DELFI užsakymu rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa parodė, kad dauguma šalies gyventojų skeptiškai vertina Lietuvos galimybes tapti euro zonos nare 2014 m., kaip planuoja politikai.

55,4 proc. lietuvių mano, kad euras Lietuvos valiuta taps vėliau nei 2014-aisiais, o 10,9 proc. apklaustųjų laikosi nuomonės, kad euro Lietuva niekada neturės. Maždaug penktadalis gyventojų teigia, kad 2014 m. taps data, kai Lietuva įstos į euro zoną, 8,8 proc. mano, kad tai nutiks 2013 m., o 3,4 proc. yra kur kas optimistiškesni – jų nuomone, euras Lietuvoje bus 2012-aisiais.

Tyrimo duomenimis, didžiausi pesimistai, manantys, kad euro niekada neturėsime, yra 26–35 metų didmiesčių gyventojai. O jaunimas iki 25 metų tikisi greito euro įvedimo. Vidutinio amžiaus ir vidutinių pajamų rajonų centrų gyventojai prognozuoja, kad euras Lietuvoje bus po 2014 metų.

Apie euro įvedimo galimybes kalbamės su Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktoriumi Raimondu Kuodžiu.

– Ekonomistai nemėgsta tokių klausimų, bet vis dėlto kokia būtų mūsų padėtis dabar, jei eurą būtume įsivedę prieš trejus metus? Tuomet buvo kalbama, kad eurą prižiūri Europos centrinis bankas ir tai suteikia šaliai finansinės drausmės. Tačiau dabar matome kitokių pavyzdžių...

Viskas priklauso nuo vyriausybių, kokiose rankose euras atsiduria. Įstojus į euro zoną, smarkiai sumažėja paskolų palūkanos. Tad Graikijos ir Ispanijos vyriausybės, užuot euro dividendus panaudojusios savo biudžeto deficitui mažinti bei kitiems reikalams tvarkyti, juos išleido valdžios sektoriaus išlaidoms didinti. O estai – ar su euru, ar be euro – turi ilgametę fiskalinės drausmės kultūrą, kurios lietuviai, kaip ir Pietų Europos šalys, deja, neturi... Taigi viskas priklauso nuo kultūros, kuri formuojasi šimtmečius. Ir estai už savo fiskalinį sąžiningumą ir atsargumą buvo apdovanoti euru. Manau, jie tikrai nusipelnė gauti tokį medalį.

– Nors euras Estijai šiuo momentu neturės lemiamos reikšmės, vis dėlto tai vertinate kaip didelę šalies sėkmę. Kodėl?

Taip, lemiamos reikšmės nebeturės. Jie ir be euro turi nemažai laimėjimų. Tai tiesiog gražus taškas eurointegracijos istorijoje. Šalis galės koncentruotis į kitas problemas. Turėti savo valiutą, ypač jei šalis – maža, yra nuolatinis galvos skausmas. Tai palūkanos kyla, tai staiga iš kažkur atsiranda devalvacijos lūkesčiai...

– Iš jūsų kalbos galima spėti, kad mes iš euro įvedimo nelabai ką būtume laimėję, nebent dar didesnes skolas?

Tai tiesa. Pas mus vyrauja ilgalaikės išlaidavimo tradicijos – biudžeto deficitai net geriausiais ekonomikai metais būdavo žymūs, nors tuomet niekas tuo per daug nesidomėjo. Tad natūralu, kad atėjus blogesniems laikams reikia staiga veržtis diržus ir taupyti – jokių rezervų nėra. Žinoma, tai kenkia ekonomikos stabilumui, bet nieko čia nepadarysi – taip bus, kol valdžia neišmoks laikytis finansinės drausmės. Lietuva neturi griežtų fiskalinių taisyklių, kurios žabotų valdžios išlaidavimą prieš kiekvienus rinkimus norint pritraukti rinkėjų balsų.

– Paprastai žmonės pyksta, kad politikai daug žada, bet pažadų nevykdo. Pasirodo, dar pavojingesni yra įvykdyti pažadai, galintys mus ilgam įstumti į gilią duobę, iš kurios nežinia kada ir kaip išsikapstysime.

Taip, jie moka mūsų rytojumi.

– Kaip vertinate nuolatos nukeliamą euro įvedimo Lietuvoje datą ir paskelbtą naujausią perspektyvą – tapti euro zonos nare 2014 metais? Ar tai realu?

Man apskritai yra juokingas tas nuolatinis numatomos euro įvedimo datos skelbimas, kasmet šį terminą nukeliant vis toliau. Manau, Lietuva turi svarbesnių problemų nei rūpestis dėl euro. Kai ekonomika susitvarkys, euras ateis savaime. Tačiau politikams reikia tokio žaisliuko. Jeigu jie rimtai būtų sprendę šią problemą, eurą jau būtume įsivedę 2007 metais.

– Tačiau, kalbant apie eurą, net neskelbiami konvergencijos kriterijai. Nors mus svarstė tuo pat metu kaip ir estus, daugiau jokios konkrečios informacijos, kaip mes laikomės, nebuvo nei skelbta, nei komentuota...

Konvergencijos kriterijai nėra kokie nors ydingi ar ypatingi. Reikia tiesiog tvarkingos politikos ir norinčiųjų ją įgyvendinti. Tai ir yra atsakymas mūsų politikams: reikia mažiau kalbėti ir daugiau dirbti, kad kainos būtų stabilios, deficitas mažėtų ir t. t.

– Dar porą žodžių apie euro zoną, į kurią vis rengiamės stoti ir niekaip neįstojame... Ar neatsitiks taip, kad euro zonos iki to laiko neliks?

Tikimybė žlugti eurui šiuo metu yra lygi nuliui. Pasitraukimas iš euro zonos – baisus logistikos košmaras. Be to, jeigu kuri nors šalis sugalvotų išstoti iš euro zonos, ji žlugtų akimirksniu, vos spėjusi tai paskelbti. Todėl visi laikysis iki galo. Tai, kad Europos Sąjunga pritarė daugiamilijardiniam pagalbos paketui, rodo, jog į euro ateitį žiūrima rimtai. Jei euras ir žlugs, tai ne dabar ir ne kitais metais.

– Tad išstojimas ar išmetimas iš euro zonos – tuščios kalbos?

Kuriant euro zoną nebuvo pagalvota apie pasitraukimą arba pašalinimą iš jos, nors apie grėsmes pinigų sąjungai buvo kalbėta dar prieš ją kuriant. Nėra nieko bendro tarp šalies bankroto ir euro, kaip atsiskaitymo valiutos, funkcionavimo. Problema ta, kad visuomenė sieja šiuos dalykus, ir kai didelė dalis žmonių kažkuo įtiki, tai dažnai tampa savaime išsipildančia pranašyste.

– Tad „santuoka“ su euru – amžina?

Iš tikrųjų taip. Nors nieko amžino pasaulyje nėra – daug pinigų sąjungų žlugo viduramžiais, su imperijomis žlugdavo ir pinigų sąjungos. Net Romos imperija žlugo. Tačiau čia jau istorijos, o ne ekonomikos dalykai.