Sakysite, pensija man dar neaktuali, apie ją galvosiu po daugelio metų, o ir kelių procentų pervedimų į pensijų fondus sumažinimas – nelabai reikšmingas. Neapsigaukite – tai jūsų pinigai, o kaupimas pensijai yra svarbi ilgalaikio investavimo dalis. Kiek iš tiesų praranda taupantieji pensijų fonduose dėl sumažintų įmokų? Ar keliasdešimčia litų didesnės įmokos ką nors pakeistų? Ką gi, kaip sako H.K.Anderseno kurmiai – paskaičiuokime.
Pirmiausia – faktai
Pagal 2002 m. priimtą Pensijų sistemos reformos įstatymą, privačių pensijų fondų dalyviai į savo sąskaitą fonde 2004 m. gaudavo 2,5 procento nuo savo pajamų, nuo kurių mokėdavo socialinio draudimo mokesčius. Dar prieš reformą įstatyme buvo numatyta, kad šis pervedimo dydis bus kasmet didinamas vienu procentiniu punktu, kol 2007 m. pasieks 5,5 proc. Remdamiesi šiomis esminėmis įstatymo nuostatomis, gyventojai rinkosi visam laikui palikti Sodros sistemą ir dalį savo mokamų mokesčių nukreipti į asmeninę sąskaitą pensijų fonde, siekdami sukaupti santaupas senatvei. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, pensijų fonduose kaupti pasirinko daugiau nei 74 procentai dirbančiųjų.
Dabar visi jau žinome tolesnę istoriją: 2008 m. įvyko finansų krizė ir Lietuvos vyriausybė ėmėsi karštligiškai ieškoti būdų užlopyti Sodros ir, apskritai, valstybės, biudžeto „skyles“. Buvo pasirinktas gana drastiškas kelias – 2009 m. sumažinti pervedimus į pensijų fondus iki 3 procentų, o po pusmečio – iki 2 procentų. Visgi įstatyme buvo numatytas įmokų atstatymas iki buvusiojo 5,5 procentų lygio 2011 m. ir padidinimas iki 6 procentų 2012-2014 m. idant kaupiantiesiems gyventojams kompensuoti bent dalį negautų pajamų. Tačiau šių metų birželio pabaigoje Seimas patvirtino naują įstatymo pakeitimą, kuriuo iki 2 proc. sumažinti pervedimai į pensijų fondus paliekami galioti neribotam laikui.
Politikai argumentuoja, kad dėl sumažintų pervedimų bus sutaupyta apie 604 milijonai litų kasmet. Pats žodis „sutaupyta“ čia nelabai tinka. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas nurodo, kad „sutaupyti“ reiškia „sudėti atsargai“, o čia tikrai nieko atsargai nebus palikta. Ką valstybė surinks mokesčiais - neperves į privačias sąskaitas pensijų fonduose, o tuoj pat išdalins dabartiniams pensininkams, kitų socialinių išmokų gavėjams bei išleis savo administraciniam aparatui.
Kiek dėl valdžios sprendimų praras kaupiantieji fonduose?
Nežinau, ar specialiai ar dėl neišprusimo kai kurie politikai ir netgi žiniasklaidos atstovai pamanė, kad dėl sumažintų įmokų labiausiai nukentės pensijų fondų valdytojai. Tai akivaizdi netiesa, nes fondų valdytojai nuo sumažėjusių įplaukų į fondus negaus tik mažos dalelės pajamų, o pensijų fondų dalyviai praras reikšmingai daugiau. Tegu kalba skaičiai. Statistikos departamento duomenimis, vidutinis mėnesinis darbo užmokestis Lietuvoje praėjusių metų pabaigoje buvo 2.118,30 Lt. Dėl nuo 5,5 proc. iki 2 proc. įmokų, kiekvienas kaupiantysis pensijų fonde negaus vidutiniškai apie 74,14 Lt per mėnesį, t.y. apie 890 Lt per metus. Jei uždirbate didesnį atlyginimą, vadinasi negausite dar daugiau. Pensijų fondų valdytojai nuo įmokos vidutiniškai nusiskaičiuoja 2-3 procentų mokestį. Tad atėmus 2,5 proc. suprantame, kad dėl įmokų sumažinimo, fondo valdytojas negaus vidutiniškai 1,85 Lt nuo vieno fondo dalyvio, bet pats dalyvis nesulauks net 72,29 Lt įplaukų, t.y. apie 40 kartų daugiau. Septyniasdešimt du litai – lyg ir ne itin didelė suma, tačiau negaudami jos kas mėnesį ir neuždirbdami investicinių pajamų ar palūkanų nuo jos, per ilgą laiką sukaupsite ženkliai mažiau.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pateikia duomenis, iš kurių matyti, kad vidutinis pensijų fondų dalyvių amžius yra apie 37 m., taigi iki pensinio amžiaus daugelis dar kaups 25 ar 30 metų. Laikykimės konservatyvaus scenarijaus - ilgalaikės investicijos duos 6 procentų investicinę grąžą per metus po fondo valdymo mokesčių (šiuo metu - 1 proc. per metus). Suskaičiavus paaiškėja, kad jei kas mėnesį į pensijos kaupimo sąskaitą nesulauksime 72,29 Lt, per 25 m. sukaupsime 50 tūkst. litų mažiau. Čia neįvertiname infliacijos – dėl jos, t.y. dėl per ilgą laiką didėsiančių atlyginimų ir, atitinkamai, pervedamų įmokų, galėtume sukaupti ženkliai daugiau. Na o jei, esate jaunas ir kaupsite 30 metų ar daugiau, dėl valdžios sumažintų pervedimų, prarasite dar daugiau. Ir tai nepaisant to, kad mokesčius valstybei mokate, kaip mokėjote ir prieš krizę. Kadangi pasirinkote kaupti fonde, jūsų pensijos dalis iš Sodros taip pat liks mažesnė, tad dėl valdžios sprendimo nukentėsite dvigubai.
Įdomu pastebėti, kad prarasta suma auga eksponentiškai, didėjant prognozuojamai investicijų grąžai. Nėra perdėtai optimistiška iš vidutinės rizikos investicijų per ilgą laiką tikėtis 8-9 proc., o iš agresyvesnių – 10-12 proc. grąžos. Skeptikai gali atkreipti dėmesį į tai, kad nuo 2004 m. pensijų fondų valdytojai dalyviams uždirbo viso labo tik apie 1,5 proc. per metus, o tai ženkliai mažesnė grąža, nei mano prielaidose. Taip, ligšiolinė fondų vidutinė grąža – nedidelė, bet nepamirškime, kad tai - trumpas laikotarpis, o per jį kaip tik teko išgyventi didžiausią per beveik šimtmetį finansų krizę. Tad tokiomis sąlygomis – rezultatai patenkinami ir nėra priežastis abejoti didesne grąža ilguoju laikotarpiu.
Kodėl valdžia taip elgiasi?
Tad kodėl kažkas kėsinasi į mūsų santaupas, kurių, tikėtina, mums labai reikės senatvėje. Mano manymu, čia veikia labai žmogiški, nors ir nepateisinami, psichologiniai faktoriai. Dabarties politikai, turi spręsti dabartines finansines problemas ir jie mato „lengvą taikinį“ – pinigus, kaupiamus ateities pensininkų.
Kadangi retas kuris jaunas žmogus imasi skaičiuoti būsimus praradimus dėl šiandien sumažėjusių įmokų į jo pasirinktą pensijų fondą, politikai mielai tuo pasinaudoja, nustumdami tinkamo kompensavimo už de facto pasiskolintus pinigus klausimą tolyn į ateitį, kuomet jiems galbūt jau nebereikės priiminėti sprendimų. Beje, jei skaičiuosime 6 proc. palūkanas, tai vietoj kasmet „sutaupytų“ 604 milijonų litų po 30 metų reikės grąžinti beveik 3,5 milijardus litų. Na o situacija, kuomet pinigai pasiskolinami, nepažadant jų grąžinti ir nemokant už juos palūkanų, deja, labiau panašėja į vagystę, nei į atsakingą požiūrį tiek į dabartines, tiek į ateities Lietuvos gyventojų kartas.
Marijus Kalesinskas - nepriklausomas ekspertas, privatus investuotojas, turintis daugiau nei 12 metų praktinės patirties, valdant privačių ir institucinių klientų investicijų portfelius ir fondus bei konsultuojant klientus „SEB investicijų valdyme“, SEB banke ir „Hansa Asset Management“.
