)
| Nario mokestis | 5,83 |
| Fizinių* ir juridinių asmenų aukos | 27,16 |
| Valstybės biudžeto dotacija | 63,15 |
| Kita veikla | 3,86 |
* Kandidatų nuosavos lėšos, paaukotos politinei kampanijai, priskirtos prie fizinių asmenų aukų
Šaltinis – Vyriausioji rinkimų komisija
Ekonominis šešėlis
Šešėlinė ekonomika vis dažniau įvardijama kaip ta šalies ūkio sritis, kurioje reikėtų ieškoti papildomų pajamų į skurstantį valstybės biudžetą. Jei tikėsime, kad kas trečias ar ketvirtas šalyje išleidžiamas litas yra nelegalus, tai šiuos pinigus sugebėjus ištraukti į dienos šviesą valstybės biudžetą būtų galima papildyti keliais milijardais litų ir visiškai panaikinti deficitą. Vis dėlto atimti tuos kelis milijardus iš šešėlinės ekonomikos per sunkmetį gali būti kur kas sudėtingiau, negu panašia suma apkarpyti biudžeto išlaidas. Galų gale ir žiaurios sankcijos, nukreiptos prie šešėlinę ekonomiką, gali duoti ne visai lauktų rezultatų.
Lietuvos laisvosios rinkos institutas praėjusius metus pavadino šešėlio atgimimo metais. 2009 m., instituto skaičiavimais, šešėlinės ekonomikos dalis ūgtelėjo iki 24 proc. , o šįmet ji turėtų didėti iki 27 proc. Ir tai yra gana optimistinis skaičius. Pasaulio banko specialistai mano, kad dar iki krizės pradžios 2007 m. net 34 proc. bendrojo vidaus produkto buvo neapskaitoma, nuo šios dalies nebuvo mokami mokesčiai. Tiesa, pagal Pasaulio banką, tarp trijų Baltijos regiono valstybių Lietuva atrodė geriausiai. Latvijoje šešėlinės ekonomikos dalis lyginamuoju laiku prilygo 44,3 proc. BVP, Estijoje – 42,3 proc.
Europos šešėlinės ekonomikos žemėlapyje Lietuva nėra išskirtinė. Apskritai visos sovietinėje santvarkoje gyvenusios šalys išsiskiria didesniu ekonomikos šešėliu. Mūsų kaimynių Rytuose – Baltarusijos, Rusijos ar Ukrainos – šešėlinės ekonomikos dydis siekia 50 proc. ir daugiau, Gruzijoje jis lygus net 68 proc. Tačiau nuo šešėlio nėra pabėgusi ir ES. Pietinėse ES valstybėse – Portugalijoje, Italijoje ar Graikijoje – šešėlinės ekonomikos dalis siekia 20–25 proc. Geriausiai atrodo Skandinavijos šalys, nors ir jose mokesčiais neapskaitomos ekonomikos dalis sudaro nuo 10 iki 18 proc.
Augančios šešėlinės ekonomikos dilemą priverstos spręsti daugelio šalių vyriausybės. Johanneso Keplerio universiteto Austrijoje mokslininkai apskaičiavo, kad šešėlinės ekonomikos dalis keturiolikoje euro zonos šalių per 2009 m. turėtų padidėti 0,3–0,9 proc. BVP. Mokslininkai pabrėžė, kad per pastaruosius 15 metų ES šešėlinės ekonomikos dalis nuolat mažėjo, bet nuo 2009 m. pradžios jos augimą daugelyje šalių nulėmė padidėję mokesčiai, išaugęs nedarbas, didesnis nepasitikėjimas valstybe. Šešėlinės ekonomikos dalis labiau ūgtelėjo dar ir dėl to, kad sumenko daugelio valstybių BVP.
Skirtingi šešėlio veidaiŠešėlinė ekonomika yra neatsiejama ūkio dalis. Kaip žmogus negali pabėgti nuo savo šešėlio, taip ir bet kokios šalies ūkis pasmerktas gyventi sekama didesnio ar mažesnio šešėlio. Net mokesčių mokėjimo pavyzdžiu laikomose Skandinavijos šalyse, kaip minėta, egzistuoja šešėlinė ūkio dalis.
Tačiau skandinavai turi du tris kartus mažesnį šešėlį, o tai greičiausiai įkandama riba ir lietuviams.
Vyriausybė dar praėjusių metų gale parengė kovos su šešėline ekonomika planą, į kurį įtraukė 23 įvairias priemones. Jas galima suskirstyti į tris grupes: administracinės kontrolės, visuomenės informavimo ir paskatų mažinimo.
Tarp jų – lankstesnė verslo liudijimų išdavimo tvarka, griežtesnė atsakomybė už mokesčių slėpimą ir kontrabandos gabenimą, socialiai atsakingo verslo idėjos populiarinimas. Kai kurias jų Vyriausybė išbandė, kitos, matyt, dar laukia savo eilės. Vis dėlto vertindamas Vyriausybės pastangas kovoti su kontrabanda, Krikščionių partijos pirmininkas Gediminas Vagnorius teigė nepastebintis apčiuopiamų rezultatų. „Pastangų skatinti legalų verslą nematyti, vartai šešėliniam verslui plačiai atverti“, – apibendrino jis.
Kovą su šešėline ekonomika apsunkina tai, kad ji turi ne vieną veidą. Ji prasideda nuo neišspausdinto kasos kvito parduotuvėje ir aprėpia organizuotam nusikalstamumui priskiriamas veikos rūšis, tokias kaip narkotikų platinimas. Sunkmečiu itin padidėja smulkių šešėlinės ekonomikos pavyzdžių – mokesčių slėpimas, atlyginimai vokeliuose. Lietuvoje susiduriama ir su stambesniais atvejais, pavyzdžiui, išaugusia alkoholio ir tabako kontrabanda. Bet tai tik akivaizdūs šešėlinio verslo pavyzdžiai.
Ekonomistai kontrabandininkais linkę vadinti ir turgaus prekeivius, kurie neprivalo vykdyti įprastos buhalterinės apskaitos, gali pakankamai laisvai apeiti importo apribojimus ir įvežti pigesnius maisto produktus iš kitų šalių. Pavyzdžiui, ūkininku save vadinantis turgaus prekeivis, kuris per mėnesį iš Lenkijos įveža 1 000 kg kiaulienos ir deklaruoja, kad 600 kg jos sunaudoja savo šeimos reikmėms, vargu ar smarkiai skiriasi nuo kontrabandininko.
Jeigu ne į šešėlį, tai į pilkąją ekonomikos zoną patenka ir įvairiomis mokesčių sistemos spragomis gebantys pasinaudoti šalies piliečiai, kurie nuo šimtatūkstantinių pajamų įsigudrina sumokėti vos kelis procentus mokesčių pasinaudoję autoriaus sutartimis ar verslo liudijimais. Galima nesunkiai atrasti ir viešų pavyzdžių, užtektų pažvelgti į kai kurių Seimo narių deklaracijas. Tad kai valdantieji skelbia, jog Lietuvoje egzistuoja progresinė mokesčių sistema, tai nėra tiesa. Mokesčiai Lietuvoje labiau primena regresinę sistemą, nes juo didesnės tavo pajamos, juo mažiau reikia mokėti, ir atvirkščiai.
Atpirkimo ožiaiEkonomistė Aušra Maldeikienė, paklausta apie šešėlinę ekonomiką, vienaip ar kitaip prie šios srities prisidedančius gyventojus tiesiai šviesiai vadina vagimis. „Kai žmogus nebesugeba išgyventi legaliai, jis ima vogti. Ramiu veidu vogdamas gali visai neblogai prasigyventi, juolab kad nelabai tuos vagis kas ir gaudo“, – teigia pašnekovė.
Mokesčius nuslepiantys ar šešėline ekonomine veikla užsiimantys piliečiai gyvena iš likusių mokesčių mokėtojų sąskaitos. Į šešėlinę ekonomikos zoną pasitraukus daliai ūkio dalyvių, didesnė našta užkraunama ant likusių mokesčių mokėtojų pečių: Vyriausybė, didindama mokesčių tarifus, paverčia juos atpirkimo ožiais. Kai valstybė nepajėgia efektyviai kovoti su vengiančiais mokėti mokesčius, ji dėl to tarytum nubaudžia legalius mokesčių mokėtojus.
Pasak Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktoriaus Sigito Besagirsko, valstybė ir mokesčius mokėti vengiantys verslininkai sunkmečiu yra užmezgę keistus santykius. Viena vertus, valstybė yra suinteresuota surinkti visus jai priklausančius mokesčius ir už vengimą taikyti sankcijas.
Bet sankcijos ir taip ant išgyvenimo ribos balansuojančiam verslininkui gali būti paskutinės durys, pro kurias jam perėjus eilė prie Darbo biržos tik pailgėtų. Tad vėl užmerkti akis prieš mokesčių slėpimą, ypač smulkiajame versle, ir nekibti prie save išlaikyti vis dar sugebančių žmonių gali būti naudingiau, nei jiems iš skylėto biudžeto mokėti bedarbio pašalpas. Kita vertus, už šešėlyje esantį verslą vėl moka legalia veikla užsiimantis verslas. Kadangi pastarajam valstybė užkrauna didesnius mokesčius, tai ji taip pat turėtų sugebėti užgniaužti nelegalaus verslo apraiškas ir pašalinti nelygiavertę konkurenciją.
Pirmumas asmeninei gerovei
Atsakymas, kaip kovoti su šešėline ekonomikos dalimi, neapsiriboja 23 priemonių rinkiniu. Prieš gerą dešimtmetį žiauriomis akcijomis prieš verslą pagarsėjęs G. Vagnorius teigia, kad šįkart pritaikytos sankcijos rezultatų neduotų. Jo nuomone, Vyriausybė turėtų imtis priemonių keliose srityse: mažinti mokesčių naštą įmonėms ir suteikti lengvatų, pavyzdžiui, neapmokestinti reinvestuojamo pelno.
Buvęs premjeras taip pat siūlytų griežtinti administracinę atsakomybę piktybiniams šešėliniams verslininkams ir aktyviau kovoti su kontrabandininkais. Galų gale, jo nuomone, mažinti šešėlinę ekonomikos dalį padėtų ir atgaivintas ūkio kreditavimas bei sustiprėjęs vartojimas vidaus rinkoje.
A. Maldeikienė mano, kad šešėlinės ekonomikos priežasčių ieškoti reikėtų giliau, jokios mokesčių lengvatos ar žiaurios akcijos efekto neduos. „Šalis galima dalyti į tas, kurios suvokia, kas vyksta su iš mokesčių surinktais pinigais ir tas, kurios nesuvokia. Buvimas šešėlyje yra kultūros fenomenas, tai visuomenės kultūros dalis. Pradėti kovoti su šešėliu reikia nuo vidurinės mokyklos suolo“, – sako ekonomistė.
Iš tiesų kova su šešėline ekonomika gali būti kur kas sudėtingesnė. Nei mažesni mokesčiai, nei didesnės baudos išlįsti iš šešėlio neprivers. Mokesčių mokėjimą greičiausiai galima laikyti dar vienu pagarbos ir pasitikėjimo savo valstybe dėmeniu. Bet kol rūpinsimės vien asmenine savo gerove, tol iš valstybės nesulauksime ir net negalėsime reikalauti to, ką gauna Vakarų šalių piliečiai.
O Vyriausybės užduotis turėtų būti pasirūpinti, kad pasitikėjimo valstybe būtų daugiau. Tam reikia užtikrinti teisingumą – kad mažiau būtų paisoma įvairių grupių teisėtų lūkesčių ir daugiau kreipiama dėmesio į teisėtus jų įsipareigojimus prieš kitus mokesčių mokėtojus, kad legaliai mokesčius mokantys gyventojai neturėtų išlaikyti mokesčių nemokančių, o legaliems verslininkams nereikėtų konkuruoti su šešėliniais biznieriais.
