Ko gero, imantis kiekvieno darbo svarbiausia yra susigalvoti motyvaciją. Nors, kaip visuomet, pirmiausia į galvą lenda motyvai, kodėl nereikia ko nors daryti. Arba kodėl galima ką nors daryti blogai: nes visi taip daro, nes man mažai moka, nes klientai, pacientai ar kolegos yra bjauraus būdo, nes vaikystėje neturėjau pakankamai žaisliukų, nes „niekas niekad nemylėjo manęs“ ir t. t.
Neigiami motyvai liete liejasi ir pasiryžus rūšiuoti šiukšles: vienas nieko nepakeisiu, vis tiek visa Lietuva šiukšlina, o visos šiukšlės verčiamos į vieną krūvą, ir taip turiu daugybę rūpesčių, tai sudėtinga, nežinau, kaip tai daryti ir t. t. Be to, gana lengvai galima prisiversti atlikti ką nors, kad ir ne itin mielą darbą, vieną ar du kartus, bet nuolatos...
Susimąstymas dėl motyvacijos
Vis dėlto motyvaciją reikia surasti – žūtbūt. Na, visų pirma tapčiau pažangiosios žmonijos dalimi ir galėčiau tapatintis ne su apsileidusio Europos regiono gyventojais, o su, tarkim, švedais, pas kuriuos švaru ir miela gyventi. Kita vertus, kas tai pastebės, kas tai įvertins?
Tačiau kaip tik tuomet tapčiau nuoseklesnė: jeigu jau taip smerkiu šiukšlintojus, kodėl neprisidedu prie švarinimosi – nors ir menka dalele? Juo labiau kad psichologų seniai yra įrodyta, kad nuolatos reikia sau neduoti ramybės – nors truputį stengtis keisti įpročius į gera, ko nors mokytis, nors tai ir būtų smulkmena, sakykim, elektroninis pajamų deklaravimas, nes priešingu atveju greitai susensi, apkerpėsi, nesąmoningomis atsilikėliškomis kalbomis erzinsi vaikus, anūkus ir aplinkinius, susirgsi skleroze, o gal net Alzhaimerio liga.
Sakykim, kad šiukšlių rūšiavimas tarnaus būtent šiam kilniam tikslui, nes tikėtis, kad ekologiškas pavienių žmonių elgesys pakeis įsisenėjusią Lietuvos apskretimo tradiciją – kol kas nelabai realu. Reikia kritinio skaičiaus tokių žmonių, kad jie nusvertų svarstykles į gerąją – reikiamą – pusę.
O kaip tas šiukšlių rūšiavimas prisidės prie ekologijos – štai kur klastingas klausimas. Pasirodo, reikalas toks, kad rūšiuotos šiukšlės yra perdirbamos (ar bent jau turėtų būti perdirbamos), tad sąvartynuose kauptųsi tik maža dalis to, kas yra šiandien. Tai smarkiai sumažintų sąvartynų plotus, oro taršą, utilizavimo išlaidas – juk už tai sumokame visi. Tačiau nepaisant to, kad vos tik sugalvojus kur nors statyti sąvartyną pasigirsta griausmingi vietos gyventojų protestai, šiukšlių mažinti kažkodėl nenorima. Ir jei į nerūšiuotų šiukšlių konteinerius mestume tik atliekas, už jų išvežimą mokėtume kur kas mažiau. Na, bet čia – ateities vizijos.
Tarkime, kad bent jau įrodžiau sau, jog tai būtų nuoseklus mano asmenybės tobulėjimo žingsnis. Viskas, nuo rytojaus imuosi šio kilnaus darbo. Tačiau iškart kilo kitas klausimas: o kaipgi tai daryti? Dėl pliusiuko ar kruopščiai? Ir svarbiausia – kur ką dėti?
Susimąstymas ties šiukšliadėže
Popierius, plastikas, stiklas – į rūšiuojamų šiukšlių konteinerius, o bulvių lupenos, mandarinų žievelės, vištų kaulai, parūgę makaronai ir t. t. – į šiukšliadėžę, nes tai vadinama atliekomis. Apie tai buvau skaičiusi ir rašiusi, tad, atrodo, viskas aišku, bet pažvelgus į kitas šiukšles kilo daugybė klausimų. Vis dėlto reikia lįsti į internetą ir paieškoti tikslesnių instrukcijų. Juk šis darbas turi prasmę tuomet, kai yra atliekamas preciziškai, nes jei viską mesime pagal savo supratimą, tas šiukšles teliks tik suversti į krūvą su kitomis komunalinėmis atliekomis. Netrukus radau rūšiuojamų šiukšlių apibūdinimą.
Popieriaus atliekos: laikraščiai, reklamos lapeliai, popierius užrašams, kopijavimo popierius, vokai, kartono dėžės, gėrimų pakuotės. Popierius neturėtų būti šlapias ar užterštas maisto atliekomis. Metalinių sąvarėlių ar lipnios juostos pašalinti nebūtina.
Mišrios atliekos: gumos ar dirbtos odos atliekos, dulkių siurblių maišeliai, vienkartinės sauskelnės, akmens skalda. Tačiau čia negalima mesti buitinės technikos, plastikinių langų, impregnuotos medienos, automobilio padangų, maisto atliekų. O čia dabar kas? Maniau, kad tai kaip tik tam skirta... Tačiau, pasirodo, tai organinės atliekos, į kurių konteinerį reikia mesti kavos tirščius ir filtrus, arbatos maišelius, kiaušinių lukštus, krevečių liekanas ir kitų vėžiagyvių kiautus, nuvytusias ar pasenusias kambarines gėles (be vazonų!), lapus, sodo darbų atliekas, pjuvenas, popierines pašluostes ar servetėles, kiaušinių dėžutes, nedidelius kiekius senų laikraščių, kaulus, plunksnas, plaukus.
Kur instrukcijos?
Galiausiai pamačiau, kad, nors viskas parašyta lietuviškai, tai visai ne mūsų realybė (kad ir tie vėžiagyvių kiautai), o interneto puslapio apačioje – kažkokie skandinaviški adresai. Ir šiukšliadėžės visai ne mūsiškos, o su atverčiamais dangčiais. Beje, prieš dešimtmetį, kai šiukšlių rūšiavimas buvo tik pradedamas įgyvendinti, tokie konteineriai stovėjo ir pas mus. Tačiau valkatos nuplėšdavo konteinerių dangčius, kad galėtų iš jų ištraukti tai, kas priduodama, o piliečiai, kurie vadina save padoriais, pildavo į juos nerūšiuotas šiukšles, nes atidarant konteinerius reikėdavo atkelti dangtį ir teptis rankytes... Tik vėliau atsirado konteineriai, žmonių vadinami „spuoguočiais“ arba „teletabiais“, iš kurių taip lengvai laimikio neišgriebsi ir į kuriuos bet ko neįmesi.
Viską būtų galima pavadinti mano žioplumu, jei ne viena smulkmena: tai vienintelė išsami instrukcija, kurią per ilgoką laiką pavyko išneršti iš interneto... Išeina taip: rūšiuokit, rūšiuokit, nors lengvai prieinamos ir išsamios informacijos nėra...
Vilniaus savivaldybės interneto puslapis nepateikia jokios informacijos, Aplinkos ministerijos tinklalapyje taip pat nieko nepavyko rasti: prie informacijos apie komunalinių atliekų tvarkymą – tik teisės aktai, dokumentacija ir t. t.
Visuomenės informavimo skyriaus darbuotoja, paklausta, kur galima rasti ne kilnius šūkius apie ekologiją, o konkrečias šiukšlių rūšiavimo taisykles, kiek sutriko, bet stengėsi to neparodyti. Pažadėjo paskambinti po kelių minučių. Ir paskambino.
Pasiūlė Aplinkos ministerijos tinklalapyje paspausti nuorodą „Keiskis“ – esą ten bus informacijos. Paspaudžiau. Ir tikrai radau skyrelį „Rūšiuok atliekas“. Ten rašoma, kad reikia priduoti stiklo tarą, mažinti atliekų kiekį, nenaudoti daugybės plastikinių maišelių (beje, ar juos galima mesti į plastiko konteinerius?!), Kalėdų eglutes pirkti su šaknimis, atsisakyti popierinių rankšluosčių, pirkti produktus su kuo mažesne pakuote, nemesti į šiukšliadėžes akinių, akumuliatorių ir t. t. Tuomet sumažinsime šiltnamio efektą ir gyvensime ilgai bei laimingai.
„Baltijos aplinkos forumo“ darbuotojai sakė, kad dabar ties minėtais dalykais nesikoncentruoja, o jų kolegos iš Aplinkosaugos valdymo ir technologijų centro tvirtino, kad apie šiukšlių rūšiavimą yra išleista lankstinukų, kad prie konteinerių turi būti priklijuoti informaciniai lipdukai, tačiau teigė nežiną, kiek plačiai jie paplitę. Akivaizdu, manęs jie nepasiekė...
Visažinis internetas
Paskutinė išeitis – lįsti į pokalbių forumus. Gal visažiniai internautai ką patars? Ir tikrai. Viena moteris patarinėja: į plastiko konteinerį yra metami plastikiniai buteliai, polietileno maišeliai, kiti plastiko dirbiniai, tačiau jie neturi būti ištepti, pavyzdžiui, aliejumi. Į stiklo konteinerį įmetus porceliano šukių gali tekti rūšiuoti atliekas iš naujo. Prieš išmetant plastiko butelį, nuo jo būtinai reikia nusukti kamštuką, nes užsukto jo neįmanoma suspausti. Į stiklo konteinerį yra metami buteliai, stiklainiai, stiklo duženos, langų stiklas.
Stiklą galima mesti bet kokios spalvos. Nuo butelių nebūtina nuimti etikečių. Metaliniai dangteliai, kitokia metalinė tara – konservų dėžutės, alaus ir kitų gėrimų skardinės – dar nėra radę savo vietos konteineriuose, tad juos teks mesti į buitinių atliekų šiukšliadėžę. Į popieriaus konteinerį reikėtų mesti laikraščius, žurnalus, kartoną, popierinę tarą, spausdinimo popierių, kombinuotas gėrimų pakuotes. Tačiau „tetrapakų“ su folija viduje negalima mesti į popieriui skirtą konteinerį. Juos taip pat teks mesti į buitinių atliekų šiukšliadėžę.
Imamės veiklos
Žodžiu, tai geriausia, ką galėjau rasti, ir, užuot trypčiojus, metas imtis darbo. Net apsidžiaugiau, kad kai ką ekologiško man pavyko nuveikti iš anksto: per didžiausius vargus atpratinau vaikus gerti vadinamąsias sultis iš vadinamųjų bambalių. Ko gero, pasielgiau dar ekologiškiau nei rūšiuodama – jei žmonės atsisakytų visokio šlamšto, pilstomo į plastiko tarą, visiems būtų daug geriau. Tačiau gana girtis – visokio „labo“ dar liko pakankamai.
Štai dešrelių pakuotė (nors suabejojau) nukeliavo prie atliekų, nes mano apžiūrėtame plastiko konteineryje buvo vien plastiko buteliai. Pieno pakelis, varškės, sūrelių, sūrio ir silkių pakuotės, jogurto indeliai – taip pat, nes jie nešvarūs ar impregnuoti. Aliejaus butelį galėčiau išplauti, tačiau tam sunaudosiu daug vandens, be to, užteršiu aplinką, tad ir jį nutariau mesti prie visų šiukšlių.
Deja, visas mano naudojamas plastikas – greičiausiai neperdirbamas, ir nerūšiuojamų šiukšlių sumažės tik dėl popieriaus.
Su popieriumi susidorota
Laimei, su popieriumi susitvarkysiu gana lengvai. Knygų neišmetu iš principo, o mano mėgstamos „Savaitės“ dedamos į prieškambario spintą, ir jų beveik nereikia išmesti – nyksta savaime: tai ką nors pavalau, tai kokį teršalą suvynioju. Tačiau palaukit – juk tuomet popierių metu į šiukšliadėžę!!! Viena laimė, kad popierius lengvai suyra ir lengvai sudega, bet geriau jis būtų perdirbamas – išsaugotume medžių. Apie tai reikės pagalvoti.
Kitokiu popieriumi, ko labiausiai bijojau, taip pat neapsikrausiu. Nes baisiausia mintis, kuri kildavo pagalvojus apie šiukšlių rūšiavimą, buvo ta, kad mano nelabai didelėje virtuvėje stovės keli maišeliai skirtingų rūšių šiukšlėms ir aš turėsiu arba stebėti šį nepatrauklų vaizdą, arba kaip pamišėlė lakstyti prie popieriui skirto konteinerio, esančio už kokio trečdalio kilometro...
Taigi mano popieriaus atsargas sudarys jau minėtosios „Savaitės“, kačių ėdalo ir avižinių dribsnių pakuotės – reikėtų paminėti, kad abiejuose minėtuose pakeliuose teliuskuoja gal tik du trečdaliai produkto. Mano vaikai nepaliauja stebėtis, kaip greitai baigiasi didžiu-u-u-lė pakuotė dribsnių...
Tačiau lieka skalbiamųjų miltelių klausimas – mesti jų pakuotės prie popieriaus kažkaip nesinori, skalauti tikrai neskalausiu, tad teks jai taip pat lėkti į bendras šiukšles, nes konkrečios informacijos apie tokias pakuotes neradau.
Išeitų, kad mano veiklą rūšiavimu galima pavadinti tik iš dalies – juk iš esmės tik atskyriau popierių nuo kitų šiukšlių. Daug nuveikiau ar mažai? Galbūt nebent tik tiek, kad jei mūsų šiukšlių surinkimo sistema patobulės, būsiu pasirengusi ją priimti.
Galiausiai išnešiau išnagrinėtas šiukšles iš namų ir smalsiai peržvelgiau konteinerius, kurių turinys manęs vos neišmušė iš tobulėjimo kelio: viduje matyti ir stiklo, ir plastiko, ir kažkokių lazdų, ir skudurų... Žodžiu, viskas, kas sušluota nuo žemės. Ir iš viso to bus supiltas didžiausias kalnas šiukšlių...
Lietuvoje apstu vietos šiukšlėms?
Europos statistikos tarnybos „Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje vienam gyventojui tenka apie 400 kg šiukšlių per metus. Pagal šį rodiklį mūsų šalis atsidūrė vienoje grupėje su Belgija, Portugalija, Bulgarija, Vengrija, Graikija ir Slovėnija, kur vienam gyventojui per metus tenka 400–500 kg buitinių šiukšlių.
Tačiau esmė ta, kad kitose šalyse šiukšlės daugiausia yra perdirbamos ir kompostuojamos: Vokietijoje taip atsikratoma 64 proc. šiukšlių, Belgijoje – 62 proc., Nyderlanduose – 60 proc. Arba deginamos: Danijoje sudeginama 53 proc. šiukšlių, Švedijoje – 47 proc., Nyderlanduose – 38 proc., Vokietijoje – 35 proc., Belgijoje – 34 proc.
Lietuvoje perdirbama ir sukompostuojama vos keli procentai visų šiukšlių. Latvijoje šie rodikliai siekia atitinkamai 13 proc. ir 1 proc., Estijoje – 34 proc. ir 2 proc.
Kiekviena šalis turi savą šiukšlių dorojimo sistemą. Švedijoje visi su šiukšlių maišais keliauja prie konteinerių, kurių yra net aštuonių rūšių. Žinoma, tokiu atveju reikia pasistengti, kad maišiuko turinys būtų švarus, pakuotės – išplautos ir nedvoktų, antraip išsiterliosi, tarkim, surūgusiais barščiais. Ir žmonės mėto kiekvieną šiukšlytę ten, kur jai skirta. Nors konteinerių anaiptol nėra prie kiekvieno namo.
Mažose šalyse sąvartynai išvis neegzistuoja – gaila žemės. Tokiose šalyse šiukšlės itin kruopščiai rūšiuojamos ir perdirbamos vietiniuose cechuose. Beje, itin griežtai stebima, kad žemės neterštų baterijos, buitinė technika, ką jau kalbėti apie padangas, akumuliatorius ir pan.