Baimė privertė išsilakstyti
Ekonomikos krizė Lietuvoje prasidėjo nuo nerimą keliančių žinių iš užsienio. Pirmiausia šalį pasiekė pranešimai apie sutrikusią JAV finansų sistemą, o šiek tiek vėliau naujienų antraštės jau skelbė, kad į duobę krinta ir Latvijos bei Estijos ekonomikos.
Sunkmetį Lietuvoje paskelbė 2008 metų pabaigoje į valdžią atėję konservatoriai. Premjeru tapęs jų lyderis Andrius Kubilius visus Vyriausybės žingsnius pradedant naktine mokesčių reforma ir baigiant paskutiniu nesusipratimu su Privalomojo sveikatos draudimo mokesčiu grindė baimės retorika. Šalies piliečiams buvo nuolat teigiama, jog būtina didinti mokesčius, kad būtų iš ko mokėti socialines išmokas, tačiau reikia mažinti ir minėtąsias socialines išmokas, kad užtektų pinigų viešojo sektoriaus darbuotojų algoms. Tiesa, tokias kalbas bent jau iš pradžių lėmė ekonomikos situacija.
Ar bijojo pati Vyriausybė? Ko gero, labai bijojo. 2008-ųjų pabaigoje ministro pirmininko postą užėmęs A. Kubilius išvydo niūroką vaizdą – šaliai iš tiesų grėsė bankrotas, o viešųjų finansų srityje reikėjo didelių pokyčių. Žymių šalies ekonomistų, padėjusių kurti antikrizinį planą, komanda buvo suburta ne veltui, o jiems ir ministrams tekęs uždavinys – visai kitoks nei kelių ankstesnių Vyriausybių dilemos, kur išleisti biudžeto perteklių.
Permainų mastą geriausiai atspindi bendrojo vidaus produkto duomenys: per 2008 m. jo šalyje buvo sukurta už 111 mlrd. litų, o per 2009 m. – už 92 mlrd. litų, tad skirtumas sudarė beveik 20 mlrd. litų. Prieš dešimtmetį šalį užklupusios Rusijos krizės metu BVP sumažėjo 3 mlrd. litų, o jau po metų vėl kilo.
Kad per valstybę nuvilnijusi pokyčių banga buvo didžiulė, parodė ir ekonomikos analitikų blaškymasis. Jie iki metų vidurio niekaip nesugebėjo tiksliai įvardyti, kiek smuko šalies ūkis. Statistika bent kelis kartus pranoko ir taip gana pesimistines jų prognozes. Panašu, kad labiausiai nesigaudė ką tik ūkio vairą konservatorių atstovams perdavę socialdemokratai.
Buvęs socialdemokratų premjeras Gediminas Kirkilas dar 2008 m. gruodžio mėn. stebėjosi, kodėl per ateinančius metus Lietuvos ekonomika apskritai turėtų trauktis, nes visai neseniai ji kilo, o 4,8 proc. nuosmukio prognozes jis vadino pesimistinėmis ir nepagrįstomis. Jos iš tiesų buvo nepagrįstos – ekonomika smuktelėjo kone trigubai daugiau. Pastarąjį dešimtmetį vyravusiai utopinei retorikai buvo padėtas taškas.
Baimės retorika iš esmės turėjo sutelkti piliečius, bet ji tik padidino nusivylimą Vyriausybe ir pačia valstybe. Baimė, nors ir naudota siekiant gerų tikslų, davė priešingą efektą – ne sutelkė visuomenę siekti vieno tikslo, bet privertė ją išsilakstyti ir „atomizuotis“ siekiant, kad asmeninė gerovė nukentėtų kuo mažiau.
Savarankiškos kovos kaina
Didžiausia A. Kubiliaus vadovaujamos Vyriausybės baimė buvo susijusi su galimybėmis skolintis užsienio rinkose. Iš esmės nuo to priklausė ir vis dar priklauso šios Vyriausybės likimas. Užsienio rinkose pasiskolinti milijardai biudžeto skylėms dangstyti leido dabartinei Vyriausybei vykdyti pasirinktą viešųjų finansų politiką ir tai pagrindinis veiksnys, kodėl A. Kubilius vis dar užima šalies premjero postą. O baimė, kad finansų rinkos gali atmesti Lietuvos obligacijų pasiūlymus, privertė nustatyti palyginti aukštas palūkanų normas. Dabartinių skolų tvarkymas Lietuvai kasmet jau atsieis šimtus milijonų litų.
Praėjusiais metais taip pat nemažai kalbėta apie dvi alternatyvas – valiutos devalvaciją ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) pagalbą. Pati Vyriausybė jas neigė, nors tiek viena, tiek kita alternatyva iš pažiūros atrodė greičiau ir paprasčiau įgyvendinamos už vadinamąsias biudžeto konsolidacijos priemones.
Vis dėlto aiškinta, kad lito kurso keitimas prie bankroto atvestų daugybę šalies įmonių ir gyventojų, turinčių paskolų užsienio valiuta. Prezidentė Dalia Grybauskaitė be užuolankų pareiškė, kad Lietuvos skambutis į TVF duris parodytų politinę impotenciją ir ilgam apribotų mūsų galimybes tvarkytis savo pačių kieme.
Analizuojant kitų šalių pavyzdžius matyti, kad joms tokie sprendimai turėjo ne vien neigiamų pasekmių: zloto kursui apie 30 proc. euro atžvilgiu leidusi nukristi Lenkija sugebėjo išvengti recesijos, toje šalyje taip pat nebuvo masinių įmonių ar žmonių bankrotų. Dar vienas zloto valiutos svyravimo efektas Lenkijoje – dėl pasikeitusio santykio tarp zloto ir euro netikėtai išaugusi ES struktūrinių fondų parama. Savo ruožtu latviams suteikta TVF paskola buvo beveik 5 kartus pigesnė negu Lietuvos platinta obligacijų emisija eurais, o kreipimasis į TVF Vengrijai nesutrukdė jau po pusmečio palyginti nebrangiai skolintis tarptautinėse finansų rinkose.
Tiek vienas, tiek kitas sprendimas galėjo gerokai sumažinti riziką, su kuria Lietuvą siejo užsienio investuotojai, tačiau tai būtų pražudę Vyriausybę ar bent atėmę iš jos galimybę pačiai nuspręsti, kur reikia mažinti finansavimą, o kur dar galima išlaidauti.
Neatmestina, kad premjeras tikėjosi šitaip lengviau prisiimsiąs šalies gelbėtojo laurus, nors skolinimosi našta užgulė visos visuomenės ateitį. Klausimas, kokį efektą būtų turėjusi devalvacija ir ar gavus TVF pagalbą būtų reikėję dar labiau susiveržti diržus, dabar tik retorinis.
Lietuvos Vyriausybei iš tiesų pavyko savo jėgomis stabilizuoti viešuosius finansus, bet tai kainavo – per metus valstybės skolos našta padvigubėjo, teko skolintis vienomis aukščiausių palūkanų Europoje. Nors A. Kubilius mėgsta priminti, kad jo vadovaujama Vyriausybė stengiasi susidoroti su smarkiai išlaidavusios buvusios valdžios sprendimų pasekmėmis, reikia nepamiršti, kad milijardus eurų ir dolerių užsienio rinkose Lietuva skolinasi 5–10 metų periodui, tad šios skolos tvarkymas taps jau kitos vyriausybės rūpesčiu.
Dabar didžiausia Vyriausybės baimė nebesusijusi su skolomis, nes finansų rinkos mums mielai skolintų jau ir už mažesnes palūkanas nei pastarąjį kartą. Ji nebesusijusi ir su lito devalvacija, nes vidinis atlyginimų nuvertėjimas jau įvyko. Ir ne su laukiančia „Sodros“ reforma. Didžiausia jos baimė – ką pasakytų prie balsadėžių po dvejų metų atėję rinkėjai. Rinkėjų baimė ir noras jiems įsiteikti gali paskatinti šią ir juolab naujai suformuotą (jei dabartinė koalicija išsilakstytų) Vyriausybę priimti populiaresnius, su socialinėmis išmokomis susijusius sprendimus ir dėl to paaukoti įdirbį, padarytą siekiant įgyvendinti ilgesnio laiko valstybės raidos strategiją.
Apkasuose lindintis verslas
Valdžios baimės dėl skolinimosi galimybių neišsipildė, o verslo srityje jos materializavosi su kaupu. Ekonomikos dugno ieškoti panirusios valstybės ėmė purtytis finansų sektorius – reitingų agentūros pablogino šalies reitingų perspektyvas, o bankai smarkiai pakeitė kreditavimo sąlygas, ėmė nutraukinėti faktoringo sutartis, už anksčiau paimtas paskolas pradėjo reikalauti papildomų garantijų.
Nepasitikėjimas Lietuvos verslu kulminaciją pasiekė 2009 m. pavasarį, kai kreditų draudimo paslaugas teikusi „Euler Hermes“ Lietuvai skyrė patį žemiausią D reitingą ir šalį prilygino Afrikos ar Okeanijos valstybėlėms. Lietuvos verslu nepasitikėjo ne tik bankai, bet ir užsienio bendrovės, pradėjusios reikalauti, kad už prekes ar suteikiamas paslaugas lietuvių įmonės atsiskaitytų iš anksto. Vien dėl tokių permainų finansų sektoriuje virš kai kurių įmonių pakibo reali bankroto grėsmė.
Šalies verslui neliko nieko kita, kaip tik užimti gynybines pozicijas: kritęs vartojimas, sumažėjęs kreditavimas ir pasikeitusi valstybės mokesčių politika privertė griebtis plataus masto ir greitą efektą duodančių optimizacijos būdų – atsisakyti rinkodaros priemonių, mažinti atlyginimus, atleisti žmones. Apkasuose verslas lindi iki šiol, ir nekelia nuostabos, kad didesnė dalis įmonių vis dar nežino, į kurią pusę reikia kreipti veiklą. Galvą pakelti kol kas drįsta tik novatoriškos ir į užsienio rinkas pasirengusios eksportuoti įmonės.
Ar dėl aukštyn kojomis apvirtusio požiūrio bankus galima vadinti bailiais? Veikiau – Baltijos tigrų mitu nustojusiais tikėti realistais. Lietuvos realusis BVP per 2004–2009 m. išaugo 20 proc., o bendroji šalies ekonomikos skola – gyventojų ir verslo įsiskolinimų suma – per minėtą laiką išaugo 243 proc. Tai sudarė šiltnamio sąlygas verslui plėtotis, o kartu lėmė ir spartesnį ekonomikos augimą. Bankams atsitokėjus ir supratus, kad Baltijos šalyse jie per trumpą laiką praskolino per daug pinigų, šiltnamis staiga dingo.
Pastaruosius keletą metų vyravusi drąsi bankų skolinimo praktika artimiausiu metu nepasikartos. Bankai tvirtina, kad nuo šiol laikysis daug atsakingesnės skolinimo politikos, o verslo partnerius rinksis keleriopai atidžiau. Vadinasi, Lietuvos verslininkams tenka iš naujo mokytis, kaip gyventi be skolintų pinigų, ir ateities planus grįsti dabarties realijomis.
Šįmet šalies ekonomikai žadamas nedidelis augimas, taip pat ir artimiausius keletą metų Lietuvos ūkis turėtų augti santūriai. Todėl plėtros perspektyvų į vidaus rinką orientuotoms įmonėms tikrai nebus daug. Tokioje aplinkoje daugiausia šansų laimėti turi drąsiausieji arba sugebėję atsikratyti ligšiolinių baimių. Sėkmė prognozuojama dviejų tipų verslui – toms įmonėms, kurios sugebės atrasti naujas bei paklausias nišas šalies viduje, ir toms, kurios įstengs išplaukti į platesnius tarptautinus vandenis. Verslui, siekiančiam augti tokiais tempais kaip prieš krizę, reikės sugalvoti, kaip peržengti šalies sienas, ir ryžtis tai padaryti.
Lūkesčiai ir verslumas
Vis dėlto labiausiai baimė per šią krizę paveikė šalies gyventojus. Nors socialdemokratų Vyriausybė iki pat paskutinių dienų neigė artėjančią krizę, žmonių apklausos rodė, kad pasitikėjimas ekonomika ėmė mažėti nuo 2008 m. pradžios. Lietuviai niekada nedemonstravo stipraus pasitikėjimo šalies ekonomika, o praėję metai nubloškė jį į visų laikų rekordines žemumas. Tiesa, nuo praėjusių metų vidurio jis yra šiek tiek pakilęs.
Vartojimas, kurį lėmė gana pigiai ir paprastai į šalies ekonomiką patekę užsienio bankų pinigai, buvo pagrindinis ekonomikos variklis pastaruosius penketą metų. Kadangi tos lėšos baigėsi, tai ir tokio vartojimo bumo artimiausiu metu išvysti neteks. Vis dėlto jis galėtų būti didesnis, negu yra dabar, o tai atgaivinti gali vien tikėjimas, kad rytoj bus geriau nei šiandien. Reikia mažiau baimės retorikos ir daugiau pasitikėjimo Vyriausybe, kuri jį švaisto kaskart negalėdama iki galo apsispręsti, už ką dar gyventojams ar verslui reikėtų susimokėti.
O bene didžiausia šalies problema – pačių piliečių požiūris į verslą. Dar prieš prasidedant krizei didžioji dalis lietuvių galimybes pradėti savo verslą vertino nepalankiai. Tikėtina, kad per pastaruosius metus jų skaičius tik išaugo. 2008-ųjų pabaigoje absoliučią daugumą (98 proc.) Lietuvos dirbančių gyventojų sudarė samdyti darbuotojai ar tarnautojai, darbdavių verslininkų buvo tik 1,2 proc., o samdančių pačius save – tik 0,5 proc.
Lietuva Europoje išsiskyrė ir vienu mažiausių tūkstančiui gyventojų tenkančių įmonių skaičiumi. „Eurobarometro“ apklausos liudija, kad didesnė dalis tautiečių pirmenybę teikia darbui valstybės tarnyboje, kurį sieja su socialinėmis garantijomis ir saugumo jausmu. Lietuvos piliečių norą užsiimti savo verslu dažniausiai stabdo nuogąstavimas, kad atlyginimas bus nereguliarus, nerimas, kad neužteks pinigų savisamdai, nestabilaus darbo baimė, o didžiausiais barjerais laikomas verslumo gebėjimų ir įgūdžių trūkumas. Beje, krizė parodė, kad ir darbas viešajame sektoriuje yra anokia užuovėja, o bendrai šalies ūkio būklei sparčiai prastėjant jame taip pat niekas neapsaugotas ir nuo mažesnio atlyginimo, ir nuo atleidimo.
Lietuvoje per daug gajus samdinio mentalitetas, prisidedantis prie nepalankaus požiūrio į verslą ir emigracijos tendencijų. Su samdinio mentalitetu susijusi ne tik baimė pradėti savarankišką veiklą, bet ir nepasitikėjimas kito verslo plėtra. Matyt, neatsitiktinai žodžiai „verslininkas“ ir „spekuliantas“ Lietuvoje yra sinonimai. Samdinio mentalitetas nemenkai skatina ir emigraciją, juk kai sienų nėra, einu ten, kur man pasiūlys daugiau. Tiesa, su panašiomis problemomis susiduria visos socialistinėje santvarkoje gyvenusios šalys, tik kai kurioms įveikti šias baimes sekasi greičiau nei mums.
Kaip greitai minėtas mentalitetas keisis, priklausys nuo to, ar Vyriausybė sugebės pašalinti kliūtis ir suteikti paramą pradedantiesiems. Nors Lietuvoje dažnai akcentuojama didelė verslui tenkanti mokesčių našta, tiesa ta, kad mokesčiai šalyje yra vieni iš mažesnių visoje ES. Veiklos ėmęsi verslininkai sako, jog sunkiausia yra pati pradžia – valstybė į pradedantį verslininką žiūri ir iš jo reikalauja tiek pat, kiek iš rinkoje įsitvirtinusios įmonės.
O norint paskatinti verslumą, tokiam žmogui kaip tik turėtų būti sudaromos palankesnės sąlygos. Tokia situacija susirūpinta palyginti neseniai, Ūkio ministerija kaip tik sprendžia, kokias kliūtis ir kaip reikėtų šalinti. Kalbama apie įstatinio kapitalo mažinimą, įvairių kontroliuojančių institucijų funkcijų jungimą, pradedančių verslininkų rėmimą ir įvairias švietimo programas. Bet kol kas tai tėra pažadai ir gyventojų neįkvepia.
Ėriukų tylėjimas
Lietuvos ekonomikos atsigavimą stabdo ir didžiosios visuomenės dalies pasyvumas bei baimė patiems planuoti ir investuoti į ateitį: į šiltesnį būstą, alternatyvius energijos šaltinius ar tiesiog didesnį pasirinkimą. Lietuvių įprotis tyliai bijoti ir laukti kamputyje blogiausio, bet ne ką nors keisti, akivaizdžiai atsiskleidžia vertinant Lietuvos energetinę priklausomybę nuo Rusijos.
Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir pirmosios energetinės blokados nuolat gąsdinama, jog kada nors Rusija gali „užsukti kranelius“. Pati didžioji kaimynė tokias baimes sustiprina. Be įtikinamų paaiškinimų buvo nutrauktas naftos tiekimas Lietuvai „Družbos“ naftotiekiu, vos tik „Mažeikių nafta“ buvo parduota lenkams, o ne rusams. Pastaraisiais metais lietuviai su nerimu stebi, kaip tarp Rusijos ir Ukrainos ar Baltarusijos sprendžiami ginčai dėl dujų ir naftos. Skundžiamasi, kad rusiškų dujų kainos Lietuvai yra bene didžiausios visoje Europoje. Tačiau nemenka dalis visuomenės nėra linkusi pritarti jokioms investicijoms ar alternatyvioms priemonėms, kurios galėtų sumažinti energetinės priklausomybės nuo Rusijos grėsmę.
Daugelis ekspertų sutaria, kad sumenkinti riziką, jog Rusija gali dėl politinių priežasčių nutraukti, pavyzdžiui, dujų tiekimą, galima tik dviem būdais: investuoti į alternatyvią energetikos infrastruktūrą ir skatinti atsinaujinančių energijos šaltinių Lietuvoje naudojimą. Abu variantai reikalautų didelių investicijų, o tai galėtų pabranginti galutinių energijos vartotojų išlaidas.
Tačiau žurnalo IQ užsakymu „Vilmorus“ atlikta apklausa rodo, kad tik 7,6 proc. apklaustųjų sutiktų 10–20 proc. padidinti savo išlaidas energijai, jei tai padėtų sumažinti priklausomybę nuo Rusijos. Labiausiai už didesnę energetinę nepriklausomybę papildomai mokėti nenorėtų menkesnio išsilavinimo žmonės, gaunantys mažesnes ar vidutines pajamas. Toks mąstymas akivaizdžiai rodo inertišką susitaikymą su situacija, net jei neveiklumas ateityje galiausiai vis tiek privers mokėti gal net daugiau nei 10 ar 20 procentų. Lietuvai neturint alternatyvios energetinės infrastruktūros, energijos resursų kainos gali priklausyti tik nuo Rusijos tiekėjų įgeidžių ir gobšumo.
Kiek didesnis žmonių skaičius linkęs daugiau mokėti už alternatyvių energijos šaltinių naudojimą. 19 proc. apklaustųjų sutiktų mokėti 10–20 proc. didesnę kainą už šilumą, dujas ir elektros energiją, jei gautos lėšos būtų naudojamos atsinaujinantiems energijos šaltiniams kurti, siekiant stabdyti globalinį atšilimą. Labiausiai alternatyvių šaltinių plėtrą, net jei tai padidintų jų išlaidas, remia jauni, iki 29 m. (31 proc. sutiktų mokėti brangiau), bei turintys aukštąjį išsilavinimą žmonės (30 proc.).
Polinkį skųstis ir bijoti ateities, bet ne patiems imtis iniciatyvos keisti situaciją, atspindi ir kasdieniai, buitiniai sprendimai. Nebe pirmus metus daugelis lietuvių su nerimu laukia šildymo sezono, o šiemet sąskaitos už šildymą ypač skaudžiai smogė per kišenę. Tačiau daugiabučių renovacija ir toliau stumiasi į priekį vėžlio greičiu. Baimė su kaimynais imti paskolą renovacijai yra didesnė nei kas mėnesį gaunamų sąskaitų sukeliamas išgąstis.
Vyriausybė taip pat linkusi tik gąsdinti žmones, kad nerenovavus būstų jiems grės vis didesni šildymo mokesčiai. Bet realių veiksmų, galinčių palengvinti paskolų renovacijoms išdavimą, šalies valdžios institucijos neskuba imtis. Vyriausybė dar 2009 m. pavasarį patvirtino naują daugiabučių renovacijos modelį, pagal kurį valstybė iš specialaus fondo dengtų 15 proc. bendrijos išlaidų, o likusiai sumai suteiktų lengvatinę paskolą su fiksuotomis 3 proc. palūkanomis.
Vis dėlto realiai naujoji daugiabučių renovavimo programa per praėjusius metus net nepradėta įgyvendinti, nes Vyriausybė laukė Europos investicijų banko bei Lietuvos komercinių bankų įsitraukimo į programą. Skaičiuojama, kad renovuotinų daugiabučių visoje Lietuvoje yra per 28 tūkst., o jau renovuotų – tik kiek daugiau nei 200. Tad dauguma „kiauruose“ butuose gyvenančių žmonių pasmerkti su baime laukti ateinančio šildymo sezono.
Lietuvos visuomenėje trūksta socialinio pasitikėjimo, solidarumo jausmo. Joje vyrauja fatalistinis įsitikinimas, kad bus tik blogiau (apie psichologines visuomenės baimes ir socialines jų priežastis skaitykite straipsnyje „Lietuva – nedrąsi šalis“). Žmonių neryžtingumas, susipynęs su nerimu, paralyžiuoja ekonominį gyvenimą, verčia mindžikuoti vietoje ir laukti stebuklo. Viena iš esminių ekonomikos atsigavimo prielaidų – baimę ir nerimą turi pakeisti viltis ir pasitikėjimas. Plėtojant ne tik verslą, bet ir visą socialinį bendrabūvį, turi atsirasti daugiau drąsos prisiimti riziką ir atsakomybę už savo ateitį. Juo anksčiau tai įvyks, juo greičiau vėl pradėsime gyventi geriau.
Komentarai:
Sigitas Besagirskas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos ekonomikos ir finansų departamento direktorius:
Lietuvių verslumą stabdo ar jo neskatina trys dalykai. Pirma, tai gerų pavyzdžių trūkumas. Lietuvoje vis dar nesuvokiama, kad verslininkas pinigus gali uždirbti dorai ir sąžiningai. Dažnai manoma, kad verslas atsiranda atsitiktinai, padėjus tėvams ar giminėms arba tiesiog susiklosčius palankioms aplinkybėms. Toks požiūris į verslo kūrimą labiau atsitiktinis, trūksta sisteminio vertinimo. Kitas dalykas, pas mus nėra taikomojo mokslo. Verslas yra tam, kad uždirbtum, o ne tam, kad vargtum.
Tam, kad uždirbtum, reikia daryti ką nors novatoriška. Visos inovatyvios Lietuvos įmonės daugiausia bendrauja su užsienio universitetais. Jų minimi lietuviški universitetai – tik KTU ir VGTU. Trečia priežastis – nepalanki mokestinė aplinka. Norint pradėti verslą, reikia turėti pakankamai sukauptų pinigų, nes, kol įsivažiuoji, pirmus metus tenka teikti avansą valstybei ir mokesčius mokėti iš savo santaupų.
Mykolas Katkus, „VRP | Hill&Knowlton“ valdybos pirmininkas:
Dabartiniai valdantieji politikai pradėjo kalbėti pabrėžtinai racionaliai, gal net šiek tiek pesimistiškiau vertindami realius dalykus. A. Kubiliaus šnekos apie blogus dalykus buvo natūralios, nes pasaulio žiniasklaida jau gerokai anksčiau pradėjo gąsdinti, kad tokios krizės pasaulis nematė 20 metų. Kita vertus, šias kalbas jis panaudojo kaip politinį įrankį visoms taupymo priemonėms pagrįsti. Tokia pasikeitusi, racionalesnė valdžios pozicija yra teigiamas dalykas, nors klausytis jos išsakomos ir nemalonu.