Tikrai ne! Mat kelionė trunka visą gyvenimą, o Mozė, Dievo Apvaizdai padedant, išvedė savo tautą iš vergijos paskutinio savo gyvenimo trečiąją dalį, t.y. gyvenimo zenite. Kaip ir dr. V.Kudirka bei dr. J. Basanavičius, Palaimintasis J. Matulaitis, Ldk Vytautas Didysis ir jo genialusis senelis, daugybės Šv. Romos imperatorių bei karalių ir Didžiųjų kunigaikščių protėvis Gediminas, kovojo už Lietuvą iki pat mirties, kaip ir daugybė kitų garbių Lietuvos žmonių.
Kelionės pradžia ar tik tąsa?
1991- ųjų dramą atspindi dviejų žmonių mintys. Rusijos ekonomikos reformatorius Grigorijus Javlinskis teigia: „Reikia pradėti, ir tai svarbiausia – eidamas vis tiek kur nors nueisi“. Į tai Romualdas Ozolas atsako: „Gal ir taip. Nors dar geriau būtų žinoti – kur!“ (Atgimimas, 1991m. kovo 14-21d.). Tarpsnis tarp šių dvejų tezių ir atspindi pirmųjų 20 metų kelionės prasmę bei vyksmo, mąstymo amplitudę.
Jau tuomet šalies politiniai lyderiai suprato esmines problemas. Prof. Vytautas Landsbergis teigė: “Gali mums grėsti nedarbas, net ir tyčia sukeliamas. Daug gali mums sudaryti problemų kainų padidėjimas“.
Ministras pirmininkas Albertas Šimėnas: „Pirmieji ir neatidėliotini darbai: kainų klausimo ir socialinių problemų sprendimas. Korupcijos šaknis gali pakirsti tik reforma. Vieno asmens pakeitimas kitu nieko neduoda, naujas vis tiek labai greitai korumpuojasi“.
LB valdybos pirmininkas Vilius Baldišius: „Lito įvedimui rengiamės. Pakanka pažadų!“ (Lietuvos aidas, 1991m., sausio 3, 4, 12 d.).
Ir visa tai okupacinės armijos akivaizdoje. Pašėlusi ta lietuvių tautos drąsa ar beribis Tikėjimas, kad būtume laisvi.
Nepaisant sunkumų, Lietuvos žmonės išsiunčia 427 t maisto Donbaso, Kuzbaso ir Vorkutos šachtininkams, o Jonas Paulius II atsiunčia padrąsinančią žinią: „ Šiomis pirmosiomis kovo dienomis mes mintimis lankome Šv. Kazimierą Vilniuje ir vienijamės su lietuvių tauta jos teisėtuose siekimuose!“
Suprantama, kad parama, tikslai, strategijos, misija yra būtinos tam, kad žmonės gyventų geriau. Bet kiekvienas gerovę apibūdina skirtingai. Specialistai teigia, kad skurstančiam Lietuvoje trūksta maisto, o Skandinavijoje – skurstantis parke ant suoliuko miega „leptopą“ ( nešiojamąjį kompiuterį) pasidėjęs po galva.
Visa įvertinus, valstybę galima laikyti sėkminga pagal tai, kuo daugiau jos žmonių yra laimingi bei turtingi dvasiškai ir kūniškai bei gali kuo geriau užtikrinti palikuonių skaičių ir gerovę.
Žmogaus gerovė – kas ji tokia?
Išvardinti, kokie rodikliai apibūdina žmogaus gerovę, nepaprasta. Žmogui ir visuomenei, valstybei svarbu, kad gimimų daugėtų, nes tik augančiose valstybėse įmanoma nuosekliai užtikrinti ekonominę ir socialinę gerovę bei išvengti socialinių trikdžių (Benediktas XVI), tačiau šalia egzistuoja bevaikių mamų bendruomenės. Ką reiškia bevaikių? Tokia bendruomenė neturi jokių šansų išlikti. Juk žmogui, net ir gyvūnui, svarbu ką nors ir po savęs palikti.
Prof. Juozas Bivainis (VGTU) mini, kad žmogaus gerovę turėtų atspindėti gyvenimo trukmė, socialinės apsaugos lygis, žmogaus pajamų perkamoji galia. Švietimo profesinės sąjungos konsultantas Romas Turonis pripažįsta būsto, maisto, sveikatos, išsilavinimo ir nuolatinių pajamų šaltinio: užimtumo, socialinių garantijų reikšmę žmogui.
O štai prof. Zenonas Norkus (VU) tarsi apibendrindamas teigia, kad Lietuvoje žmogaus gerovę bus galima laikyti pakankama, kai Baltarusijos piliečiai veršis gyventi į Lietuvą. O gal gerovę atspindės asmenybių dalyvavimas Lietuvos Eurovizijoje?
Kita vertus, juk latviai ir estai laimėjo? O gal tuomet prašviesės mūsų žemiška padangė, kai nė vienas vaikinas ar mergina nenorės išvykti studijuoti į užsienį.
Suprantama, kad žmogaus gerovės pokyčius iš dalies atspindi ekonominiai socialiniai pokyčiai, kurių labai menką dalį siūlyčiau kartu perbėgti akimis ir mintimis. Gal kas pasirodys aktualu, palies žmogaus širdį ar sąmonę.
1990–2000–2010: kas nors kitaip?
Įmonės. Pirmaisiais nepriklausomybės metais „pasipylė kaip iš gausybės rago“ parduotuvės, restoranai, kooperatyvai. Skaitytojas Lietuvos aidui rašo: „Tarybinis žmogus tėra tik savo atlyginimo savininkas. Visa kita valstybės. Dabar mes turime šansą tapti savininkais“ ( 1991-01-03).
Vis dėl to smulkaus verslo įmonių skaičiaus pokytį (1 pav.) būtina vertinti kritiškai. Po pirminio įmonių bumo sekė nuosmukiai 1992–1994, 1996–1999 bei 2000 metais. Maisto ir gėrimų gamintojų įmonių 2000–2007 m. sumažėjo nuo 1833 iki 1231 (- 602).
Įvertinus šiuos tris sektorius, nuo maksimalios reikšmės iki 2008 m. įmonių skaičius sumažėjo 8509. Vienoje įmonėje dirba vidutiniškai 21 žmogus, o tai – 180 tūkst. darbo vietų, arba perpus mažesnis nedarbas dabar.
Vartojimas. Sociologai pripažįsta, kad socialinis visuomenės saugumas užtikrinamas, kai turtingiausių ir neturtingiausių išlaidos nesiskiria daugiau nei 5 kartus.
Lietuvoje santykis tarp 10% turtingiausių ir 10% neturtingiausių gyventojų išlaidų, tirtu laikotarpiu svyravęs apie 8–9 kartus, 2007m. šiek tiek padidėjo (9,26 karto). Maisto vartojimo santykis atitinka nustatytus standartus.
Nagrinėjant švietimo ir poilsio bei kultūros sritis, išlaidų santykis katastrofiškas, ir nuo pat 1996 m. vis didėja. Tokia skurdinimo politika turi neišvengiamų pasekmių:
• didėja emigracija;
• auga nedarbas;
• kyla infliacija;
• mažėja ūkio konkurencingumas;
• slopsta valstybės pilietinė branda.
Grėsmės. Dėl emigracijos neišvengiamai turės didėti mokesčiai, didės biudžeto įtampa, mažės gyventojų perkamoji galia bei vartojimas, smuks gamybos apimtys bei dirbančiųjų skaičius ir įmonių konkurencingumas. Tai pastebima jau dabar, nes „sumažėjus darbuotojų skaičiui, susidaro kapitalo vienam asmeniui perteklius. Todėl sumažėja dividendų norma. Tokio sumažėjimo pasekmė – mažesnės paskatos investuoti, todėl investicijos vienam asmeniui didėja lėčiau nei kapitalas vienam asmeniui“ (Sigitas Karpavičius, Emigracijos poveikis Lietuvos ekonomikai. Pinigų studijos Nr. 2, 2006m.).
Be to, kaip pabrėžia tyrimo autorius, emigracijos atveju didėja kvalifikuotų žmonių santykis. Vadinasi, ateityje natūraliai sumažėjus kvalifikuotų žmonių poreikiui, jiems teks persikvalifikuoti į mažiau sudėtingą ir todėl mažiau apmokamą darbą. Mokslininkas pripažįsta, jog dėl 1991–2004 m. emigracijos per pirmuosius dvejus metus kasmet patiriame 0,5%, per pirmuosius penkerius metus – 0,7%, o vėlesniais metais po 0,9% BVP nuostolių.
Kai skurstantis žmogus vartoja nuolat brangstančius produktus ir skurstančių skaičius šalyje akivaizdžiai didėja, tuomet auga ir bendra infliacija bei palūkanų norma. Tai mažina investiciją (Johnas Maynardas Keinsas) bei lėtina technologinę pažangą. Dėl to, pasak racionaliųjų lūkesčių, susidaro verslo ciklai, o dėl infliacijos kylantys verslo ciklai, kaip pripažįsta ekonomistai, yra dar žalingesni už infliaciją.
Tiesa, 2008-aisiais, priešrinkiminiais metais, padėtis, išskyrus išlaidas maistui, šiek tiek pakito, bet ne todėl, kad labai padidėjo neturtingiausiųjų išlaidos (29,9 Lt per dieną), o todėl, kad sumažėjo turtingiausiųjų.
Tai rodo, kad ši žmonių grupė sumažino savo išlaidas, priešingai visos šalies tendencijoms. Maža to, išlaidos švietimui sumažėjo ir neturtingiausiųjų grupėje (nuo 0,9 iki 0,7 Lt), o turtingiausiųjų grupėje – nuo 19,5 iki 12,8 Lt. Tokį pokytį galėjo lemti jaunuolių studijos užsienyje.
Užimtumas didesnei daliai žmonių garantuoja nuolatines pajamas. Be to, dirbančiam žmogui nėra mokamos socialinės išmokos. Kita vertus, pasak tyrimų, net keliolika procentų netgi dirbančių žmonių gyvena žemiau skurdo ribos.
Užimtumo pokyčiai
Įvertinus užimtumo pokyčius 1998–2008 m., galima pažymėti keletą akcentų: pirma, užimtumas ekonomikos nuosmukio ir pakilimo metu skirtinguose sektoriuose ir šalies teritorijos dalyse kinta nevienodai.
Antra, ekonomikos piko metu užimtumas didėjo, o dabar mažėja, ypač sektoriuose, kuriuose sparčiausiai augo atlyginimai.
Trečia, statybos, prekybos, NT valdymo sektoriuose darbo našumas nėra pats didžiausias. Ketvirta, statyba ir NT valdymas naudojasi lengvatomis. Penkta, vadinasi darbo vietų kūrimas ekonominio pakilimo metu naudojantis mokesčių lengvatomis gali išbalansuoti darbo rinką netgi ilgu ciklu (4–5 m.).
Išvada: kur kas racionaliau mokestinėmis lengvatomis tokius sektorius pamaloninti nuosmukio metu, nes jos padėtų:
a) išsaugoti darbo vietas;
b) neprisidėti prie perkaitimo;
c) mažiau išmokų skirti nuosmukio metu.
Užimtumą galima skatinti trejopai:
a) skatinant paklausą (mokestinė-pinigų politika);
b) skatinant pasiūlą (didinant konkurencingumą, apribojant monopolijas);
c) suteikiant daugiau pasitikėjimo dėl ateities.
Išstudijavęs mokslinius šaltinius, galėčiau apibendrinti, kad paklausos politika vyrauja ten, kur stabdomas smulkusis verslas ir skatinamos bei palaikomos monopolijos. Todėl didėjant pinigų, bet nedidėjant prekių kiekiui (tai įmanoma tik monopolizuojant ekonomiką), didėja kainos. Dėl to vėliau sumažėja užimtumas, rečiau atnaujinamos technologijos, o ilgesniu laikotarpiu mažėja ir konkurencingumas.
Kažkam rūpi bent kiek pabūti „nuogais karaliais“ ir visaip skatinti pernelyg optimistinius žmonių lūkesčius, kurie vėliau virsta pernelyg pesimistiniais.
Kalbinti specialistai tokias ekonominės socialinės politikos nesėkmes aiškina, stebėsenos (monitoringo) nebuvimu. Pasak prof. J. Bivainio, „nė viena vyriausybė šios problemos nesprendė. Matyt, nebuvo poreikio, pareigos siekti numatytų tikslų, kurie nebuvo koreguoti“.
Racionalieji lūkesčiai pripažįsta ir tokią galimybę, tačiau kartu siūlo, kad ekonominės politikos kūrėjai atšauktų iškeltus tikslus, ir tokiu būdu būtų sukurtas aiškumas bei išsaugotas didesnis pasitikėjimas.
