–Jūsų vizitas į Prezidentūrą, kur susitikote su prezidentės vyriausiuoju patarėju Nerijumi Udrėnu, – bandymas išjudinti iš mirties taško Lietuvos kreditų rinką?
– Matyt, kad taip. Dabartinė ir verslo kreditavimo, ir apskritai viso Lietuvos bankų sektoriaus padėtis mums kelia vien nerimą. Visų pirma Skandinavijos bankų skaičius mūsų šalyje jau beveik priartėjo prie tos ribos, kai šios finansų institucijos turės absoliučią monopoliją Lietuvos finansų sektoriuje. Mūsų šalies pavyzdį jau mini Nobelio premijos laureatas, austrų ekonomistas Džozefas Stiglicas, tačiau Lietuvos Vyriausybė ir centrinis bankas apie tai kukliai tyli. Tylėjo ir socdemų Vyriausybė, kurios valdymo metais būtent Skandinavijos bankai ir įgijo tokias pozicijas mūsų valstybės finansų srityje. Kol Lietuvoje pūtėsi finansų burbulas, šie bankai tiesiog pumpavo į Lietuvą milijardus. Tačiau kai tik pasaulyje prasidėjo bankų griūtys, o paskui smogė finansų ir ekonomikos krizė, tie patys bankai tuos milijardus permetė ten, kur jiems saugiau.
– Tačiau juk LVDK prisidėjo praėjusių metų pabaigoje pasirašant Nacionalinį susitarimą. Ar Vyriausybė jo nevykdo?
– Mes daug tikėjomės iš minėtojo susitarimo, nes mūsų organizacija jau turėjo patirties kovojant su monopolinėmis apraiškomis ekonomikoje. Tai ir mūsų dėka buvo uždėtas apynasris didiesiems prekybos tinklams, ir šie jau nebegali tiesiog tyčiotis iš smulkiųjų bei vidutinių savo tiekėjų. Bankų sektoriaus monopolizacija – dar pavojingesnis reiškinys nei mažmeninės prekybos. Juk prekybos tinklai niekur savo parduotuvių neiškels – jie priversti aptarnauti savo klientus čia, Lietuvoje. O ką dabar daro beveik monopolininkais virtę Skandinavų bankai? Jie Lietuvos gyventojų indėlius investuoja visame pasaulyje. Tik ne Lietuvoje. Todėl minėtame susitarime ir buvo užfiksuoti mūsų pasiūlymai Andriaus Kubiliaus Vyriausybei. Pirma, siūlėme, kad visos valstybės institucijos laikytų pinigus įvairiuose bankuose, nebūtinai tik minėtuose. Antra, kad būtų padidintos kredito unijų galimybės kredituoti verslą. Trečia, kad visi mokesčiai ir mokėjimai, kurie dabar mokami per komercinius bankus, būtų atliekami ir per Lietuvos banko Atsiskaitymų centrą. Pats Lietuvos banko vadovas Reinoldijus Šarkinas yra patvirtinęs tokią galimybę. Ketvirta, kad UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ (INVEGA), įmonė, teikianti valstybės garantijas smulkiosioms ir vidutinėms įmonėms imant kreditus komerciniuose bankuose, galėtų teikti tokias paslaugas ir užsienyje esantiems bankams.
– Vyriausybė ignoruoja jūsų siūlymus?
– Visiškai. Neva Skandinavų bankai išsigąs, įsižeis ir pasitrauks iš Lietuvos. Tai visiška nesąmonė. Rimtų konkurentų atsiradimas tik pagerintų gyvenimą ir įmonėms, ir gyventojams. O dabar ir bankai negerbia savo klientų, kaip kažkada tai darė didieji prekybos centrai.
– Pateikite pavyzdžių.
– Pavyzdžiui, verslininkui, prieš krizę paėmusiam kreditą, iškyla reikalas pakoreguoti jo grąžinimo sąlygas – atidėti palūkanų grąžinimo terminus ar apskritai ilgiau pratęsti visą paskolos sutartį. Įmonės vadovas (savininkas) rašo bankui raštą. O bankas... tyli. Tik žodžiu paaiškina, kad raštu to neaptarinėja. Kodėl taip keistai elgiasi bankai? Nes nenori palikti jokių „daiktinių įrodymų“, t. y. nekeisdami kreditavimo sąlygų savo klientams nemažą dalį jų tiesiog stumia į bankrotą. Tuo ilgai negalėjo patikėti ir N. Udrėnas: „Bankai tikrai raštu neatsako į tokias klientų užklausas?!“
– Ar toks bankų elgesys nereiškia, kad per juos kai kas planuoja perimti pačius patraukliausius aktyvus (gamyklas, žemės sklypus) Lietuvoje?
– Visa bankų veikla į tai neorientuota, tačiau pavieniai skandinavų verslininkai, pasitelkę į pagalbą bankus, visai ne prieš perimti juos dominantį verslą ar turtą mūsų šalyje. Juk ne šiaip sau beveik visi Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai įkūrė antrines įmones, kurios ir turi valdyti tą perimtą nekilnojamąjį turtą. Visos valdžios struktūros – ir Seimas, ir Vyriausybė, ir ministerijos – supranta tą sunkią padėtį, kurioje šiuo metu yra atsidūręs šalies verslas. Tačiau visi kaip susitarę tyli. Todėl mes ir kreipėmės į Prezidentės vyriausiąjį patarėją, tikėdamiesi su valstybės galvos pagalba pagaliau išjudinti šią padėtį iš mirties taško.
– Vadinasi, jūsų ir kitų verslo organizacijų aktyvių veiksmų reikia tikėtis rudenį?
– Be abejo. Pirma, rudenį vyks Nacionalinį susitarimą pasirašiusių šalių pasitarimas. LVDK ir paklaus Premjero, kas gi padaryta mažinant bankų sektoriaus monopolizavimą. Antra, rudenį vyks ir Lietuvos banko vadovo rinkimai. Tikimės, kad mūsų centrinio banko vadovu taps žmogus, kuris neapsimetinės, kad „nieko nemato“ nei ekonominiams burbulams pučiantis, nei jiems sprogstant.
– Ar kas suskaičiavo, kiek įmonių buvo uždaryta, taip ir nesulaukus palankesnių kreditavimo sąlygų?
– Deja, to niekas neskaičiuoja. Kaip ir Vyriausybė iki šiol nemato: tuos milijonus, skiriamus bedarbių armijai ir ją aptarnaujančioms valstybės struktūroms išlaikyti, būtų galima nukreipti į kitus ekonomikos ir socialinio gyvenimo sektorius, jei būtų nors kiek palengvintos verslo sąlygos.
– Bankai iš esmės nekredituoja verslo nuo pat 2008-ųjų rudens?
– Deja, padėtis nė kiek negerėja jau treti metai ir, atrodo, nesikeis visus ateinančius metus. Kas suskaičiuos, kiek dar įmonių žlugs?..
– O kiek kreditų kasmet reikėtų Lietuvos verslui?
– To irgi niekas Lietuvoje neskaičiuoja. Manau, kreditų poreikis kasmet siektų apie 5–7 mlrd. Lt.
– Vadinasi, reikia laukti ateinančių stambių užsienio bendrovių, pakeisiančių užsidarysiančias mūsų smulkiąsias ir vidutines įmones?
– Smulkusis ir vidutinis verslas – tai 99,4 proc. visų šalies įmonių. Jų skaičius mažės, stambioms užsienio bendrovėms užimant ištisus mūsų ekonomikos sektorius.