Kęstutis Paulikas už šildymą nemoka jau penkerius metus ir teigia, kad jam teikiama paslauga – prastos kokybės. Namas Gedimino prospekte, kur yra du K. Pauliko butai (vienas registruotas močiutės, kitas – jo vaikų vardu) yra ne kokios būklės. Viršuje – visai nesutvarkyta palėpė, po kurią švilpauja vėjai; vaikų butas ribojasi su seniai nenaudojama pastato dalimi, kurioje anksčiau buvo Vilniaus viešbutis, tad pro išdraskytas sienas ir grindų plyšius veržiasi šaltis ir šaldo butą. Tokių patalpų, pasak savininko, prišildyti tiesiog neįmanoma, o nuolat šąlantys kojas vaikai be paliovos serga.
K. Paulikas sako dar 1998 m. dėl tokio šildymo pradėjęs žodžiu skųstis Vilniaus „Šilumos tinklams“, tačiau jokios reakcijos nesulaukęs. Po metų pateikė prašymą butus nuo centrinio šildymo laikinai atjungti. Prašė nurašyti 50 proc. skolos už vieną neapmokėtą šildymo sezoną – kaip patirtų nuostolių kompensaciją. Jokio reakcijos į savo pareiškimą, kad nori atsisakyti jo netenkinančios paslaugos, nesulaukė. Tačiau po kurio laiko gavo teismo priteistą baudą: už vieną butą buvo priskaičiuota apie 7000Lt. Iki tol – jokio šaukimo į teismą ar įspėjimo. Nors K. Paulikas kreipėsi pirmas, buvo nuteistas už akių.
Tada prasidėjo penkerius metus trunkantis bylinėjimasis. Pirmuose dviejuose teismuose – visiškas pralaimėjimas. K. Pauliko teigimu, susidarė įspūdis, esą tarp teismų ir „Šilumos tinklų“ galėję būti susitarimų dėl pačių teismų skolų šilumos tiekėjams. „Po pirmo teismo posėdžio tikrai gali atrodyti, kad ieškai ko nepametęs“, – sako vilnietis. Viltis, jog į pretenzijas bus atsižvelgta, atsirado gavus palankų Aukščiausiojo Teismo nutarimą – byla perduota nagrinėti iš naujo. Jame kaip tik ir teigiama, jog žmogus neprivalo mokėti už nepatenkinamos kokybės paslaugą. Šį kartą apylinkės teismas išlaidas padalijo po lygiai, tačiau tai netenkino abiejų pusių. Apygardos teismas sprendimą pripažino neteisingu, tad šiuo metu K. Paulikas laukia pakartotinio apylinkės teismo sprendimo.
Virš K. Pauliko buto – belangė palėpė, kurioje vietomis rangosi visiškai nuogi vamzdžiai, šildydami vėjus... O teismuose jam aiškinama, kad tai jau ne „Šilumos tinklų“ kompetencija, bet namą eksploatuojančios bendrovės „Senamiesčio būstas“. Tačiau ši visus tuos penkerius metus – tik pasyvi stebėtoja. Paties K. Pauliko teigimu, jis, kaip vartotojas, yra sudaręs sutartį su „Vilniaus šilumos tinklais“, o būsto vidumi besirūpinanti bendrovė tik papildo jų darbą. „Jeigu „Šilumos tinklai“ neatsako už kokybę, kaip jie, norėdami nusimesti atsakomybę, tvirtina, tai aš turėčiau bylinėtis su kažkuo kitu. Bet su šilumą name užtikrinančia organizacija aš tiesioginių santykių neturiu.“
Vilniaus savivaldybės Energetikos ir būsto skyriaus gamybinių grupių viršininkas Kęstutis Karosas teigia, kad būtent būstą eksploatuojanti organizacija arba pats žmogus (jei jau jo bute švilpauja vėjai) yra atsakingi už šilumos kokybę. Tai nustatyta įstatymu, ir nieko čia nepakeisi. K.Karosas sako, jog savivaldybė per kiekvieną šildymo sezoną gauna apie tūkstantį skundų, tačiau 80 proc. jų yra visiškai nepagrįsti.
„Kai kurie žmonės tiesiog įtikina save, kad jiems nereikia „Šilumos tinklų“ paslaugų, ir už šildymą nemoka. Likusioji dalis – žmonės, kurie turi rimtų nusiskundimų, tik nežino kur kreiptis.“ Pasak skyriaus viršininko, savivaldybės darbuotojai visus skundus peržiūri ir stengiasi nukreipti žmogų ten, kur jo problema bus tinkamai išspręsta. Savivaldybė taip pat pasirūpina, kad pastatą apžiūrėtų ekspertai, kurie savo pastabas perduoda namą eksploatuojančiai organizacijai. K.Karosas taip pat nemano, kad šiuo metu gyventojai iš „Šilumos tinklų“ gauna prastos kokybės produktą.
Pareigūno nuomone, šildymo sistema nepatiria nuostolių, o jei ir patiria – jie yra įvertinami. Tačiau tai iš esmės neįtakoja kainos dydžio, kadangi vartotojai apmoka tik dalį tų nuostolių, o juos įvertina ir apskaičiuoja kainų komisija. K.Karosas teigia, kad K.Pauliko atveju aktyvesnis turėtų būti „Senamiesčio būstas“. Deja, šios bendrovės atstovai net nepasirodė teisme. Panašu, tarsi įstaigos žaistų tenisą, atsakomybę atmušdamos viena kitai.
Pasirinkti šildymo būdą – utopija?
Šiuo metu nustatyta, kad temperatūra bute turi būti ne žemesnė kaip 18 laipsnių. Tačiau Vilniaus savivaldybė priima kitų dokumentų, kurie toleruoja ir žemesnę temperatūrą. K.Paulikas pasakoja, kad prieš penkerius metus atėję ekspertai jo bute užfiksavo 16 laipsnių šilumos (tai tuo metu buvo norma), tačiau jie lankėsi tuo metu, kai už lango buvo pliusinė temperatūra. Tad darosi neaišku, kokiais kriterijais patys tiekėjai vertina savo prekės kokybę ir kas tai turėtų nuolat tikrinti.
K. Karosas teigia, kad esant bet kokiam nusiskundimui, tiek temperatūros, tiek namo būklės tikrinimo imasi pats tiekėjas ar namą eksploatuojanti organizacija. Tačiau jo manymu, gerinti kokybę turėtų būti suinteresuoti visi. UAB „Vilniaus energija“ iš „Pasaulio banko“ gavo paskolą, kuri bus panaudota keturiems tipiniams trisdešimties metų senumo pastatams Žirmūnų rajone apšiltinti. Tai turėtų būti pavyzdžiu bendrijoms ir paskatinti jas imti paskolas namams apšiltinti. „Mūsų tikslas – atgaivinti ir modernizuoti esamą centrinio šildymo sistemą, o ne ją keisti“, – sako Vilniaus savivaldybės atstovas.
Vadinasi, keturiems Vilniaus namams artimiausiu metu labai pasiseks, o likusieji tesikapsto kaip išmano. Kaip pasakė ir Nacionalinės vartotojų federacijos ekspertas M.Okulič-Kazarinas, tiekėjai bando vykdyti diktatūrą žmogišku veidu.
Nacionalinės vartotojų federacijos ekspertas Mykolas Okulič-Kazarinas teigia, kad kol kas šilumos ūkio įstatymas yra grynai antivartotojiškas, o panašios bylos tai tik patvirtina. Šiluma yra prekė. Jos tiekimas – paslauga. Konkurencija turėtų sudaryti sąlygas vartotojui nepirkti prekės, kurios jis nenori arba atsisakyti paslaugos, kuri jo poreikių netenkina, taip pat nemokėti pinigų už nekokybišką prekę. Daugeliui prekių ir paslaugų Lietuvoje tai galioja, bet šildymas – vis dar išimtis. Eksperto nuomone, kainos už šildymą yra didžiulės dėl nuostolių, kuriuos patiria pati bendrovė dėl nesutvarkytų vamzdžių ir visos tiekimo sistemos apskritai. Žinoma, tuos nuostolius apmoka vartotojas, nors jis turėtų mokėti tik už tą prekę, kurią jis gauna ir dėl nieko kito nesukti sau galvos.
„Šilumos tinklai“ oficialiai rūpinasi šilumos tiekimu tik iki namo, tad kokybė, kurią žmogus praktiškai gauna – jo paties rūpestis. Visgi, kaip vaizdžiai paaiškino M. Okulič-Kazarinas, norėdamas nusipirkti pieno, žmogus neprivalo nupirkti parduotuvei šaldytuvo pienui laikyti. Tad ir šildymo tiekimo įranga bei elementarus paties namo apšiltinimas neturėtų būti žmogaus rūpestis.
Pasak eksperto, tokios įmonės, kurios pačios rūpintųsi šilumos tiekimo įranga neprasiveržia į Lietuvos rinką. Lietuvos žmogus kol kas yra priverstinai „prijungtas“ prie supuvusių, dar iš sovietmečio likusių sistemų, o naujovės tik dabar pradėtos planuoti. Ekspertų viziją laisvai pasirinkti šildymo tipą savivaldybė laiko kone utopine: „Vilniaus miestas taip jau buvo pastatytas, į centralizuotą šildymą investuoti milijardai, tad ar verta dabar statyti dujų katilą, kuris tik didintų užterštumą?“ – argumentuoja K. Karosas. Be to, jo teigimu, dujinį ar elektrinį šildymą dažniausiai žmonės įsiveda naujuose, gerai apšiltintuose butuose, todėl ir susidarė nuomonė, kad tai – pigesnis būdas.
Tačiau kaip teigia vartotojų federacijos ekspertas, šiuo metu veikiantys įstatymai kiek įmanoma apriboja vartotojo galimybę rinktis ir todėl visai ne vartotojas sprendžia, kaip jis nori šildytis, o savivaldybė. Tad kyla klausimas: ar tai sąžininga ir ar tai tenkina mus, vartotojus.