Rytai ištroškę europų
Įvairiais duomenimis, mūsų šalyje yra apie 3 tūkst. diplomuotų architektų. Kasmet jų gretos pagausėja 200 įvairių mokyklų architektūros specialybės absolventų. Architektų, tenkančių vienam gyventojui, skaičiumi lenkiame išsivysčiusias pasaulio valstybes – po vieną architektą tenka daugiau kaip tūkstančiui Lietuvos gyventojų. Kitose valstybėse šis rodiklis – dešimt kartų mažesnis.
Ar tai reiškia, kad mūsų šalis – architektūros Meka ir jos kalvė? Taip teigti turbūt būtų per drąsu. Tačiau faktas, kad Lietuvos architektai dalyvauja konkursuose užsienyje, juos laimi ir dirba užsienio valstybėse – džiugina. Reikia pastebėti, kad architektai iš Lietuvos konkursų ir užsakovų randa Pietų, Rytų ar Šiaurės šalyse, tačiau ne Vakaruose.
Architektė Audra Kaušpėdienė, su architektų komanda suprojektavusi dabar jau statomą tinklo „Europa Royale“ keturių žvaigždučių klasės viešbutį Rumunijos sostinėje Bukarešte, teigė, kad valstybės į rytus nuo Lietuvos yra ištroškusios europinės kultūros, architektūroje – irgi. O lietuviai šioje srityje gali būti ir yra europinės architektūros nešėjai, į kurių nuomonę įsiklausoma ir jos paisoma.
Viešbutis „Europa Royale“ – tai antras bendrovės „Jungtinių pajėgų projektai“ (JPP) architektų darbas šiam viešbučių tinklui. Dėl ilgai trunkančių projekto derinimo darbų Bukarešto merijoje statybos darbai ilgai neprasidėjo. Per tą laiką JPP suprojektavo ir spėjo įgyvendinti trečią „Europa Royale“ viešbučio projektą – buvusioje „Spindulio“ spaustuvėje Kaune.
Atsitvėrė nuo paveldo
Viešbučiui įrengti investuotojai iš Lietuvos įsigijo XIX amžiaus pabaigos gyvenamąjį namą pačiame Bukarešto senamiesčio centre – šalia Uniri aikštės, kurią kerta gatvė, vedanti tiesiai į buvusio šalies diktatoriaus Nicolae Ceauşescu rūmus. Šalia būsimo viešbučio stovi seniausias Bukarešte mūrinis pastatas.
Viešbučiui parinkta vieta atrodo auksinė, tarytum Laisvės alėjoje Kaune arba Rotušės aikštėje Vilniuje. Tačiau būtina žinoti, kad Rumunijoje sovietinio valdymo metais istorinis kultūros palikimas buvo laikomas buržuazine atgyvena. Todėl Bukarešto senamiestį buvo siekiama atskirti nuo naujosios miesto dalies, miesto širdį atitveriant gelžbetonių daugiaaukščių gyvenamųjų namų siena.
Apleistuose senamiesčio pastatuose netruko įsikurti vietos romai – jie išliekamąją vertę turinčius tvariosios architektūros kūrinius pavertė komunalinėmis landynėmis blogiausia prasme. Senamiesčio kiemuose degė laužai, kuriuose buvo kūrenamos medinės pastatų vidaus apdailos detalės.
Darbymečiu užklupo krizė
Štai tokiame romų apgyventame Bukarešto senamiesčio name buvo nuspręsta įkurti viešbutį. Nepaisant čigoniško konteksto, A. Kaušpėdienei pastato struktūra pasirodė puikiai tinkanti viešbučio funkcijai. Tai buvęs U formos gyvenamasis namas, turintis tris fasadus ir vidaus kiemą, kuris projekte virto atriumu – stikliniu stogu dengtu kiemu su galerijomis kiekviename aukšte bei permestais tiltais iš liftų į koridorius. Viešbučio orientacija labai paprasta, viešbučio erdvė – neklaidi, kartu jauki ir itin prabangi.
Viešbučio savininkai susidūrė su labai ilgu projekto derinimo procesu, užtrukusiu kelerius metus. Per tą laiką jie ėmėsi kitų projektų šiame mieste. Čia, kaip ir kitose šalyse, pūtėsi nekilnojamojo turto burbulas, bankai atleido paskolų dalijimo vadžias, o žmonės skubėjo gyventi ateitimi, nekvaršindami galvos dėl galimų padarinių.
Seisminėje zonoje projektuoja kitaip
A. Kaušpėdienės tikinimu, svarbus faktas, kad naujųjų Europos Sąjungos narių – Rumunijos ir Bulgarijos – korupcijos lygis yra nesuvokiamai didelis. Šiuo požiūriu vietiniai žino: kas, kur ir kaip. Naujai atėjusieji į rumunišką statybų verslą turi susirasti vietos „konsultantus“, kurie vestų klaidžiais biurokratijos koridoriais ir parodytų tas duris bei tą kišenę, į kurią reikia įdėti, kad projektą lydėtų sėkmė.
JPP architektams labai padėjo vietos rumunų projektuotojai, įgyvendinę inžinerinę ir konstrukcinę viešbučio projekto dalį. Lietuvių konstruktoriai nebūtų galėję įgyvendinti konstrukcinės projekto dalies dėl seisminės zonos ir su tuo susijusių specifinių statybos reikalavimų. Atidžiau pažvelgus į rumuniškų pastatų struktūrą, į akis krinta tankus masyvių kolonų ir sijų tinklas, skirtas atlaikyti pasitaikančius žemės drebėjimus.
Pastatams Rumunijoje keliami visiškai kitokie reikalavimai negu Lietuvoje. Dar projektavimo pradžioje architektai buvo įspėti, kad būtina įvertinti būsimą komplikuotą pastato struktūrą. Pastatuose įrengti visai kitokie tarpatramiai, visiškai kitokia vidinė pastato geometrija, negu įprasta Lietuvoje.
„Nepaisant vietos specifikos, architektų iš Lietuvos žodis visada buvo lemiamas. Matyt, Rumunijoje, kaip ir Lietuvoje, pamačius svečius iš Europos pasireiškia vietos provincialumo kompleksas“, – džiaugėsi A. Kaušpėdienė.
Nustebino komunikacijų raizgalynė
„Projektas stabtelėjo pusantrų metų, kol buvo sutvarkytos visos elektros komunikacijos. Beje, tokia pat nenusakomai chaotiška įvairių laidų raizgalynė, primenanti varnų lizdus, driekiasi ir ant stulpų gatvėse bei namų sienų“, – pasakojo A. Kaušpėdienė.
Vėliau įšokęs į skubantį Europos traukinį, rumuniškasis kapitalizmas turi savų privalumų, ypač kalbant apie architektūrą senamiestyje, kur nespėta pristatyti stiklinių niekalų kaip Lietuvoje. Bukarešte, kitaip negu Lietuvoje, yra daug išlikusių ne tik architektūriškai vertingų pastatų, bet ir senųjų autentiškų viešųjų pastatų interjerų. Mūsų didmiesčiai gali pasigirti nebent išlikusiais senaisiais sakraliniais interjerais, tačiau kitokių išlikusių turime labai nedaug.
Ekonominis sunkmetis, žinoma, koreguoja vieną kitą projekto sprendinį, perprojektuojant taip, kad kai kurias interjero detales ne reikėtų pirkti, bet būtų galima pasigaminti vietoje. A. Kaušpėdienė pridūrė, kad keturių žvaigždučių klasės viešbučio interjeras reikalauja atitinkamo lygio medžiagų, todėl keisti projektą reikia labai atsargiai.
Planuojama, kad naujasis 90 numerių „Europa Royale“ Bukarešte lankytojams duris atvers šių metų rugsėjo pradžioje.
Bankai – pirmieji užsakovai
Architekto Lino Tuleikio darbo patirtis užsienyje prasidėjo prieš daugelį metų. 1993 metais jis su kolega Gintaru Balčyčiu Kaliningrado mieste gavo užsakymą suprojektuoti „Investbanko“ pastatą. Šis projektas tapo architektų įmonės „Dviejų grupė“ krikštynomis. Įgyvendinus šį projektą darbas Kaliningrade nesustojo – buvo suprojektuotas ir pastatytas dar vienas bankas. Vėliau Svetlogorske iškilo „Dviejų grupės“ suprojektuotas gyvenamųjų namų kvartalas.
Užgriuvus Rusijos krizei keletas projektų liko nerealizuoti. Kūrybinė veikla Kaliningrade laikinai nutrūko 1997 metais ir atsinaujino tik 2003-iaisiais, kai šiuos architektus dirbti pakvietė visai kiti užsakovai, užsakę miesto centre suprojektuoti komercinės paskirties biurų pastatą su garažais „Akropol“.
L. Tuleikis prisiminė, kad projektavimo ir derinimo darbai vyko gana sunkiai. Laimė, tarp savininkų buvo vienas lietuvis, kurio pastangomis pavyko suderinti ir įgyvendinti ganėtinai europietiško stiliaus 30 tūkst. kvadratinių metrų ploto pastato projektą. Užsakovus pavyko įtikinti atsisakyti detalėmis perkrauto taip mėgstamo slaviškojo architektūros stiliaus.
„Dviejų grupė“ rengdama projektą ilgai tyrinėjo istorines tos vietos realijas prie buvusios Ring-Strasse (dabar akademiko Baranovo gatvės). L. Tuleikis pasakojo, kad reikėjo apsiginkluoti argumentais derinant projektą Kaliningrado architektų taryboje, gaminti įvairius maketų variantus. Žodžiu – gerokai pavargti prie šio projekto.
Emocionalūs verslo sprendimai
„Rusijoje verslas plėtojamas pakankamai stichiškai – ne vertinant ekonominius rodiklius ir numatant plėtros programą, bet veikiau vadovaujantis momentinėmis emocijomis“, – įspūdžiais dalijosi L. Tuleikis.
Štai galimas scenarijus, kai užsakovas, prabudęs rytą, sulaukia kokio nors draugo skambučio ir šis jam pasako, kad šiuo metu labai populiarūs sporto klubai ir čia esą galima prasukti gerą verslą. Nereikia stebėtis, kad užsakovas netrukus ateis pas architektą ir pasiūlys iš esmės keisti visą projektą. Užsakovai rusai su projektu elgiasi labai emocingai, o paties objekto paskirtis gali beregint keistis ne vieną kartą.
L. Tuleikis pasakojo, kad reikia bandyti jį argumentuotai įtikinti, aiškinti, daryti naujus brėžinius, kad protas nugalėtų nepamatuotas užsakovo užgaidas, kurių kyla nuolat. Net baigiant projektą rusų užsakovams kyla minčių pakeisti pastato funkciją, nes galbūt su kokiu nors nuomininku nepavyko sudaryti sutarties ir esą reikia viską perdaryti.
„Lietuvoje tokių dalykų net nesusapnuosi, o Rusijoje tai – gyvenimo realybė“, – juokavo L. Tuleikis.
Nušalina lengva ranka
2007 metais per vargus „Akropol“ statybą pavyko užbaigti. Tačiau neseniai savininkams kilo naujų minčių ant septynaukščio pastato, kurio viršutiniame aukšte įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, pastatyti dar vieną komercinį aukštą. Iki šiol neaiški būsimų patalpų paskirtis. Tik aišku, kad jos funkcionuotų atskirai, iki jų būtų pastatyti panoraminiai liftai.
Tokių minčių užsakovams yra kilę ir anksčiau, tačiau architektams pavykdavo juos atkalbėti, esą labai neracionalu virš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios viršutiniame aukšte, statyti biurų patalpas, nes tektų į viršų kelti visas komunikacijas, įgyvendinti sudėtingus, brangiai atsieinančius techninius bei inžinerinius sprendimus. Tokiu stichišku sprendimu prie pagrindinio pastato anksčiau buvo prilipintas restoranas, kuris, deja, iki šiol neveikia.
Lietuviai pasiūlė principus, pagal kuriuos būtų galima pastatyti pageidaujamą aukštą, tačiau užsakovai pasiūlymą atmetė kaip nerealiai brangų. Jie kreipėsi į vieną Vokietijos statybų kompaniją, kuri viską pasiūlė pastatyti kelis kartus pigiau. Buvo galima suprasti, kad yra siūlomos metalinės angarams skirtos sumuštinio tipo plokštės su šilumą izoliuojančiu užpildu.
„Įsivaizduokite šiuolaikišką biurų pastatą miesto centre su metaline kepure ant galvos. Mano galva, tai būtų architektūrinė nesąmonė. Dirbdamas su Rusijos užsakovais turi būti nesąžiningas. Viską reikia aiškinti paprastais sprendimais, nesakyti tiesos, kuri gali pasirodyti gerokai sudėtingesnė, negu įsivaizduoja užsakovas“, – kalbėjo L. Tuleikis.
Tiesa, jei jau kartą pavyksta įsitvirtinti Rusijos rinkoje, užsakovai įsiklauso į architektų rekomendacijas bei argumentus – ne taip kaip Lietuvoje, kur architektas užsakovui dažniausiai yra toks pats samdomas darbuotojas, kaip ir statybininkas. Rusijoje jaučiama didesnė pagarba asmeniui – galbūt tai susiję su rytietiškomis tradicijomis. Be to, svarbu nepamiršti, kad Rusijoje daug ką lemia asmeniniai ryšiai su reikalingais žmonėmis.
Pasak L. Tuleikio, dalyvavimas architektūriniuose konkursuose užsienyje yra brangiai kainuojantis malonumas. Rimtai tam rengiantis būtina nuvažiuoti į būsimo projekto vietą, ištyrinėti geografines, istorines aplinkybes, susirinkti medžiagą, o tai atima ganėtinai daug laiko.
Lietuvos architektų padangėje žinomas architektas Darius Čiuta su kolegomis Martynu Pilveliu, Viktoru Mažeikiu ir Gintaru Auželiu iš bendrovės AARCHITEKTAI neseniai savo projektą pristatė tarptautiniame architektūriniame Tokijo mados muziejaus Omotesando gatvėje konkurse ir buvo apdovanoti garbės premija. Konkurse, kurį organizavo kompanija „Arquitectum“, dalyvavo daugiau nei 600 architektų komandų iš viso pasaulio, todėl būti nusipelniusiems tokiame forume jau yra pasiekimas.
Pasak D. Čiutos, dalyvauti šiame konkurse skatino pirmiausia profesinis smalsumas ir siekimas išmėginti save bei komandą, sukuriant kitokios architektūrinės tipologijos darbą, negu įprasta mūsų šalyje. Mados muziejus – kaip vertikalė mieste. Tai pastatas, su kokiais Lietuvoje netenka susidurti.
Mada yra viena sparčiausiai besikeičiančių meno sričių. Ji glaudžiai siejasi su aplinka: ir urbanizuota – kosmopolitiška, ir neurbanizuota – gamtiškąja. Mados, kaip meno, evoliucionavimą perteikia lietuvių pasiūlyto pastato silueto ir formos kaita.
Pastatas besikeičiančiu fasadu
Kolektyvo Aarchitektai pasiūlyto muziejaus projekto pagrindas, kaip ir pati mada, yra kintantis statinio paviršius.
Bokšto fasado forma keičiasi veikiama teleskopinių pirštų, kurie nuo pastato formos paviršiaus įtraukiami ar išstumiami po 2,5 metro. Susidarantis 5 metrų pokytis leidžia pastebimai deformuoti pastato fasadą.
Bokšte esančių vėjo ir temperatūros daviklių duomenys lemią teleskopinių pirštų padėtį. Dėl to tam tikros bokšto išorinio tinklo vietos susitraukdamos ar išsiplėsdamos keičia viso statinio formą, darydamos ją būdingą tik konkrečiam metų laikui, mėnesiui, savaitei, dienai, valandai, minutei. Įdubusios ir išsigaubusios bokšto tinklo vietos apšviečiamos skirtingomis spalvomis, kurių intensyvumas ir atspalviai tiesiogiai priklauso nuo formos transformacijos – įdubimo ar iškilimo.
Dar vienas laiko ir formos santykį papildantis eksponavimas būtų išorinio tinklo audinio vibracijos ir garsas, kuriuos sukeltų vėjas. Šis garsas būtų transliuojamas kaip fonas pasirinktose muziejaus vidaus ir išorės erdvėse.
Tikima prašalaičio žvilgsniu
Visos pasaulio šalys yra skirtingos – pradedant kalba, klimatu, spalva ir baigiant nacionaliniais patiekalais. Projektuojant visa tai turi būti įvertinama. Labai svarbi ir projektuojamo objekto aplinka. Taip pat egzistuoja nerašyta taisyklė, kad architekto iš svečios šalies sprendimai bus kitokie nei vietinių. Kitoks architekto sprendimas – tai žvilgsnis iš šalies, nepriklausantis nuo egzistuojančių politinių, ekonominių, religinių, etninių ir bendrų nusistovėjusių realijų.
Be Mados muziejaus Tokijuje konkurso, D. Čiutos kompanija dalyvavo Jungtinių Arabų Emyratų sostinės – Dubajaus – miesto simbolio su visuomeninės paskirties patalpomis ir erdvėmis konkurse, kompanijos „Benetton“ daugiafunkcio komplekso konkurse Irano sostinėje Teherane bei kituose.
Lydėjo sėkmė Kazachstane
Astana statoma ir plėtojama pagal japonų architekto Kisho Kurokawos parengtą miesto planą. Pagal šį planą mieste turėtų iškilti daug naujų šiuolaikiškų kultūros objektų. Astanoje dirba ir dirbo daug žinomiausių pasaulio architektų, tokių kaip lordas Normanas Fosteris, Zaha Hadid, grupės BIG, HOK ir kitos įžymybės.
Lietuvos vardas ir architektūra Kazachstane yra žinomi nuo sovietmečio. Todėl lietuvių architektų komandai nereikėjo kaip nors ypatingai savęs pristatyti. Žinomus mūsų architektus burtis į grupę paskatino dažnai vykstantys tarptautiniai konkursai, kuriuose darbų apimtys didelės, o terminai – glausti. Čia nėra kada žaisti ir kontempliuoti – reikia greitai generuoti šviežias idėjas, o tai įmanoma tik dirbant stiprioje komandoje pasitelkiant vadinamąjį smegenų šturmą.
„Individualiai ką nors laimėti tokiuose konkursuose – nedidelė tikimybė“, – dėstė G. Čaikauskas.
Visi trys architektai teatrą projektavo pirmą kartą. „Tai buvo tarsi kūrybinis iššūkis – suprojektuoti tai, ko dar nesame darę, be to – ir naudinga veikla gerokai sumažėjus darbo Lietuvoje“, – dalyvavimo konkurse motyvus aiškino G. Čaikauskas.
Akivaizdu, Kazachstano vyriausybė supranta, kad šiuolaikinė architektūra – tai galimybė priartėti prie europinės kultūros, žengti didelį žingsnį į priekį formuojant naują, šiuolaikišką, patrauklesnį šalies veidą.
Atspindėjo nacionalinius ypatumus
Pasak dramos teatro projekto autorių, jų pasirinkta koncepcija turėjo atspindėti tautinius kazachų motyvus. Todėl architektai lankėsi Kazachstano ambasadoje, bendravo su konsulu, studijavo įvairią profesinę medžiagą, domėjosi kazachų tautosaka, perskaitė ne vieną knygą ieškodami atsakymo, kaip šiuolaikinėje architektūroje būtų galima išreikšti šios tautos savitumą. Per trumpą laiką architektams reikėjo susipažinti, perprasti unikalią kultūrą ir tam sukurti architektūrinės išraiškos formą – tai tikrai nelengvas uždavinys.
Paruošiamajam darbui labai padėjo akademinė patirtis, įgyta dėstant VGTU Architektūros fakultete. „Gyvenime pabandėme pritaikyti tai, ko patys reikalaujame iš savo studentų: rinkti medžiagą, ją analizuoti ir daryti išvadas“, – šmaikštavo G. Čaikauskas.
Konkurso užduotį trijulė realizavo remdamasi kazachų tautiškumo tyrinėjimais. Architektų supratimu, galima sukurti įtaigų šiuolaikišką pastatą nepaneigiant tautos tradicijų, patirties. Priešingai, tradicijos tampa naujų idėjų įkvėpimo šaltiniu ir architektūros meninėmis išraiškos priemonėmis.
Be to, aiškias sąlygas projektui diktavo esamas Astanos miesto generalinis planas, kuriame jau numatyta būsimo dramos teatro vieta, suprojektuotas ir jau realizuojamas parkas aplink teatrą – į jį projekto autoriai irgi turėjo atsižvelgti kurdami savąją teatro versiją.
Nemažai šiuolaikinių žymių pasaulio architektų, dirbdami užsienyje, į vietos kontekstą visai nekreipia dėmesio. Jie numeta savo projektą tarsi bombą, kuri ignoruoja aplinką ir pasėja atsitiktinių visiškai kitos kultūros daigų.
Nacionalinio kazachų gyvenamojo būsto – jurtos – planinė struktūra, tautiniai raštai bei kiti būdingi bruožai, įpinti į lietuvių pasiūlytą teatro projekto koncepciją, demonstruoja glaudų ryšį su tautiniu kontekstu.
Kitame žurnalo numeryje skaitykite straipsnio tęsinį apie architektų darbo peripetijas užsienyje.
