Šalis, norinti tapti euro zonos nare, turi atitikti vadinamuosius Mastrichto kriterijus. Estija juos atitiko jau kurį laiką, todėl buvo pakviesta tapti euro zonos nare. Šiaurinės Baltijos šalies biudžeto deficitas 2009 metais buvo 1,7 proc. BVP, taigi daug mažiau nei nustatytas 3 proc. kriterijus. Be to, Estija turėjo mažiausią iš visų ES šalių valstybės skolą; ji sudarė 7,2 proc. BVP, nors leistina riba yra 60 proc. BVP.
ES institucijų rekomendacijos priimti Estiją į euro zoną buvo paremtos tuo, kad Estija sugebėjo nuosekliai palaikyti „sveikus“ viešuosius finansus bei nustatytuose rėmuose valiutos kursą.
Natūraliai kyla klausimas, kokia buvo Estijos sėkmės formulė. Ką jie darė kitaip nei mes? Ar tai atsitiktinumas, ar nuoseklios politikos, galbūt estiškos kultūros pasekmė?
Anot Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriaus Ramūno Vilpišausko, Estijai pavyko tapti euro zonos nare dėl politinio konsensuso tarp partijų, valdymo kokybės, didesnio gyventojų pasitikėjimo institucijomis.
„Aš sakyčiau, kad svarbiausias veiksnys visgi buvo politinis konsensusas tarp partijų ir visuomenės. Buvo konsensusas tarp partijų dėl perteklinio biudžeto ir poreikio kaupti rezervą ekonomikos augimo metu, dėl struktūrinių reformų. Nors ir buvo diskutuojama, kiek turėtų būti ribojamos biudžeto išlaidos spartaus ekonomikos augimo metu, tačiau buvo gana tvirtas sutarimas, jog nereikia išleisti visų į biudžetą surenkamų įplaukų. Be to, Estijos vyriausybė pirmoji ėmėsi priemonių, turėjusių padėti išlaikyti valstybės finansų stabilumą, pamačius, jog ekonominė padėtis blogėja“, – sakė TSPMI direktorius Ramūnas Vilpišauskas.
Svarbus veiksnys, prisidėjęs prie Estijos įstojimo į euro zoną, buvo viešasis valdymas bei gyventojų pasitikėjimas valdžios institucijomis.
„Ir valdymo kokybė Estijoje geresnė. Tai atspindi įvairūs reitingai, sakykim, Pasaulio banko viešojo valdymo kokybės vertinimai, kur Estija geriau vertinama negu kitos dvi Baltijos šalys ir korupcijos suvokimo indeksas, kur Estija jau ne vienerius metus vertinama geriau negu Latvija ir Lietuva. Galiausiai ir pačių gyventojų pasitikėjimas Estijos valstybės institucijomis: tiek vyriausybe, tiek parlamentu. Paradoksalu yra tai, kad krizės metu Estija išsiskyrė iš visų Baltijos šalių tuo, kad gyventojų pasitikėjimas šiomis institucijomis ne sumažėjo, o kai kuriomis netgi padidėjo. Tai leido vyriausybei tvirčiau priimti sprendimus krizės metu, kurie ir paklojo pagrindus kitais metais įsivesti eurą, o taip pat – kas yra ne mažiau svarbu – suteikia legitimumo tokios politikos vykdymui ateityje. Vyriausybę sudarančios partijos galės ir ateityje vykdyti griežtą biudžeto politiką ir struktūrines reformas, nes nebijos, kad jų gali neparemti rinkėjai ir dėl to jos gali būti neperrinktos“, – sakė dr. Ramūnas Vilpišauskas.
Galima iš dalies teigti, kad ir visuomenė buvo supratingesnė.
„Iš to, ką rodo visuomenės apklausos, atrodo, yra pagrindo teigti, kad Estija šiuo atžvilgiu skiriasi nuo Latvijos, Lietuvos. Visuomenė labiau palaikė tas priemones, kurių ėmėsi vyriausybė“, – teigė dr. Ramūnas Vilpišauskas.
Anot Igno Paukščio, viešųjų finansų eksperto, Estijai pavyko pasiekti mažesnį nei 3 proc. biudžeto deficitą dėl ekonominio augimo metu vykdytos anticiklinės fiskalinės politikos. Lietuva tuo tarpu veikė priešingai – vykdė prociklinę fiskalinę politiką.
Patys estai, pasak Igno Paukščio, šį fenomeną aiškina kaip palankių sąlygų derinį: smarkus ekonominis augimas; principinis sutarimas tarp politinių jėgų siekti narystės euro zonoje; neoliberalių pažiūrų politikų vyravimas pagrindiniuose šalies postuose; seniai buvo susiformavusi tradicija vykdyti patikimą ekonominę politiką siekiant pritraukti tiesioginių užsienio investicijų; daug anksčiau įvykdytos struktūrinės reformos.
„Estijos mažesnio biudžeto deficito paslaptis – platesnė mokesčių bazė ir mažiau mokestinių išimčių. Nors jų ir mūsų įsipareigojimai panašūs, tačiau estai perskirsto daugiau bendrojo vidaus produkto. Jeigu jie turi platesnę bazę, jiems lengviau finansuoti įsipareigojimus. Pas mus ekonominio augimo laikotarpiu buvo per daug mokestinių lengvatų atskiroms interesų grupėms“, - teigė Ignas Paukštys.
Kita vertus, Estijos įstojimo į euro zoną priežastis – šiaurietiškas pragmatiškumas.
„Estijos sėkmė tai, vienu žodžiu, yra šiaurietiškas pragmatizmas. Mes tik pašnekėdavome gerovės laikais, kai ekonomika smarkiai kilo, kad laikas biudžetą subalansuoti, tačiau niekad taip ir nesubalansavom. Ir niekas nebalansavo: nei prancūzai, nei kiti. O estai gerovės laikais biudžetą subalansavo ir vykdė su perviršiais. Jie visiškai nesiskolino. Todėl tai galima vadinti pragmatizmu“, – teigia Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Jonas Čičinskas.
Tačiau galbūt galima ieškoti gilesnių Estijos sėkmės priežasčių. Verta nepamiršti to fakto, kad jau nuo nepriklausomybės atgavimo Estija pirmavo bendrame Baltijos šalių kontekste. Estijos ekonomikos nuosmukis, palyginti su kitomis Baltijos šalimis, buvo mažesnis, ekonomika pradėjo atsigauti anksčiau ir pasiekė geresnių makroekonominių rezultatų. Dėl to Estija buvo pakviesta pradėti derybas dėl stojimo į ES 1997 metais, o Lietuva, Latvija vėliau – 1999 metais.
Kaip teigė knygoje „Kokia demokratija, koks kapitalizmas?“ Zenonas Norkus, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius, Estijos pranašumas pirmąjį po nepriklausomybės atgavimo dešimtmetį gali būti iš dalies paaiškintas M. Weberio protestantiškos etikos teze. Šia teze teigiama, kad kapitalizmui atsirasti palankias sąlygas sudarė asketinio protestantizmo etika. Estijos istorijoje galima aptikti religinių sąjūdžių, kurie galėjo paveikti estų ekonominį mentalitetą, vėliau, po nepriklausomybės atgavimo, galėjusį prisidėti prie geresnių ekonominių pasiekimų.
Tačiau prof. Zenonas Norkus teigia, kad Estijos asketinis protestantiškas kultūrinis paveldas negalėtų paaiškinti šalies įstojimo į euro zoną sėkmės.
„Aš šiuo atveju nemanau, kad gilios, tolimos priežastys gali Estijos sėkmę paaiškinti. Lietuva buvo per plauką nuo euro įvedimo. 2006 metais konvergencijos kriterijus beveik tenkinome. Manau, kad buvo konjunktūrinio pobūdžio klaidos, tuometinės vyriausybės atsakomybės, gebėjimo pažiūrėti toliau į ateitį trūkumas. Kai aš rašiau apie Lietuvos atsilikimą nuo Estijos, tai aš pabrėžiau, kad jis nėra didelis. Po 2000-ųjų metų atsilikimas buvo minimalus ir, jei ne tuometinės vyriausybės klaidos, tai galėjome eurą turėti anksčiau“, – teigė Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius Zenonas Norkus.
„Ir jei būtume pasitikę finansų krizę turėdami eurą, tai, aš manau, tikrai būtume susilyginę su estais, gal net juos tam tikra prasme ir pralenkę. Aš noriu pabrėžti, kad jei buvo reikšmingas protestantizmas ar katalikybė, tai pirmuoju transformacijos dešimtmečiu. Tada mums prasčiau sekėsi, bet tai nereiškia, kad prasčiau seksis ir toliau. Turėjome progą estus pralenkti, mes tą progą praleidome. Pažiūrėsim, kaip bus toliau“, –priduria prof. Zenonas Norkus.