Dėl šios priežasties Ignalinos krašte buvo bene dvigubai daugiau (maždaug 15 proc.) euroskeptikų nei vidutiniškai visoje šalyje.
“Manau nesunku suprasti, kas dedasi šių žmonių galvose ir širdyse. Jie savo rankomis privalo griauti tai, ką patys dešimtmečius kūrė.
Tiesa, jų žinių ir patyrimo reikės atominę elektrinę uždarant. Tam tikra prasme jie ir toliau bus kapitonai.
Skirtumas tik tas, kad jų laivas prišvartuotas visam laikui”, - sakė Ūkio ministerijos sekretorius Artūras Dainius.
Geros valios bumerangas
Kad ir kaip rėžtų ausį - Ignalinos AE šiandien yra uždaroma tik todėl, kad 1986-ųjų pavasarį į orą išlėkė ketvirtasis Černobylio atominės elektrinės reaktorius. Būtent ši avarija pasaulio akyse visiems laikams sukompromitavo RBMK tipo reaktorius ir sugriovė mitą apie “patį švariausią, ekonomiškiausią bei patikimiausią” energijos gamybos būdą.
1992-aisiais Miunchene vadinamojo Didžiojo septyneto valstybių lyderiai paskelbė principinę nuostatą, esą visi SSRS laikais projektuoti ir montuoti branduoliniai reaktoriai yra “blogi”, todėl juos reikia uždaryti.
Toks kategoriškas sprendimas buvo priimtas vakarų šalių mokslininkams iš esmės neturint jokių patikimų žinių apie RBMK reaktorius. Nepriklausomybę atkūrusi ir veidu į Vakarus pasisukusi Lietuva pati pasisiūlė padėti užpildyti informacijos spragas bei sutiko būti savotišku bandomuoju triušiu. Buvusio energetikos ministro Sauliaus Kuto teigimu, IAE per kelerius metus tapo tikru Vakarų šalių mokslininkų studijų centru.
“Mūsiškė jėgainė tapo savotišku langu, pro kurį žvelgdami ekspertai turėjo progos suvokti, kas yra RBMK reaktoriai. Būtent čia vakarų šalių ekspertai detaliai susipažino su rusiškomis technologijomis, o drauge identifikavo Ignalinos jėgainės trūkumus. Buvo sukurta ir įgyvendinta daugiapakopė saugos priemonių programa (tai kainavo apie 700 mln. litų), padariusi ją iš esmės tokią pat saugią, kaip ir analogiško amžiaus vakarų šalyse veikiančios atominės elektrinės”, - pasakojo šiuo metu Valstybinei atominės energetikos saugos inspekcijai (VATESI) vadovaujantis S.Kutas.
Deja, tokios permainos ir ekspertų išvados, jog nėra jokių techninių priežasčių, dėl kurių reikėtų uždaryti Ignalinos AE, niekam nebebuvo įdomios. Narystės ES siekiančiai Lietuvai derybose buvo pateiktas ultimatyvus reikalavimas arba uždaryti jėgainę, arba likti Europos nuošalėje.
Kokia tikimybė, kad tokia politinė valia pasikeis ir prioritetas bus suteiktas ekspertams?
“Manyčiau, kad didelė. Po Černobylio katastrofos švedai dievagojosi, kad visus 12 eksploatuojamų reaktorių uždarys iki 2000-ųjų. Šiam terminui atėjus, buvo uždarytas vienas reaktorius, kaip kad ir buvo numatyta dar jį statant. Tuo tarpu mūsiškė jėgainė išnaudojo mažiau nei du trečdalius oficialių savo resursų”, - teigė Ignalinos AE generalinis direktorius Viktoras Ševaldinas.
Šiuo metu pasaulyje veikia 438 branduolinės energetikos objektai, dar 32 reaktoriai statomi, todėl kai kurie energetikai kalba apie savotišką “branduolinį atšilimą”. Didžiausi atominės energetikos šalininkai Lietuvoje įvairaus lygio susitikimuose taip pat nepraleidžia progos priminti, apie neracionalią politiką Ignalinos AE.
Bene didžiausia jų pergalė - pernai patvirtintoje atnaujintoje Nacionalinėje energetikos strategijoje, kurioje teigiama, jog, neužtikrinus ES ir kitų donorų finansinės paramos IAE reaktorių uždarymui, jų eksploatacijos laikas gali būti pratęstas.
Ekspertų manymu, palankiai susiklosčius aplinkybėms, IAE antrasis blokas galėtų dirbti dar mažiausiai 3 - 10 metų nuo tos dienos, kuri šiuo metu oficialiai laikoma Lietuvos atominės energetikos pakasynų data. Beje, norint pratęsti antrojo bloko eksploatavimo laiką pasibaigus oficialiam jo resursui, greičiausiai reikėtų pakeisti reaktoriaus kuro kanalus. Šis malonumas teoriškai galėtų kainuoti iki 100 mln. litų, tačiau dabartiniai stebėjimai rodo, kad kanalai yra susidėvėję gerokai mažiau, nei buvo prognozuojama.
Įdomu ir tai, kad sustabdyto reaktoriaus priežiūrai iki visiško jo išmontavimo kasmet iki 2029-ųjų reikėtų skirti vidutiniškai po 12 mln. eurų. Visas IAE uždarymo biudžetas, dabartiniais skaičiavimais, sieks maždaug 1,2 mlrd. eurų.
Finansinė našta
Kur yra kritinė riba, kurią peržengus nebebus galima reanimuoti stabdomų reaktorių? V.Ševaldinas, atsakydamas į šį klausimą, prisipažino, jog nors šiuo metu visa atominės elektrinės komanda intensyviai dirba rengdama ir įgyvendindama pirmojo jėgainės bloko stabdymo planą, tuo pat metu galvojama ir apie galimą elektrinės eksploatavimo pratęsimą.
“Žinoma, neįmanoma vienu metu keliauti ir į Pietus, ir į Šiaurę. Tačiau kol kas mes elgiamės būtent taip - rengiamės abiejų Ignalinos AE reaktorių sustabdymui anksčiau laiko ir tuo pat metu stengiamės išsaugoti galimybes tęsti antrojo bloko eksploataciją. Galutinį sprendimą, ar 2010-aisiais čia bus gaminama elektros energija, Lietuva turėtų priimti vėliausiai 2008-ųjų pabaigoje, kai reikės užsakyti branduolinio kuro kasetes, nes jų gamyba ir pristatymas trunka beveik metus. Elektrinė galutinai sustos, kai reaktorius nebebus pakrautas”, - aiškino V.Ševaldinas.
Ignalinos AE vadovas taip pat teigė, kad pernai rudenį Vyriausybės priimtas sprendimas abiejų reaktorių eksploataciją nutraukti vadinamuoju nedelsiamo išmontavimo būdu esminės įtakos galimam jėgainės reanimavimui neturi.
“Iš esmės yra tik viena rimta problema - šalies vadovai bei energetikos politiką formuojantys žmonės neturi vieningos nuomonės nei dėl antrojo bloko uždarymo, nei dėl galimo naujo reaktoriaus statybos, - pastebėjo V.Ševaldinas. - Apsispręsti dėl šių dalykų reikia vėliausiai per penkerius artimiausius metus”.
Klausiamas, kiek racionalu būtų statyti naują reaktorių išnaudojant esamą Ignalinos AE infrastruktūrą, jėgainės direktorius teigė, jog optimalus teorinis naujos atominės elektrinės galingumas būtų du reaktoriai po 650 megavatų.
“Tačiau suminio jų galingumo - 1300 MW Lietuvai lyg ir nereikia, todėl išeitis būtų energijos eksportas. Konkuruoti tarptautinėse rinkose mes galėtume, jei kilovatvalandės savikaina neviršytų 1,2 amerikietiško cento”, - tikino V.Ševaldinas.
Beje, naujo modernaus reaktoriaus statyba kainuotų apie pusantro mlrd. eurų. Tokių pinigų Lietuvoje niekas neturi, tačiau svarbu tai, jog mūsų šalies įstatymai numato galimybę atominį verslą vystyti ir privačioms kompanijoms. Tai pakankamai svarbu, nes Vakarų šalyse rasti tinkamą vietą naujos jėgainės statybai būtų pakankamai sudėtinga.
Tuo tarpu Lietuvoje šiuo metu maždaug 65 - 70 proc. gyventojų teigiamai vertina siūlymus plėtoti branduolinę energetiką. Juo labiau kad čia yra tikrai daug aukštos kvalifikacijos atominės energetikos specialistų ir išvystyta infrastruktūra.
