Mokesčiai nėra blogas dalykas. Ir nors laisvos rinkos idėjų šalininkai juos vadina našta arba seniai išmirti turėjusiais dinozaurais, tie dinozaurai pilietiškų gyventojų neturėtų gąsdinti. Juk tai kaina, kurią mokame už mūsų valstybės suteikiamas paslaugas ir galimybes. Veide ryškėja ironiška šypsena? O neturėtų. Mokesčių sistema prieš tūkstantį metų galėjo tapti viena iš valstybės susiformavimo prielaidų. Lenkų istoriko Henryko Łowmiańskio iškeltoje užkariavimo teorijoje, kurią knygoje „Nepasiskelbusi imperija“ perpasakoja filosofas Zenonas Norkus, teigiama, kad pirmosios valstybinės struktūros baltų žemėse atsirado kaip kaimyninių rusėniškų žemių, kuriose tos struktūros jau egzistavo, užkariavimo padarinys. Mokesčių sistemą Lietuvos karalius Mindaugas esą galėjęs nusižiūrėti nuo Livonijos ordino. O vėliau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų nenoras savo žmonėmis ir pinigais paremti Respublikos gynybą 1654-aisiais lėmė, kad Vilnius buvo užimtas maskvėnų ir šie ją savo rankose išlaikė bent penketą metų. Tačiau grįžkime prie mokesčių.
Valdžios nustatomi mokesčiai turėtų atlikti bent tris pagrindines funkcijas: užtikrinti biudžeto pajamas, perskirstyti turtą tarp visuomenės narių ir perkainoti tam tikras prekes. Taip šalies gyventojai ir įmonės turi skirti dalį pajamų valstybei, kad ši turėtų iš ko finansuoti mokyklų, ligoninių ar pagalbos tarnybų veiklą, padėti socialiai pažeidžiamoms grupėms, kovoti su žalingais įpročiais ir finansuoti jų sukeltus padarinius. Be to, mokėdami mokesčius už tam tikrus dalykus mes tarytum sumokame valstybei, kad pastaroji užtikrintų kuo palankesnes sąlygas jais naudotis ar spręsti su tuo susijusias problemas. Pavyzdžiui, pildamiesi brangiausius Baltijos šalyse degalus, kurių didesnę kainos pusę sudaro akcizas ir pridėtinės vertės mokestis, mokame už tai, kad galėtume važinėti asfaltuotais ir lygiais keliais. Alkoholį ir tabaką valstybė turėtų branginti tam, kad stabdytų šių žalingų prekių vartojimą ir iš tų pinigų finansuotų kampanijas prieš rūkymą, o idealiu atveju – ir rūkalių ar alkoholį vartojančių žmonių gydymo išlaidas. Reikia prisiminti ir tai, kad kai mokesčiai taikomi tikslingai, tai valdžiai reikia mažiau galvoti, kam ir kaip paskirstyti asignavimus iš biudžeto, o daugiausia pinigų gauna tos sritys, kuriomis piliečiai labiausiai naudojasi.
Kasininkė ar finansų ministrė?
Tačiau užteks to naivumo – tai idealistinė nuostata, kurios nesilaikoma net ir gerokai pažangesnėse šalyse negu Lietuva. Nepaisant to, kam ir kokie mokesčiai taikomi, jie subyra į vieną katilą ir paskirstomi taip, kaip nusprendžia Vyriausybė. O ji gali nuspręsti, kad 80 proc. degalų akcizo yra per didelė suma keliams, todėl ją reikėtų trečdaliu sumažinti. Taip nuo to, kiek yra nuvažiuojama šalies keliais ir kiek degalų sudeginama, ima priklausyti ne tik kelių kokybė, bet ir, pavyzdžiui, pensijų dydis. Vyriausybei prabilus apie „žaliąjį“ automobilių mokestį, jo sąsajos su ekologija greičiausiai prasidės ir pasibaigs pavadinimu, mat to nė neslėpdama valdžia ketina jį skirti biudžeto skylėms užkaišioti. Ir kodėl neturėtų. Mat vienoje diskusijoje finansų ministrė Ingrida Šimonytė užsiminė, kad, remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos tyrimu, šalies gyventojai nelabai nutuokia, kur valstybė naudoja iš jų surinktus mokesčius. Atrodytų, kad tokiu atveju ir vienų ar kitų dalykų apmokestinimas nereikalauja išsamesnio pagrindimo.
Save tapatindama su kasininke, finansų ministrė gana tiksliai įvardija dabartinę fiskalinę politiką. Kai kasininkė pamato, kad stalčiuje trūksta pinigų ir vakare jų atėjęs pasiimti savininkas negaus visos pageidaujamos sumos, ji tiesiog nusprendžia kitiems pirkėjams pabranginti prekes. Taip jos parduodamos prekės brangsta vien dėl to, kad kasoje trūksta pinigų. Kai kurie pirkėjai staiga pasipiktina pasikeitusia kainodara ir nusprendžia dalį prekių iš parduotuvės paprasčiausiai nugvelbti. Suprantama, klientai dar labiau pasipiktina, kai sužino, kad kasininkė rengiasi apmokestinti tam tikrus dalykus, kuriais naudotis iki šiol nekainavo. Vis dėlto reikėtų suprasti ir pačią kasininkę, kuriai teko vadovauti ne pačiai prašmatniausiai parduotuvei, o paveldėtoje kasoje švilpavo vėjai.
Padarytas klaidas taisė
Keturių partijų sudarytai koalicijai nusprendus imtis skubios šalies mokesčių sistemos reformos 2008 metų pabaigoje, tuometinis liberalcentristų lyderis Artūras Zuokas iškėlė patraukliai skambėjusią mintį suvienodinti pagrindinius mokesčius nustatant 20 proc. tarifą pridėtinės vertės, pelno ir pajamų mokesčiams. Viršų paėmus įvairių pusių interesams, mokesčių suvienodinti nepavyko. Tačiau per rekordiškai trumpą laiką įgyvendinta kone didžiausia mokesčių reforma per du nepriklausomybės dešimtmečius sujudino visus pagrindinius mokesčių sistemos ramsčius ir sukėlė tiek tam tikrų verslo, tiek gyventojų grupių nepasitenkinimą. Vieni pyko dėl panaikintų PVM lengvatų, kiti – dėl išaugusio pelno mokesčio, treti – dėl užmojų visiškai panaikinti kai kurias su pajamų mokesčiu susijusias išimtis.
Vis dėlto tiesa ta, kad Lietuva pagal mokesčių naštą, atsižvelgiant į bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį, tarp ES šalių iki 2009-ųjų pradžios atrodė blankiai. Tai reiškia, jog atotrūkis tarp to, kiek buvo surenkama mokesčių šalyje ir kiek vertės sukurdavo šalies ūkis, buvo vienas didžiausių bendrijoje. Nors mokesčių tarifai Lietuvoje nebuvo mažiausi, įvairios mokesčių lengvatos ir išimtys, pavyzdžiui, PVM lengvatos ar autorių mokesčiai, kurių kasmet atsirasdavo vis daugiau, mažino biudžeto įplaukas. Aišku, po naktinės mokesčių reformos ne tik dingo lengvatos, bet ir išaugo bendra mokesčių našta. Pavyzdžiui, Investuotojų forumo atstovai suskaičiavo, kad jei anksčiau kapitalas buvo apmokestinamas 15 proc., tai nuo 2009 metų pradžios jo apmokestinimas pasiekė 46 proc. Kai kurių dalykų apmokestinimas virto kone anekdotine situacija. Atskyrus pajamų mokestį ir sveikatos draudimo mokestį, pastarasis buvo taikomas ne tik žmogaus uždirbamoms, bet ir pasyviosioms pajamoms, tokioms kaip dividendai.
2009 metų viduryje pasigirdo pirmieji įspėjimai, kad „kabinetinis“ mokesčių didinimas gali sukelti JAV ekonomisto Arthuro Laffero efektą, kai pakelti mokesčių tarifai nebeužtikrina didesnių biudžeto pajamų, nes dalis ūkio subjektų iš dalies ar visiškai pasitraukia į šešėlį. Ekonomistas Gitanas Nausėda tuo metu Vyriausybę palygino su prastu melžėju, kuris, neduodamas žolės karvei, nori primelžti vis daugiau pieno. Pasak jo, Lietuva pradėjo virsti ne tiek mažų, kiek nesurenkamų mokesčių šalimi.
Vis dėlto Vyriausybė per pastaruosius metus pripažino kai kurias savo klaidas ir jas ištaisė. Paaiškėjo, kad akcizas dyzelinui buvo padidintas per daug ir tik gerokai kritus jo pardavimui šalies degalinėse valdžia ryžosi jį sumažinti. Vyriausybė lazdą perlenkė ir su pelno mokesčiu, todėl praėjus metams buvo grąžintas anksčiau galiojęs 15 proc. tarifas. O štai PVM iš pradžių buvo padidintas per menkai, todėl praėjusių metų vasaros pabaigoje nuspręsta jį kilstelėti dar 2 procentiniais punktais – iki 21 proc. Įvyko ir mažiau pastebimų, bet taip pat svarbių su mokesčiais susijusių pokyčių.
Bendrovės „Ernst & Young“ partneris mokesčių klausimais Kęstutis Lisauskas teigė, kad pastaruosius metus Vyriausybė atsižvelgė ir įgyvendino nemažai verslininkų siūlymų, susijusių su Pelno mokesčio įstatymu: „Liko viena kita smulkmena, kuri dar yra taisytina, bet jei žiūrėsime į didelį paveikslą, tai Vyriausybė ir Seimas tikrai išgirdo siūlymus ir dabar turime tą patį, ką ir 2008 metų pabaigoje, o kai kurie nauji dalykai yra net geresnis.“
Galbūt įgyvendinti siūlymai nėra itin akivaizdūs, tačiau verslui pakankamai svarbūs. Vienas jų – pasikeitusi pelno mokesčio tvarka, kai Lietuvoje veikianti įmonė turi filialų užsienyje. Iki šiol, nepaisant to, kad įmonės filialas užsienyje apskaičiuodavo ir sumokėdavo mokestį pagal tos šalies įstatymus, jį reikėdavo įtraukti ir į pagrindinės įmonės pelno mokesčio deklaracijas, vėliau pagal dvigubo apmokestinimo sutartis buvo žiūrima, kaip tą mokestį grąžinti. Pasak K. Lisausko, tai buvo gana sudėtinga procedūra ir turėti Lietuvoje veikiančią pagrindinę įmonę buvo nepatrauklu. Po pakeitimų į užsienyje veikiančio įmonės filialo sumokėtus mokesčius Lietuvoje nebeatsižvelgiama. Tai didelis palengvinimas tarptautinėms bendrovėms ir dėl jo valdyti filialų struktūrą iš Lietuvos yra patogiau negu iš Estijos ar Latvijos.
Kita pastarųjų metų naujovė – įteisinta galimybė padalyti susikaupusius nuostolius tarp grupės įmonių. Nors kitose ES šalyse galimybė paskirstyti nuostolius egzistavo seniai, Lietuvoje dvi įmonės, priklausančios tam pačiam akcininkui, nuostoliais pasidalyti negalėjo, todėl tai buvo šiek tiek nelogiška ir nepatrauklu, palyginti su kitomis šalimis.
Dar viena sritis, kurioje Vyriausybė įvykdė teigiamų pakeitimų, susijusi su palūkanų apmokestinimu, kai antrinė įmonė skolinasi iš pagrindinės bendrovės ar panašiais atvejais. Pasak K. Lisausko, pokyčiai žymiai palengvino įmonių skolinimąsi iš pagrindinių įmonių užsienyje išvengiant bankų, kurie praėjusiais metais skolinimu praktiškai neužsiėmė. Beje, Vyriausybė ištaisė ir minėtą nesusipratimą su apmokestintomis pasyviosiomis pajamomis.
Vyriausybė reformų pinklėse
Mokesčių reformos palietė ne visas sritis, o paliestose jos buvo įgyvendintos ne iki galo. Pavyzdžiui, Vyriausybė nesiryžo panaikinti visų PVM lengvatų – jos paliktos galioti knygoms, šildymui ir vaistams, o dabar šnekama ir apie jų pratęsimą. Vis dėlto ekonomistas Raimondas Kuodis ne kartą yra raginęs atsisakyti visų lengvatų ir skatinamąją politiką vykdyti kitomis priemonėmis, mat tokios lengvatos daugiausia naudos atneša su jomis susijusiems verslo sektoriams, o galutinė nauda vartotojui yra palyginti menka. Šį teiginį pagrindė ir Valstybės kontrolės atliktas auditas. Todėl vienam iš valdančiosios koalicijos narių pasakius, kad švietimas yra šalies prioritetas ir knygų skaitymas turėtų būti skatinamas lengvatomis, panašus argumentas, jog lengvatomis reikėtų skatinti vaisių ir daržovių pardavimą, nes jų šalies gyventojai valgo per mažai, nors tai turi teigimą poveikį jų sveikatai, atrodo toks pat svarus.
Racionaliais valdžios veiksmų neišeina pavadinti ir kalbant apie akcizus. Degalų ir alkoholio akcizai buvo padidinti gerokai daugiau, negu reikalauja ES. Iš esmės tai nėra blogai, pakelti akcizai galėjo padaryti teigiamą poveikį – mažinti alkoholizmo lygį ar skatinti gyventojus dažniau pamąstyti apie alternatyvų transportą. Tačiau popieriuje dėliodama skaičius Vyriausybė neįvertino gana skylėtos valstybės sienų apsaugos. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo – akcizų surinkimas krito, o sulaikomos kontrabandos kiekiai išaugo ne procentais, bet kartais. Pamačiusi, kad vilkikai į šalies degalines neužsuka, akcizą dyzelinui Vyriausybė ryžosi mažinti, tačiau tokios malonės visiems šalies vairuotojams ji nesirengia suteikti.
Alkoholio gamintojams ir pardavėjams nepasisekė, mat jiems teko ne tik prisitaikyti prie gerokai išaugusių sąnaudų, bet ir bandyti atsilaikyti prieš konkurencinį kontrabandininkų pranašumą. Nieko nuostabaus, kai jie gerus metus kaulija, kad valdžia sumažintų akcizus. Aišku, tai būtų paprasčiausias sprendimas, bet naudą pajustų tik vienas verslo sektorius, taigi išmintingiausia būtų stiprinti sienų kontrolę ir gelbėti ne tik alkoholio gamintojus, bet ir degalų bei tabako pramonę.
Pakeitusi neapmokestinamų pajamų dydžio (NPD) apskaičiavimo tvarką ir nusprendusi apmokestinti pajamas, gautas natūra, Vyriausybė sugebėjo įnešti daugiau painiavos negu davė naudos. Pasikeitus NPD apskaičiavimo tvarkai, metinių pajamų deklaracijų pateikimas vėlavo daugiau kaip mėnesį. Suskaičiuoti, kas kam – valstybė gyventojui ar gyventojas valstybei – praėjusiais metais liko skolingas, nepildant deklaracijos yra sudėtinga. Dar sudėtingiau bus pačiai mokesčių inspekcijai surasti visus skolingus gyventojus ir pareikalauti sumokėti nepriemoką. Galbūt NPD apskritai buvo prasminga atsisakyti ir suteikti galimybę mokesčių permoką susigrąžinti metų gale. Natūra gautų pajamų apmokestinimas – dar painesnis reikalas, įvėlęs mokesčių inspektorius į nesibaigiančias konsultacijas su buhalteriais. Nors jis buvo numatytas tik automobiliams, teoriškai juo gali būti apmokestinta viskas, kuo asmeniniais tikslais naudojamasi darbe. Painiavos daug, naudos mažai, nes daugelis arba visai nesinaudoja darbiniais automobiliais laisvalaikiu, arba daro tai toliau, nes galimybė būti patikrintam itin menka. Taigi gal būtų buvę kur kas racionaliau taikyti fiksuotą nedidelį mokestį visiems darbiniams automobiliams.
Vilniaus universiteto Tarptautinės verslo mokyklos profesorius Arvydas Paškevičius įsitikinęs, kad minėtais atvejais Vyriausybė pati sukuria sunkumus ir iš pirmo žvilgsnio pagrįstą ir logišką mokestį paverčia niekam nesuprantama prievole. „Ne pirmas kartas, kai valdžia, įvedusi mokesčius, po to nebežino, ką su jais daryti ir kaip juos apskaičiuoti. Taip išauga administracinės sąnaudos, o pati mokesčio nauda tampa abejotina“, – teigė A.Paškevičius. Vyriausybei nepasimokius, lygiai tokiomis pačiomis džiunglėmis gali virsti ir būsimi mokesčiai.
Mokesčių reformos kol kas nepaliesta svarbi sritis – socialinių įmokų dydis. Į Valstybinį socialinio draudimo fondą darbdavio mokamos įmokos, sudarančios 31 proc., išlieka didžiausios regione. Verslininkai yra siūlę nustatyti šių įmokų aukščiausią ribą arba keisti dabartinę proporciją ir didinti darbuotojo mokamą dalį. K. Lisausko nuomone, didelės socialinės įmokos brangina darbo vietą, todėl aukšto lygio specialistams, kurių mėnesio užmokestis siekia ne keletą, o keliolika tūkstančių litų, šalis nėra pati palankiausia vieta regione. Persvarstyta socialinių įmokų proporcija galėtų tapti dar vienu pliusu Vyriausybės investicijų pritraukimo programoje. Be to, pakeista proporcija galėtų palengvinti verslo sąlygas ir skatinti atsisakyti vėl įsigalėjusios vokelių praktikos, juolab kad asmeninių pajamų apmokestinimas Lietuvoje yra vienas iš mažesnių ES.
Kas moka už nemokančius?
Visuomenėje vos spėjus nurimti aistroms po istorijos su privalomuoju sveikatos draudimu (PSD), premjeras Andrius Kubilius po Tarptautinio valiutos fondo atstovų vizito pradėjo kartoti, kad nauji mokesčiai neišvengiami siekiant mažinti atotrūkį tarp biudžeto pajamų ir išlaidų. O tas atotrūkis iš tiesų nemažas ir matuojamas keliais milijardais litų. Visuotinis pasipiktinimas prievole susimokėti PSD parodė, kaip ir sakė anksčiau cituota I. Šimonytė, kad žmonės šalyje nelabai supranta, už ką jie moka ir kokias paslaugas gauna. Antra, sveikatos apsaugos sistema tikrai yra iš tų sričių, kuriose būtinos reformos, nes skirtumas tarp to, už ką sumoki, ir to, ką gauni, yra didžiulis.
Įvedus naujus mokesčius nekilnojamajam turtui ir automobiliams, vargu ar iš valstybės bus galima tikėtis kokių nors naujų paslaugų. Kaip jau minėta, šie pinigai pateks į bendrą katilą ir virs socialinėmis išmokomis ar padengs viešojo sektoriaus išlaidas. Tačiau tai nereiškia, kad šių mokesčių apskritai turėtų būti atsisakyta. Šalies biudžetas kol kas laikytinas vienu iš mažiausiai efektyvių visoje ES. Norint surinkti daugiau mokesčių, neįmanoma be galo didinti kurio nors vieno tarifo, nes taip ir A. Laffero kreivė gali pasibaigti. Todėl naujų mokesčių ir ypač tokių, kuriuos būtų sudėtinga nuslėpti, įvedimas šiuo atžvilgiu yra racionalesnis žingsnis. Nei vienas, nei kitas mokestis neturėtų užgulti skurdžiausių šalies gyventojų pečių, ypač nustačius minimalią neapmokestinamą turto vertę skiriant nekilnojamojo turto mokestį, nes didesnis turtas dažniausiai priklauso pasiturintiems. Be to, nekilnojamojo turto mokestis ateityje galėtų pristabdyti turto kainų burbulo formavimąsi ir palengvinti žemės paėmimo valstybės reikmėms procesus, o lūšnų, esančių prestižinėse miesto vietose ar savivaldybėms svarbiose erdvėse, savininkus padarytų sukalbamesnius.
Tai, kad šie mokesčiai atneš į biudžetą vos vieną kitą šimtą milijonų litų, nėra argumentas jų neįvesti. Šalies biudžetui svarbūs ir tie keli šimtai milijonų, kurių nereikės skolinis už nemažas palūkanas. Įvertinus sudėtingą šalies finansų būklę, papildomi pajamų šaltiniai tiesiog būtini (žr. 3 lentelę). Lieka tikėtis, kad jei šie mokesčiai bus įvesti, tai ateityje jie po truputį artės prie savo tikrosios prasmės ir, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto mokestis bus skiriamas renovacijos programai, o iš „žaliojo“ automobilių mokesčio bus subsidijuojamas naujesnis šalies automobilių parkas.
Esamų mokesčių didinimo ir naujų įvedimo klausimas susijęs su prisiimtais valstybės įsipareigojimais, kurie per pastarąjį dešimtmetį smarkiai išaugo, nors mokesčių našta ilgą laiką išliko nepakitusi. Tačiau iliuzija, kad mokesčių galime mokėti tiek, kiek amerikiečiai, o iš valstybės gauti tokias paslaugas, kaip skandinavai, ilgą laiką gyvuoti negalėjo. Be to, dabartinė Vyriausybė bando įgyvendinti ne savo pačios, o kelių ankstesnių Vyriausybių prisiimtus įsipareigojimus. Antra, vargu ar kada nors bus taip, kad visi gyventojai gaus iš valstybės tiek, kiek jai sumokėjo, mat visą laiką sveikiesiems teks mokėti už ligonius, o dirbantiems už pensininkus. Todėl valstybė privalo nuspręsti, kokį paslaugų lygį ji nori užtikrinti ir kas už tai turės sumokėti.
Jau įrodyta, kad eksperimentas pavadinimu „visiems pagal poreikius, iš visų pagal galimybes“ sėkmingai baigtis negali. Tad perskirstymo klausimo išvengti nepavyks – galima kalbėti apie tai, kokio lygio tas pajamų perskirstymas turėtų būti. Galbūt ant Vyriausybės dera pykti už tai, kad kai kurias sistemines pertvarkas ji įgyvendino ne pačiu tinkamiausiu metu, bet laukti geresnių laikų nebuvo galimybių. Kita vertus, akivaizdu, kad imantis reformos buvo neišvengta klaidų, bet kol kas Vyriausybė pripažino ir ryžosi taisyti ne visas. Todėl būtų logiška, kad mokesčių srityje naujų darbų valdžia imtųsi tada, kai iki galo atliks senuosius.
Pabaigai reikėtų užsiminti ir apie lietuvių požiūrį į mokesčius. Naujų mokesčių įvedinėti, matyt, visai nereikėtų, jeigu šešėlinės ekonomikos dalis šalyje nebūtų tokia didelė. Jei tikėsime Laisvosios rinkos instituto tyrimu, per 2009 m. šešėlinės ekonomikos dalis, palyginti su bendruoju vidaus produktu, išaugo 6 procentiniais punktais ir sudarė 24 proc. Apibendrinus, kas ketvirtas šalyje išleistas litas praėjusiais ir šiais metais yra nelegalus. Žurnalo IQ užsakymu atlikto tyrimo duomenimis, daugiau kaip pusė apklaustųjų, siekdami didesnių asmeninių pajamų, sutiktų imti atlygį vokeliuose (žr. 4 lentelę). Tačiau didesnė asmeninė gerovė virsta prastesne valstybės padėtimi. Galbūt nelegalus ar ne visai skaidriu būdu įgytas ar išleistas litas šiek tiek palengvina vieno žmogaus padėtį, bet tampa našta likusiems mokesčių mokėtojams. Dėl kiekvieno neskaidraus lito dar labiau padidėja valstybės skola. Kuo labiau ji augs, tuo ilgiau Vyriausybė bus priversta taikyti didesnius mokesčius, mokėti mažesnes socialines išmokas, skirti mažiau pinigų investicijoms. Visa tai reiškia, kad šviesesnis mūsų visų rytojus vis nukeliamas vėlesniems laikams.
