Iš pokomunistinių valstybių Estija ryžtingiausiai pasuko neoliberalių reformų keliu, o Lietuvoje ir Latvijoje kryptingos ekonominės politikos vykdoma nebuvo.
Šiandien matome rezultatus – šalims skirtingai sekasi įveikti krizę, o ir iki jos būta nemažų skirtumų, dėl kurių į savo šiaurinę kaimynę latviai ir lietuviai žvelgia su pavydu.
„DnB Nord“ banko vyriausiasis analitikas Rimantas Rudzkis lygina, kad šiais metais Estija vienam gyventojui sukuria trečdaliu daugiau BVP nei Lietuva. Atsižvelgiant į skirtingą kainų lygį, vidutinio Lietuvos gyventojo perkamoji galia atsilieka nuo Estijos mažiau – maždaug 15 proc. „Galima sakyti, kad tiek blogiau gyvename“, – sako R.Rudzkis. 1995–aisiais, kol reformos Estijoje dar nebuvo davusios savo vaisių, šie rodikliai beveik sutapo – Estija lenkė Lietuvą 1 ar 2 proc. procentais.
„Gyventojams aiškesnis dalykas yra atlyginimai, – sako R.Rudzkis. – 2008 metais vidutinis atlyginimas Estijoje buvo maždaug 40 proc. didesnis. Reikia pripažinti, kad, kaip bežiūrėsi, šiuo metu jie gyvena gerokai geriau.“
Istoriko išsilavinimą turintis Martas Laaras, pradėjęs vadovauti Estijos vyriausybei 1992 metais, padedamas užsienio ekspertų ėmėsi nuoseklių neoliberalių ekonomikos reformų.
Pasak R.Rudzkio, svarbiausia buvo ne tik tai, kad jis suvienodino mokesčių tarifus, bet ir pačios mokesčių sistemos supaprastinimas: „Mokesčių sistema apskritai yra labai sudėtinga. Ar mes suvienodinome pagrindinius tarifus, ar nesuvienodinome, yra smulkmena – bet koks įmonės vadovas susigaudys, kad reikia pridėtinės vertės mokesčio mokėti 18 proc., o gyventojų pajamų mokesčio – 24 proc. Tačiau yra daugybė visokios reglamentacijos: jeigu pažiūrėsime į visą mokesčių aprašymą, tai būna tiesiog knygos.
Visokios išimtys, visokie aiškinamieji raštai – ką kur kada mokėti, kiek kartų ir panašiai. Žiniasklaidoje kažkas buvo parašęs, kad, kai M.Laaras supaprastino mokesčių sistemą, visos Estijos sistemos mokesčių aprašymas užėmė mažiau vietos negu Vokietijos vienerių metų mokesčių pakeitimai.“
Pasak R.Rudzkio, estai anksti suprato, kad į pasaulinę rinką besiintegruojančiai ekonomikai labai didelę įtaką turi užsienio investuotojų pritraukimas: „Estai tam pradėjo iškart skirti labai didelį dėmesį, kitaip nei lietuviai. Lietuvoje užsienio investuotojų pritraukimas apsiribojo dalies jau esančių įmonių pardavimu ir toliau mes šitam reikalui dėmesio neskyrėme. <...> Lietuvos vyriausybės – A. Brazausko ir vėliau G. Kirkilo – tiesiog demonstratyviai nerodė dėmesio užsienio investuotojams. <...> Žinomų firmų atstovai nesulaukdavo nei iš premjero, nei iš ministrų dėmesio, nors net Aliaksandras Lukašenka su bet kokiu investuotoju susitikdavo ir nuleisdavo savo aroganciją. Estai, priešingai, dėl užsienio investicijų vertėsi per galvą. Jie drauge su Čekija pagal tiesioginių investicijų kiekį vienam gyventojui yra pirmaujančios šalys tarp naujųjų ES narių.“
Neskaitant mokesčių sumažinimo ir supaprastinimo bei vilionių užsienio investuotojams, Estijoje įvykdyta ryžtinga liustracija, pradėta veiksmingiau kovoti su korupcija muitinėse. Įvykdytos švietimo ir sveikatos reformos atskleidžia, kad šiandien Estijoje vietų skaičius ligoninėje 1000 gyventojų priartėjo prie ES vidurkio, o Latvijoje ir Lietuvoje išlieka pusantro karto didesnis.
Galiausiai, teigia R.Rudzkis, Estijoje „ekonominis racionalumas“ ėmė viršų prieš tarptautinės politikos ambicijas. Lietuvoje šis santykis neaiškus – kartais kairė ranka nežino, ką daro dešinioji.
Finansinį stabilumą „suvartojome“
R.Rudzkis primena 2007–uosius, kai Lietuvos BVP per metus augo 10 proc. „Fantastinis augimas. Ir vis tiek turėjome deficitą. Pirmąjį pusmetį surinko daugiau pajamų negu buvo suplanuota, ir ką padarė – vidury metų papildomai perskirstė tas pajamas.“
Estija jau nuo 1997 metų pradėjo kaupti stabilizavimo fondą, kuris sumažina ekonomikos svyravimus. Viena vertus, fondo kaupimas pristabdo augimą, nes dalis biudžeto lėšų nepatenka į ekonomiką, tačiau ekonominio ciklo kreivei leidžiantis žemyn rezervo lėšas galima panaudoti skatinimui.
„Jie iš tolo suprato, kad labai svarbu turėti stabilius valstybės finansus. Mes tikrai neracionaliai eikvojome savo valstybės finansus. Jie pradėjo kaupti stabilizavimo fondą jau nuo 1997 metų. Paskutinius ketverius penkerius metus, išskyrus 2008–uosius, kai pas juos prasidėjo krizė, jie visąlaik turėjo biudžeto perteklių. Rimtą perteklių, pavyzdžiui, 3 proc. BVP.“
Šių metų pirmąjį pusmetį fiskalinis deficitas Estijoje siekė 9 proc., tačiau Vyriausybė dusyk apkarpė išlaidas ir antrą pusmetį šalis tikisi biudžeto pertekliaus. „O ekonomika dar net nepradėjo augti – ji krenta panašiai visus tris ketvirčius“, – teigia R.Rudzkis.
Latvijos padėtis „jau kažkur matyta“
Tarptautinio valiutos fondo (TVF) spaudžiama Latvija priėmė biudžetą įvesdama progresinius nekilnojamojo turto mokesčius, apmokestindama pajamas iš palūkanų ir indėlių, didindama gyventojų pajamų mokestį, akcizus, automobilių mokesčius. Anksčiau Valdžio Dombrovskio vyriausybė svarstė priešingą mokesčių politiką – norėjo mokesčius regresuoti mažindama neapmokestinamąjį pajamų minimumą.
„TVF šiuo atveju yra labiau socialiai atsakingas nei Latvijos vyriausybė“, – sako Rygoje įsikūrusio viešosios politikos analizės centro „Providus“ tyrėja Iveta Kazoka. Pasak jos, nors kai kurie verslininkai kalbėjo, kad iškels savo verslus į užsienį, jei mokesčiai bus padidinti, iš esmės verslo aplinką blogina ne mokesčių didinimas, o nestabili ir neprognozuojama politinė aplinka.
„Struktūrinės reformos Latvijos žmonių galvose yra siejamos su paprastu lėšų nukirpimu“, – sako I.Kazoka.
„Šiuo metu karštligiškai ieškoma, kur ką nukirpti, reaguojama į mitingus, profsąjungų, verslo, žiniasklaidos puldinėjimus, mėginama skubiai ieškoti konsensuso, kuris leistų tą biudžetą patvirtinti su minimaliais ideologiniais nuostoliais, – apie Lietuvą kalba R.Rudzkis. – Bet kad būtų aiški kryptis, kas darysis 2010, 2011 metais, kaip bus išeinama iš šitos finansinės duobės – nėra tokio plano. Tik yra žinoma iš mūsų premjero pageidavimų ir iš mūsų finansų ministrės pareiškimų, kad kitais metais struktūrinės reformos bus pradėtos. Bet belieka paklausti, jei jos bus pradėtos, tai gal per šiuos metus bent tų reformų gairės jau yra parengtos? Manau, kad tik kitais metais bus galvojama, kaip daryt, ir kartu daroma. Bet taip karštligiškai skubant klaidų gali būti daug.“
Latvijoje vienam mokytojui tenka apie 7 mokinius – tai vienas mažiausių rodiklių ES, kurios vidurkis yra 17 mokinių vienam mokytojui. „Tačiau vadinamojo ekonominio bumo metais niekas į tai nekreipė dėmesio, o dabar nėra laiko gerai apgalvotoms reformoms“, – sako analitikė iš Latvijos.
Dažnai būtent tokį argumentą gindamasi nuo kritikos vartoja Andriaus Kubiliaus Vyriausybė: LSDP koalicija išlaidavo ir krizei niekaip nesiruošė. Kad konservatoriai rėmė tam tikrus buvusios mažumos Vyriausybės sprendimus, dažniausiai nepridedama.
Opozicijos lyderis
„Visos politinės jėgos Lietuvoje vienodai atsakingos už tai, kad Lietuva pasitiko sunkmetį nepasiruošusi, kad Lietuva įėjo į sunkmetį neturėdama jokių rezervų, jokių finansinių atsargų. Todėl ir kreipiuosi į visus politikus, nesvarbu, ar jie yra valdžioje, ar ne“, – pirmadienį po susitikimo su Seimo frakcijų atstovais kalbėjo prezidentė Dalia Grybauskaitė. Susitikimas, skirtas telkti politikų ir, ko gero, visuomenės paramą būsimam biudžetui, vis dėlto neįtikino opozicijos lyderio Valentino Mazuronio.
Paklausta, ar Lietuvai neteks skolintis iš TVF, Prezidentė atsakė, kad „kitų metų biudžetas reiškia, kad dar nereikės, jeigu bus priimtas toks, koks yra“. Anot jos, tokio biudžeto priėmimas rodytų, „kad Vyriausybė valdo situaciją“.
V.Mazuronis, jau prieš mėnesį pareiškęs, kad biudžeto nerems, šito neišgirdo, nors visą D.Grybauskaitės spaudos konferenciją atsėdėjo šalia žurnalistų.
„Aš girdėjau, kad prezidentė pasakė, kad be biudžeto būtų blogiau, o ar šito, ar ne – čia jau kitas klausimas“, – pabrėžė opozicijos lyderis. Jis taip pat kritikavo Vyriausybę už tai, kad ji nepertvarko „Sodros“, nedaro „realių verslo išlaisvinimo žingsnių“. Tai minėjo ir prezidentė.
Politika nuoseklesnė, bet be alternatyvos
Estija, nuosekliai vykdžiusi liberalias reformas ir dabar sėkmingiau sugebanti „susiveržti diržą“, neatsitiktinai imama kaip liberaliosios rinkos ekonomikos šalies tipo pavyzdys. Sociologas Zenonas Norkus knygoje „Kokia demokratija, koks kapitalizmas?“, nagrinėdamas skirtingus posovietinių šalių integracijos į kapitalistinę sistemą scenarijus, ją priešina su kita posovietinės transformacijos pirmūne Slovėnija. Ši šalis pasuko priešinga kryptimi – koordinuotos rinkos ekonomikos arba, kitaip tariant, „socialinio kapitalizmo“, artimesnio Vokietijai ar Skandinavijos šalims, keliu. Taigi sėkmės istorija yra ne viena – ne tik Estijos.
Lietuvos politologai kartoja pasigendą aiškių alternatyvių šalies raidos vizijų. Z.Norkus savo knygos pabaigoje taip pat klausia, kuriuo keliu geriau būtų sukti viduryje trypčiojančiai Lietuvai. Duodamas interviu apie aukštojo mokslo ir sveikatos reformą portalui DELFI jis teigė, kad dešiniųjų vyriausybė nuosekliau suka liberaliuoju keliu. Įdomu, kokią kryptį siūlytų V.Mazuronis?
