Pernai Lietuvoje, pirminiais duomenimis, buvo įvykdyta viešųjų pirkimų už 7–8 mlrd. Lt, o 2008–aisiais – už 13,5 mlrd. Lt. Taigi per dvejus metus galėjo būti iššvaistyta arba išgrobstyta apie 7 mlrd. Lt, kurie su kaupu padengtų 2010–iesiems numatytą valstybės biudžeto deficitą (5,2 mlrd. Lt).
Ūkio ministerija 2009–ųjų pabaigoje parengė Viešųjų pirkimų tobulinimo strategiją iki 2013 metų. Viešųjų pirkimų tarnyba, prižiūrinti viešųjų pirkimų vykdymą, iki šiol veikė prie Vyriausybės, o dabar pereina Ūkio ministerijos žinion. Dar vasarą dėl tokių planų Lietuvos socialdemokratų partija priekaištavo, kad tarnyba taps labiau priklausoma nuo ministerijos, nesavarankiška.
„Už kitų metų darbą galėsite kaltinti ūkio ministrą“, – į tokią kritiką atsako ūkio viceministras Rimantas Žylius. Anot jo, šitaip politinė atsakomybė yra sukonkretinama. Sausį ketinama paskelbti konkursą VPT vadovo pareigoms užimti. Buvęs vadovas Rimgaudas Vaičiulis šią savaitę gavo papeikimą dėl aplaidaus pareigų vykdymo ir buvo atleistas iš pareigų, dėl jo premjeras taip pat kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą. Nepasitikėjimas juo susijęs su „Sodros“ kompiuterių įsigijimo skandalu, po kurio pasitraukė ir „Sodros“ vadovas.
Ūkio ministras šią savaitę teigė, kad viešieji pirkimai sudaro beveik 10 proc. Lietuvos BVP arba 30 proc. biudžeto. „Iš esmės išskaidrinus viešuosius pirkimus, galima ekonominė nauda, be to, mūsų korupcijos suvokimo indeksas gali perkopti 5 balus, tai reikštų, kad Lietuva taptų nekorumpuota šalimi“, – šią savaitę teigė D. Kreivys.
„Torpedos“ šiluminiuose vamzdžiuose
„Jis pats kompiuteristas ir gerai žino, kad „Sodrai“ nereikėjo pirkti kompiuterių po keturis tūkstančius litų, – apie D.Kreivį sako viešųjų pirkimų skaidrumu susirūpinęs verslininkas Raimundas Pilka. – „Sodrai“ „Word‘u“ dirbti tikrai pakanka silpnesnio kompiuterio. Kitaip tariant, užtenka smegenų bet kam, kad nereikia kompiuterių po 4 tūkst. litų.“
Tačiau ne taip paprasta eiliniam žmogui susigaudyti komunalinių paslaugų, energetikos ir kitose infrastruktūrinėse srityse, kur viešiesiems pirkimams išleidžiama daugiausia pinigų.
Pavyzdžiui, planuojama šiukšlių deginimo gamykla Vilniuje. „Filtrų keitimas kasmet – šimtai milijonų. Ir filtrais prekiaus, aš neabejoju, UAB su trim žmonėm, taip, kaip dujomis prekiauja Lietuvoje vienas labai aktyvus verslininkas. Ten bus aukso kasyklėlė šitam UAB ir jos akcininku norės tapti kiekvienas politikėlis, kuris ten kiek nors prisidėjo. Galbūt bus ir daugiau tokių arklių, kurie prekiaus. Va taip yra plaunami pinigai“, – sako komunaliniame sektoriuje dirbantis R.Pilka.
Pavyzdžiui, šiluminiai tinklai. Anot verslininko, Vilniuje vykdomiems šiluminių tinklų renovacijos darbams, net jei juos nori atlikti žmogus savo kieme, būtina naudoti brangiausius Europoje vamzdžius, nes jų tiekėjas laimėjo konkursą vieneriems metams. „Jie įkalę reikalavimus metalinio vamzdžio cheminei struktūrai. <...> Įdedamos tokios, kaip aš vadinu, „torpedos“, ir viskas“. R.Pilka sako, kad projektuojant šilumines trasas su šiais vamzdžiais kainos išauga kelis kartus. „Trasų Lietuvoje renovuojama už apytiksliai 400 mln. Lt per metus, tai apskaičiuokime, kokios nesąmonės verda šitoje rinkoje.“
Būtinos permainos ir susijusiose srityse
Pasak R.Pilkos, svarbu kaip nors užtikrinti, kad nebūtų dirbtinai keliami reikalavimai prekėms ar paslaugoms: „Ar reikalingas „Sodrai“ tokių parametrų kompiuteris? Galbūt reikalingi už du tūkstančius paprasti kompiuteriukai. Ar būtina, kad meras pirktų „Audi“? <...> Vieną parametrą pakėlei, ir nebeatitinka „Renault“, nebeatitinka tas pigesnis kompiuteris.“
„Viešųjų pirkimų įstatymas yra proceso įstatymas, o ne turinio, tai yra jis nesako, ką reikia pirkti, – atsako ūkio viceministras R.Žylius. – Dėl ko mes prieštaraujame Seimo narių pasiūlymui uždrausti trejus metus pirkti kompiuterius, automobilius: tik pats vadovas turi kompetenciją spręsti, ar institucijai reikalinga viena ar kita įranga. Jis taip pat turi prievolę geriausiu būdu įvykdyti jam patikėtas funkcijas. Mes negalime iš jo atimti galių. Jei sugedo greitosios pagalbos mašina, Vyriausybė jam negali pasakyti, kad tu negali pirkti automobilio.“
Anot jo, visų problemų negalima išspręsti Viešųjų pirkimų įstatymu. Pavyzdžiui, jei komunalininkai išlaidauja per viešuosius pirkimus ir dirbtinai keliamas kainas užkrauna ant vartotojų pečių – įskaičiuoja į tarifą, tai jau Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) reikalas: „Kainų komisija čia turi galimybę vienų ar kitų išlaidų neįtraukti į tarifą, ir panašiai.“
Šią savaitę Prezidentė Dalia Grybauskaitė Seimui pasiūlė VKEKK pirmininke skirti dabartinę Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus pavaduotoją Dianą Korsakaitę.
Tačiau tarifus R.Pilka skaičiuoja ne tik centais, bet ir gyvybėmis: „Gal vietoje Virgilijaus Podėrio atėjusios moters nesugalvos nušauti. Nes aš įsivaizduoju, jei būtų vyras, jis būtų greitai negyvas, jei pradėtų normaliai prižiūrėti. Ateitų ir pasakytų: na, ką žiūrim, ką pirko šitie tinklai, šitie tinklai, peržiūrime pirkinius. O! Pirko per brangiai: už transformatorių sumokėjo milijoną, o ne šimtą tūkstančių – reikia sodinti į kalėjimą. Pokšt – vieną pasodino, antrą, trečią. Nušautų jį iš karto. Gal tos moters nieks nesugalvos.“
Visuomenei prižiūrėti neleidžiama
„Kaip padaryti konkurenciją, jei kiekvieni tinklai pučia savo dūdą? Kaip veikti normaliai firmoms, jei jos turi veikti per draugus?“ – klausia R.Pilka.
Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis jau ilgą laiką kalba apie tai, kad Lietuvoje reikia pradėti vykdyti sąnaudų ir naudos analizę.
R.Pilka teigia, kad raktas – skaidrumas. Anot jo, reikia, kad visa informacija apie įvykusius pirkimus būtų viešai prieinama kiekvienam Lietuvos piliečiui: „Štai „Atgimimo“ žurnalistas paskambina man, klausyk, sako, ateik, pasižiūrėsim sąmatą. Aš ateinu, pasižiūriu: va šiluminė trasa pirkta už tiek ir tiek. Pasiskambinam vienam antram trečiam gamintojui. Pokšt – kaina dešimt kartų pakelta. Viskas būtų elementaru.“
Šiuo metu perkančiosios institucijos yra įpareigotos teikti informaciją apie pirkimą VPT, o ši piliečiams gali skelbti tik informaciją apie tai, kas laimėjo konkursą ir dėl kokios priežasties.
„VPT negyva buvo iki šiol, tai ką, ji atsikels ir pasakys, kad aš šventas arkangelas, ir pradės badyt gyvates? Nebus taip, nereikia turėti vilčių. Visuomenei reikia duoti, visuomenei. Kas atsitiks, kad visuomenė savo pinigus pradės tikrinti? Kas atsitiks? Niekas neatsitiks. Tegu ieško argumentų kokių tik nori.“
„Šiandien mes turime Viešųjų pirkimų įstatymą, kuris yra pats skaidriausias Europoje“, – sako viceministras R.Žylius, pridurdamas, kad Seime yra svarstomos Viešųjų pirkimų įstatymo pataisos, įpareigosiančios konkursų pageidaujančius konkursų dalyvius supažindinti su kitų dalyvių pasiūlymais, išskyrus tą informaciją, kuri nurodyta kaip konfidenciali, pavyzdžiui, yra komercinė paslaptis.
„Jei perkamas automobilis ar nuomojamas biuras, tai jokios komercinės paslapties negali būti. Techninis sprendinys gali būti komercinė paslaptis, kurios niekas nenori padovanoti savo konkurentams. Komercinė paslaptis egzistuoja Civiliniame kodekse ir mes jos negalime laužyti, net jei tai yra viešieji pirkimai“, – sako ūkio viceministras.
„Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovas Sergejus Muravjovas pasisako už nepriklausomų ekspertų priežiūrą vykdant didžiausius projektus: „Jei tai yra stambus statybų objektas, dažnai yra samdomas nepriklausomas statybų ekspertas, kuris stebi statybų eigą ir pateikia jo surinktus duomenis visuomenei, kuri savo ruožtu gali užduoti jai rūpimus klausimus. Tokio eksperto išlaikymo sąnaudos yra menkniekis, palyginti su galbūt sutaupytais pinigais. Pasaulinė praktika rodo, kad tokiuose dideliuose projektuose „atkatai“ gali sudaryti net 30 ar 40 procentų visos sąmatos – tai yra dešimtis ar net šimtus milijonų litų.
Permainos mažos, bet apčiuopiamos
Viešųjų pirkimų tobulinimas žengia mažus žingsnelius į priekį. Jau dabar kai kurios valstybinės institucijos už mobiliojo ryšio minutę moka po 3-6 ct. Toks efektas pasiektas centralizavus pirkimą. Perkant necentralizuotai kaina panaši į eilinių vartotojų – apie 20 ct. Netrukus centralizuotai bus vykdomi ir būsto renovavimo darbai, perkami vaistai Lietuvos ligoninėms. Šios sritys pasirinktos kaip prioritetinės. Vėliau ateis eilė ir ministerijų automobiliams.
Sumažinusi korupciją viešuosiuose pirkimuose, anot R.Pilkos, Lietuva ne tik sutaupytų, taip pat būtų lengviau susigrąžinti dalį išvykusių piliečių: „Yra daug metusių verslą, darbus. <...> Sutvarkius sistemą, kad nebūtų vagysčių, lygiai už tuos pačius pinigus būtų daug daugiau darbų padaroma ir daug daugiau PVM ir „Sodros“ įmokų sumokama. Geriau čia būtų radikaliau viską daryti.“
