Lietuva atsilieka
Pasak ekspertų, Lietuvoje franšizė dar tik kuriama – vieną po kitos įsileidžiame užsienio franšizes („Mango“, „McDonalds“, „Zara“ ir kt.), tačiau patys savo prekių ženklų siūlyti neskubame. Pernai gavusios finansavimą iš Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos į franšizei skirtą parodą „Buy Brand Moscow“ nuvyko vos keturios įmonės. Šiais metais, dėl krizės nutraukus finansavimą, tarptautinę parodą Kijeve „Franchising 2009“ planuoja aplankyti tik restoranų tinklo „Čili“ ir spausdintuvų priežiūros įmonės „Printera“ atstovai.
Nei Europos, nei pasaulio franšizių žemėlapyje Lietuva, galima sakyti, neegzistuoja. Jei ieškosite potencialių parnerių Lietuvoje tarptautiniuose franšizės puslapiuose ar forumuose internete, greičiausiai rasite ne Lietuvą, o Baltijos šalis kaip vieną vienetą. Tiesa, pirmasis žingsnis jau žengtas – daugiau nei prieš metus įkurtas Lietuvos franšizės centras prie Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos. Tačiau apie sėkmingas ir nesėkmingas lietuvių franšizes užsienyje vis dar sužinome tik iš nuogirdų ir, palyginti su kitomis Europos šalimis, šioje srityje stipriai atsiliekame.
Verslo laboratorija
Nors šiuo metu šalyje veikia tik apie šimtą franšizės gavėjų, Lietuvos verslininkai noriai perka galimybę naudotis žinomais užsienio prekių ženklais: sėkmingai veikia „The Body Shop“ parduotuvės, „Statoil“ degalinės ir kt. Verslininkus, perkančius žinomų užsienio bendrovių franšizę, galima suprasti – įsigyjamas populiarus, patikrintas produktas, vertinga patirtis ir žinomas prekių ženklas, kurio vartotojai galbūt jau seniai laukė. Nors nė vienas verslas negali garantuoti sėkmės, franšizė, atrodo, žada daugiau garantijų nei pradedant verslą nuo nulio.
Ne tokių žinomų franšizių davėjai taip pat linkę rinktis Lietuvą kaip ekonominį inkubatorių. Čia lemiamą įtaką daro mūsų kultūra ir geografinė padėtis: jau nesame Rytai, tačiau dar netapome vakarietiškai priekabūs, todėl pakeliui iš Rytų į Vakarus ar iš Vakarų į Rytus esame puiki tarpinė stotelė, padedanti užsienio gamintojams išbandyti savo prekių ženklą kitoje aplinkoje. O kodėl lietuviškų prekių ženklų užsienyje taip mažai?
Bijo pralaimėti mūšį
Kyla klausimas, nejaugi mes niekam neįdomūs? Greitojo maisto užkandinių pavyzdys rodo, kad sėkmingai franšizei nebūtinas originalus ir nepakartojamas produktas. Knygynų tinklai, bankai, restoranai ar nekilnojamojo turto bendrovės platina savo franšizes Lietuvoje, tačiau nedrįsta peržengti sienos.
Žinoma, ne visi turi ambicijų tapti pasaulinio dydžio tinklu, net ir turint omenyje labai nedideles Lietuvos rinkos galimybes, tačiau lietuvių kuklumą nulemia ir dar kelios priežastys. Pirmiausia, sutarčiai parengti reikia teisininkų ir verslo konsultantų pagalbos, o tai užima nemažai laiko ir tam reikia finansinių išteklių. Tačiau jei randama lėšų franšizėms pirkti, sunkmečiu mažėjanti perkamoji galia turėtų būti daugiau nei stiprus argumentas parduoti franšizę. Taip pat trukdo paprasčiausias nežinojimas: Lietuvos verslininkai dar gana mažai išmano apie franšizes, todėl dažnai net nesvarsto šios galimybės kaip verslo plėtros būdo.
Lietuvos franšizės centras prie Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos siekia didinti informacijos apie franšizę sklaidą, pritraukti užsienio davėjų ir skatinti Lietuvos verslininkus pačius tapti franšizės davėjais. Tačiau svarbiausiu argumentu išlieka konkurencijos baimė. Kita vertus, franšizė kaip verslo plėtros būdas dažnai pasirenkama būtent todėl, kad plečiantis į užsienio rinkas sunku nuspėti, kokių vartotojų galima tikėtis. O kas tai žinos geriau nei vietinis franšizės gavėjas? Taigi, franšizė padeda „naujam žaidėjui“ nebūti sumaltam konkurencinės mėsmalės dar net nespėjus atsikvėpti.
Sekasi drąsiems
Tačiau baimė kausto ne visus. 2008-aisiais įsikūrusi kavos ir arbatos parduotuvė „Gurman’s skonio namai“ jau turi tris parduotuves Airijoje, po vieną – Baltarusijoje ir Kazachstane. Visos atidarytos franšizės principu ir, atrodo, sėkmingai atsilaiko konkurencinėje kovoje.
Restoranų tinklas „Čili“ – dar vienas sėkmingas lietuviškas prekių ženklas užsienyje. Šiuo metu kaimynėje Latvijoje veikia net šeši tinklo restoranai, įsteigti franšizės būdu, Ukrainoje ir Estijoje – po vieną. Restoranų tinklą užsienyje planuojama plėsti, žvalgomasi ne tik į Šiaurės kaimynus, bet ir į Rytų rinkas – Ukraina ir Rusija tampa prioritetinėmis šalimis. Pastarojoje iki kitų metų tikimasi įrengti 11 „Čili“ restoranų, jau du atidaryti Sankt Peterburge.
Esama ir ne tokių sėkmingų franšizės pardavimo užsienyje pavyzdžių: „Pizza Jazz“ plėtra Latvijoje, „Audimo“ partnerystė su estais, pasibaigusi sutarčių nutraukimu. Tačiau dažnai dėl nesėkmės būna kalta būtent netinkamai parengta franšizės sutartis arba kokybiško franšizės paketo nebuvimas.
Laisvė ir lankstumas
Pats žodis franšizė (pranc. franchise) išvertus reiškia „veikti laisvai“. Būtent laisvė ir lankstumas yra pagrindiniai franšizės modelio elementai: reikia pinigų mainais už vardą ir patirtį, o dėl proporcijų susitaria potencialūs partneriai. Vieni smulkmeniškai nurodo ne tik tai, kur turi stovėti restoranas ar parduotuvė, bet ir tai, kaip turi būti apšviestos lentynos, o kiti kaip didysis brolis tik pataria, ką ir kaip daryti.
Steigti verslą su franšizės vėliava verta ir todėl, kad platus tinklas gali pasiūlyti daugiau: masto ekonomiją, grupinę reklamą, problemų sprendimą ir naujų idėjų, kuriomis galima dalytis. Paprastame versle yra savininkas ir konkurentai, o franšizės atveju yra savininkas, kiti tos pačios franšizės turėtojai – sąjungininkai, ir tik tada konkurentai.
Garsių prekių ženklų savininkai nesivargina įrengdami patalpas ar ieškodami darbuotojų naujai parduotuvei ar restoranui. Jie tik nurodo, kur ir kaip įrengti naują objektą, kokios turėtų būti kainos ir nuolaidos, pasidalija savo etikete ir patirtimi mainais už franšizės kainą ir dalį naujojo objekto pelno. Tą patį daro ir tie, kurie tiesiog neturi pakankamai savo lėšų plėtrai, ypač turint omenyje ekonominės recesijos sąlygas, o plėstis nori. Tereikia noro ir trupučio drąsos. O ar turi jos Baltijos tigre tituluojamos Lietuvos verslininkai?
Lietuvos franšizės centro prie Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos direktorius Severinas Žilinskis
„Susidomėjimas franšize Lietuvoje auga, tačiau informacijos Lietuvos verslininkams vis dar trūksta. Būtent tam buvo įkurtas Lietuvos franšizės centras. Taip pat artimiausiu metu ketinama vykdyti projektą „Latvijos ir Lietuvos pasienio bendradarbiavimas 2007–2013“. Jo tikslas – gerinti infrastruktūrą Lietuvos ir Latvijos pasienyje. Bus rengiami kursai, kuriama sąveikioji sistema, kuri padės investuotojams ir ieškantiesiems franšizių lengviau rasti potencialių partnerių.
Kol kas daugiau verslininkų, perkančių užsienio franšizes, o lietuviškų prekių ženklų, kurie sulauktų sėkmės už Lietuvos sienų, gerokai mažiau. O tie, kurie pardavė franšizę į užsienį, neišnaudoja viso potencialo. Tačiau franšizėms populiarėjant tokių įmonių daugėja – susidomėję lietuvių verslininkai pradeda kurti ir plėsti verslą būtent įsigiję franšizę. Tikėtina, kad artimiausiu metu kelios įmonės iš Lietuvos būtent naudodamosi franšize pradės sėkmingai plėstis pasaulyje.
Franšizės populiarumas auga ir todėl, kad per ekonominę krizę atsirado verslininkų, netekusių darbo ir norinčių pradėti naują verslą, o įmonės ieško jau patikrintų verslo modelių. Daugiausia franšizių kuriama viešojo maitinimo ir mažmeninės prekybos sektoriuose, tačiau franšizuoti galima bet kurį verslą. Kai kurios bendrovės gali taip pat sėkmingai plėstis tiek į Rytus, tiek į Vakarus, tačiau, pavyzdžiui, viešojo maitinimo įmonėms su Vakaruose esančiais tinklais konkuruoti sudėtingiau.
Kita vertus, galima ieškoti šalių, kur stiprios lietuvių bendruomenės, ir būtent lietuviams pirmiausia parduoti franšizę. Yra pavyzdžių, kai, būtent taip padidinus prekių ženklo žinomumą, juo susidomėjo ir užsieniečiai.
Siekiant sėkmingos franšizės, labai svarbu sutartis, nes bendrovė, kurianti franšizę, savo verslo modelį atiduoda į svetimas rankas. Kai kurių teisininkų nuomone, geriausias franšizės reguliavimas – jokio reguliavimo, tačiau būtini tam tikri saugikliai.
Taigi franšizės sutartis kuriama remiantis ne šablonu, o atsižvelgiant į konkretų atvejį. Prieš kreipiantis į teisininkus, būtina parengti viso verslo modelio aprašymą. Yra tokių įmonių, kurios sugeba savo jėgomis sukurti franšizę, bet franšizės kūrimas „pasidaryk pats“ principu dažnai užtrunka ilgiau ir kainuoja brangiau nei samdant profesionalius konsultantus.
Be to, dėl neapdairiai parengtų sutarčių ir franšizės paketų dauguma Lietuvos įmonių susiduria su problemomis, kurių lengvai galėjo išvengti, todėl svarbu nebijoti pasinaudoti ir išorine kompetencija.“
UAB „Čili Holdings“ generalinis direktorius Dainius Kalina
„Franšizė – patogus ir saugus būdas pradėti naują ar plėtoti esamą verslą. Restoranų „Čili“ tinklas ir šiemet toliau vykdo savo franšizių plėtros politiką: projektai įgyvendinami ne tik Lietuvoje, plečiama veiklos geografija. Kalbant apie užsienio valstybes, „Čili Holdings“ prioritetas yra gretimos šalys: Latvija, Lenkija, Ukraina, Baltarusija, taip pat europinė Rusijos dalis bei Rytų ir Vidurio Europos šalys, tokios kaip Čekija, Vengrija, taip pat Balkanai.
Didžiausia „Čili“ franšizės vertė – tai, į ką naujam žaidėjui reikėtų investuoti daugybę laiko ir pinigų: įdirbis ir patirtis rinkoje. Pasirinkdamas žinomo ir sėkmingo prekių ženklo franšizę, nebekuri dviračio, tiesiog sėdi ant sukurto ir gali važiuoti. Kitas taip pat svarbus dalykas – mūsų maisto kokybė. „Čili“ Lietuvoje per kelerius metus tapo picos sinonimu. Dabar mūsų valgiaraštis patikrintas ir įvertintas, tai rodo restoranų ir lankytojų juose skaičius. Dauguma klientų – ištikimi mūsų svečiai, besinaudojantys „Draugų kortele“.
Tokių dabar daugiau kaip 140 tūkstančių. Šie lankytojai tampa ir mūsų partnerių svečiais, nes prekių ženklas „Čili“ garantuoja, kad jie vienodą kokybę gaus visuose mūsų restoranuose. Šiuo laikotarpiu, kai pavienės maitinimo įstaigos, restoranai nebeišgali plėtoti veiklos dėl mažesnio lankytojų skaičiaus ir kritusios apyvartos, vienas geriausių sprendimų – franšizė.
Pavyzdžiui, įsigyja franšizę ir vietoj buvusios kavinės ar restorano atidaro „Čili“ piceriją, kur vien dėl vardo, populiaraus asortimento ir kainų garantuotas lankytojų skaičiaus padidėjimas ir pajamų kilimas. Įsigydamas franšizę verslininkas iš esmės nekeičia verslo pobūdžio: jis jau turi patalpas, personalą, įrengtą virtuvę – dažniausiai tereikia pakeisti interjerą, valgiaraštį, įsigyti kai kurios įrangos. O „Čili“ savo ruožtu suteikia žinių, nustato veiklos strategiją, darbo būdus, rūpinasi reklama.
Žinoma, kaip ir bet kuris verslo modelis, franšizė turi ir tam tikrų apribojimų. Pirmiausia, franšizės gavėjas dėl svarbiausių su verslu susijusių sprendimų turi konsultuotis su franšizės davėju. Franšizės gavėjas dirba pagal prekių ženklo savininko taisykles ir nukrypti nuo jų nederėtų. Prekių ženklo savininkas formuoja prekių ir paslaugų asortimentą, nustato jų kainas, inicijuoja pokyčius.
Taigi savo veiklą tenka plėtoti pagal nustatytus reikalavimus. Tačiau vis dėlto manau, kad taip dirbti šiuo metu saugiau. Pats vienas verslininkas neišgalės skirti tiek lėšų rinkos analizei, rinkodaros veiksmams, produktams kurti, kiek gali skirti didelė bendrovė. O pasinaudoti turima patirtimi ir žiniomis šiuo metu gana įžvalgu.“
