Akivaizdžios spragos
Aplinkos apsaugos ministerijos duomenimis, pernai metų trukmės žvejybos leidimų išduota daugiau nei 79 tūkstančiai. Užpernai – per 68 tūkstančius, 2007-aisiais – per 55 tūkstančius. Tačiau „Vilmorus“ atlikta apklausa rodo, kad Lietuvoje aktyviai žūklauja apie 170 tūkstančių žvejų mėgėjų. Pasirodo, dauguma tai daro nelegaliai. Kodėl? Kadangi nėra nei paskatos pirkti leidimų, nei griežtos kontrolės, verčiančios tą daryti.
Pavyzdžiui, kaimyninėje Latvijoje, žvejo bilietai parduodami daugelyje vietų: net pašte ar degalinėse. Sumoki 5 latus ir žvejoji sau tris mėnesius. Kitaip gresia didelės baudos – kontrolieriai savo darbą dirba griežtai ir atsakingai.
Mūsų šalyje leidimas žvejoti kainuoja tik 11 litų per metus arba 3 litus per mėnesį. Šiuos pinigus (plius banko išlaidas) reikia sumokėti banke ir tik tuomet eiti, pavyzdžiui, į žūklės reikmenų parduotuvę atsiimti bilieto. Tiesa, kai kurios parduotuvės rinkliavą sumoka pačios, tačiau už tokią paslaugą ima dar daugiau nei bankininkai – iki 5 litų. O juk šie pinigai galėtų atitekti valstybei.
Tiesa, artimiausioje ateityje ši tvarka bus peržiūrima. Tikėtina, kad susimokėti už žvejo bilietą galėsime net trumpąja SMS žinute, leidimas kainuos iki 5 litų už 2 paras, 10 litų už mėnesį ir 30 litų už metus, o surinkti pinigai keliaus ne į valstybės biudžetą, bet į Aplinkos apsaugos rėmimo programą.
Tačiau tai dar ne visos įstatymų spragos. „Lietuvoje šiuo metu veikia net du atskiri įstatymai, reglamentuojantys žvejybą. Vienas skirtas verslinės žvejybos reglamentavimui, kitas nustato ir reguliuoja mėgėjų žvejybą. Mūsų šalis – bene vienintelė Europoje, kai tie patys gamtos ištekliai naudojami remiantis dviem skirtingais įstatymais, – sako Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto docentas dr. Egidijus Bukelskis. – Tokia situacija iš tiesų neleidžia efektyviai tvarkyti ir racionaliai naudoti žuvų išteklius.“
Žala gamtai
Pasak pašnekovo, žvejų mėgėjų tikslas – kad mūsų vandens telkiniuose būtų pakankami žuvų ištekliai, kad žuvys kibtų ir jų gausėtų. Kita vertus, dar dažnai į žuvų išteklius žiūrima kaip į maisto šaltinį. „Toks požiūris jau tapo atgyvena daugelyje kitų Europos Sąjungos šalių, ten dažniausiai žvejojama pagal principą „pagavai – paleisk“. Deja, Lietuvoje tokia žvejybos forma taikoma tik pavienių žvejų“, – sako E. Bukelskis.
Deja, ežerus nualinti galima labai greitai. Pakanka kelių naktų, ir lydekų, lynų, stambių ešerių neliks. „Jau daug metų bandoma ieškoti būdų, kaip išgyvendinti nelegalius tinklus iš ežerų ir tvenkinių, – sako ekspertas. – Tam pakaktų uždrausti įvežti į šalį labai pigius, Kinijoje gaminamus tinklus. Jų brakonieriai net nebesivargina traukti, tik pasiima žuvis. Vadinasi, ir sulaikyti tokius pažeidėjus labai sunku.“
Žvejai mėgėjai, radę paliktus tinklus kaltę dažniausiai suverčia verslininkams. Tačiau šiuo metu ežerų, kuriuose dar galima žvejoti tinklais, tėra apie 30, ir tai didžioje dalyje jų gaudomos tik seliavos, kurių nežvejoja mėgėjai. „Vadinasi, daugiau kaip 2 900 ežerų ir visuose tvenkiniuose jokiais tinklais negali žvejoti niekas (tik mokslininkams suteikiami vienkartiniai leidimai, kai reikia ištirti žuvų išteklius, bet tokie darbai atliekami tik 1–2 kartus per 10 metų)“, – aiškina E. Bukelskis.
Rūpintis privalu
Išaugus brakonieriavimo mastams, žuvų gerokai sumažėjo Rytų Lietuvos bei garsiuosiuose Ignalinos ežeruose. Privačiuose arba išnuomotuose ežeruose situacija kiek kitokia – juose žuvų yra, nes jų prileidžiama specialiai.
Vis dėlto čia dažniausiai ir kyla konfliktų: ežerų nuomininkai bei savininkai sako, kad jie turi daugiau prievolių nei naudos, o štai žvejai bei poilsiautojai teigia, jog pastarieji savivaliauja – kai kuriuose pamėgtuose ežeruose apskritai neįmanoma žvejoti arba už žvejybą tenka brangiai mokėti, draudžiama prie jų ilsėtis.
Šiuose žodžiuose yra ir tiesos, ir melo. Jei ežeras priklauso valstybei, ir maudytis, ir žvejoti jame galima, tik svarbu laikytis tam tikrų reikalavimų – turėti žvejo bilietą, žvejoti tinkamu laiku, tinkamas žuvis, tinkamomis priemonėmis.
Tiesa, vandens telkiniai gali būti ir privatūs. „Net ir tos upės, kurių baseino plotas ne mažesnis kaip 25 km2, taip pat ežerai, iš kurių tokios upės išteka arba pro kuriuos tokios upės prateka, gali tapti privačios nuosavybės teisės objektais, tačiau tik atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinius, – sako Raimonda Karnackaitė, LR Aplinkos ministerijos Viešųjų ryšių vyriausioji specialistė. – Vadovaujantis Mėgėjiškos žūklės įstatymu valstybiniuose vandens telkiniuose gali būti išduodami leidimai naudoti žūklės plotus – vandens telkiniai gali būti išnuomojami.“
Ministerijos duomenimis, šiuo metu apie 200 ežerų yra privatūs, 1 200 vandens telkinių išnuomota (išduoti leidimai naudoti žūklės plotus). Taigi čia galioja kiek kitokios taisyklės. Iš karto skubame pabrėžti, kad įstatymai nereglamentuoja žvejybos privačiuose tvenkiniuose. Privataus tvenkinio (dirbtinio vandens telkinio) savininkas pats nustato žvejybos tvarką, taip pat gali ir neleisti žvejoti kitiems asmenims.
„Privačių ežerų ir upių savininkai ir žūklės plotų naudotojai (nuomininkai) jiems privačios nuosavybės teise priklausančiuose ar išnuomotuose telkiniuose privalo leisti nemokamai žvejoti pensininkams ir vaikams iki 16 metų, kitiems asmenims turi išduoti leidimus mėgėjiškai žūklei, kurių kaina negali būti didesnė kaip 22 Lt metams arba 6 Lt mėnesiui, – sako Aplinkos ministerijos atstovė. – Vietiniams gyventojams, gyvenantiems kaimuose, esančiuose ne toliau kaip už 1 kilometro nuo privataus ar išnuomoto ežero ir neįgaliesiems leidimai žūklei turi būti išduodami taikant ne mažesnę kaip 50 procentų nuolaidą (ne daugiau kaip 11 Lt metams arba 3 Lt mėnesiui). Jei vandens telkinyje yra organizuota licencinė žūklė, licencijų kainas ir socialines asmenų grupes, kurioms taikomos lengvatos nustato ežero savininkas ar žūklės ploto naudotojas (nuomininkas).“
Privačių ir išnuomotų vandens telkinių, kuriuose organizuota licencinė žūklė sąrašą ir žūklės sąlygas šiuose telkiniuose galima rasti Aplinkos ministerijos tinklalapyje.
Tuo tarpu maudytis – ne žvejoti, tad tą galite daryti visur vienodai. Taip pat turi būti sudaryta galimybė prie vandens telkinių privažiuoti bendro naudojimo keliais, vaikščioti vandens telkinių pakrante 25 metrų zonoje, palikti joje savo daiktus. Tik jei šalia ežero privati zona, derėtų su jos savininkais suderinti poilsiavimo galimybę – jei ketinate pasistatyti palapinę ar kurti laužą.
Vien pareigos
Žvejai dažnai piktinasi, kad ežerų savininkai arba nuomininkai ne tik varžo jų teises, bet ir turi naudos tik sau, net ne valstybei. E. Bukelskis su tuo nesutinka. „Ežerų ir kitų vandens telkinių nuoma prieš kelerius metus buvo pakeista į leidimą naudoti žūklės plotus. Tačiau nuomininkai liko savotiškai nuskriausti, jie neteko nuomininkams galimų taikyti privilegijų, tačiau liko daugybė prievolių.
Jiems reikia rūpintis vandens telkiniais, juos žuvinti, tačiau nuomininkai neteko teisės net kontroliuoti, ar žvejai turi leidimą. Sudėjus visus kaštus vandens telkinių nuoma jau tampa nuostolinga, – sako mokslininkas. – Taip yra todėl, kad už leidimą žvejybai vyriausybės nustatytas mokestis nesikeitė jau 14 metų, o įžuvinimo medžiagos kaina per tą laikotarpį padidėjo 5 ir daugiau kartų. Žvejų mėgėjų poreikių tokia veikla tikrai negali patenkinti, tačiau ką nors pakeisti nėra jokių galimybių tol, kol nebus priimtas naujas mėgėjų žvejybos įstatymas, kuris rengiamas jau trejus metus.“
Kita žvejybos organizavimo forma – licencinė žvejyba, pasak E. Bukelskio, kol kas dar tik pradeda vystytis. Tačiau ir ji sunkiai įgyvendinama didesniuose ežeruose, nes pagal tokios žvejybos organizavimo tvarką būtina įžuvinti pagal licencinės žvejybai numatytas normas, o tai reikalauja nemažai lėšų. „Šiuo metu daugelis buvusių nuomininkų neatsisako vandens telkinių tik todėl, kad dar tikisi, jog naujasis įstatymas jiems suteiks daugiau galių, praplės jų teises. Taip būtų atgaivinta galimybė efektyviau tvarkyti tuos vandens telkinius, juos prižiūrėti, o žvejai mėgėjai gautų kokybiškesnes paslaugas“, – tikina ekspertas.
Nuomininkai skirtingi
Vandens telkinių nuomininkai (tie, kam išduoti leidimai naudoti žūklės plotus) tvarkosi labai skirtingai. „Yra net tokių, kurie nenori, kad ežeruose ar tvenkiniuose kas nors žvejotų iš viso, neparduoda leidimų, tačiau nieko ir nedaro, kad gausėtų žuvų, dažnai patys žvejoja nelegaliais būdais. Laimė, kad tokių tėra mažuma, – sako E. Bukelskis. – Daug didesnė nuomininkų dalis nuoširdžiai rūpinasi jiems patikėtais vandens telkiniais.
Kaip pavyzdį paminėčiau Kėdainių, Telšių, Akmenės ir kitų rajonų medžiotojų ir žvejų draugijų, Kauno žvejų draugijos nuomojamus tvenkinius ar kitus vandens telkinius. Nepaisant to, kad jie kasmet sąžiningai žuvina, rengia gamtosauginius reidus, kai kuriuose rajonuose leidimų kaina nustatoma ne vienam kuriam telkiniui, o visiems telkiniams, kuriuos jie nuomoja. Negana to, pavyzdžiui, Utenos, Zarasų ar Ignalinos rajonuose bet kurioje draugijoje įsigytas leidimas galioja visų šių draugijų naudojamuose ežeruose.“ Ne mažiau efektyviai, pasak pašnekovo, tvarkosi ir kai kurie klubai.
„Paminėčiau „Merkio“ klubą, nuomojantį Merkio upę, kur jie organizuoja licencinę žvejybą, – sako E. Bukelskis. – Vienas geriausių įrodymų, kad tinkamai prižiūrimi ežerai gali būti žuvingi, yra Draudenių ežeras Tauragės rajone. Šį ežerą prižiūri žvejų klubas, o jo žuvingumas – dešimtis kartų didesnis, nei panašaus tipo ežerų, kuriais rūpinasi pati valstybė.“
Nuolat tikrinama
Išsiaiškinome, kaip ir kur galime žvejoti ar ilsėtis, o dabar pasitikslinkime, kiek švarūs ar žuvingi mūsų ežerai. „Vandens telkinio kokybė, o ir žuvų gausa, pirmiausia priklauso nuo trofiškumo lygio, – sako Aplinkos apsaugos agentūros Vandens monitoringo ir vertinimo skyriaus vyriausioji specialistė Nijolė Štriupkuvienė. – Trofiškumas ežeruose nustatomas pagal metinius chlorofilo koncentracijų vidurkius.
Chlorofilo kiekis parodo vandens telkinio apkrovą biogeninėmis medžiagomis ir yra netiesioginis pirminės bioprodukcijos matas. Trofinė būklė gali keistis nuo oligotrofinės (kai vandenyje mažai maistinių medžiagų) iki hipertrofinės (vandens telkinys persotintas maistinėmis medžiagomis, todėl jame gyvena tik tokioms sąlygoms pakantūs organizmai). Lietuvoje daug mezotrofinių ežerų (švarus, vidutiniškas maisto madžiagų kiekis, didžiausia rūšių ir bendrijų įvairovė).“
Vandens telkinio kokybė priklauso ir nuo žmogaus veiklos, kuri gali pakeisti maistmedžiagių kiekį bei užteršti telkinį pavojingomis medžagomis. „Lietuvos paviršiniai vandenys daugiausia užteršti azoto ir fosforo junginiais, kas rodo ne tiek taršą iš taškinių šaltinių, kiek didelę išsklaidytos taršos iš žemės ūkio įtaką, – sako pašnekovė. – Kiti teršalai nepatenka į vandens aplinką tokiais kiekias, kad galėtų keisti vandens kokybę, sakykim, iš geros į vidutinę ir veiktų toksiškai vandens organizmus, bet reikia pažymėti, kad daug pavojingų medžiagų yra susikaupę dugno nuosėdose (kaip, beje, ir nuotekų dumble).“
Lietuvoje yra 2 700 ežerų, didesnių kaip 0,5 hektaro. Taigi, suprantama, visų jų nuolat tikrinti neįmanoma. Paprastai kasmet tiriama apie 60 ežerų. Per ateinančius penkerius metus numatyta tirti 345 ežerus. „Paprastai tikrinama maistmedžiagės (azoto ir fosforo junginiai), deguonis, BDS7, chlorofilas, kai kurios pavojingos medžiagos bei biologiniai elementai (fitoplanktonas, zooplanktonas, makrofitai, ihtiofauna), – sako N. Štriupkuvienė. – Preliminariai švariausi (etaloniniai) ežerai yra Šventas, Alnis, Luodis, Lūšiai, Plateliai, Spindžius, Stirniai bei Germantas.
Atsakyti vienu sakiniu, kokiuose ežeruose yra padidėjusi tarša, pasak ekspertės, sunku. Vienuose yra pernely daug azoto, kituose – fosforo, dar kitur trūksta deguonies (nepamirškime dar ir priklausomybės nuo sezoniškumo) ir t. t.
Vis dėlto užterštų vandens telkinių yra ganėtinai mažai, o štai žuvų kol kas dar yra ir, tikėkimės, bus. „Mūsų ežeruose ir tvenkiniuose žuvų mažėjimo tendencijos nėra, bet bėda tame, kad sparčiai keičiasi žuvų struktūra. Labai ženkliai padaugėjo menkaverčių žuvų. Vadinasi, likusioms lieka mažiau maisto, todėl susidaro įspūdis, kad sumažėjo visų žuvų, – sako E. Bukelskis. – Tačiau aišku viena: labai intensyviai išgaudomos lydekos, ir tai tampa vienu iš svarbiausių veiksnių, neigimai veikiančių daugelio ežerų žuvų populiacijas.
Nors taisyklės draudžia gaudyti mažesnes nei 45 cm ilgio lydekas, tačiau dar mažai kas to laikosi. Juo labiau kad inspektoriai retai tikrina mėgėjų laimikius.“
Belieka ir vėl atsigręžti į žmonių sąmoningumą: laikytis tvarkos bei nenaikinti gamtos.