Tikrovė vis tiek turiningesnė – pasak reguliariai Kinijoje besilankančio Vilniaus universiteto lektoriaus Vyčio Siliaus, nuvykęs į Šanchajų, Pekiną, Čongčingą, Nankiną ar kitus miestus supranti, kad iki jų mums dar labai toli. Kinijoje sėkmingai besiplečiančios Lietuvos įmonės „Fermentas“ generalinis direktorius ir netoli Honkongo esančiame Šendženo mieste įsteigtos įmonės „Fermentas China“ valdybos pirmininkas Algimantas Markauskas dar kategoriškesnis: palyginti su Šendženu, Čikaga atrodo kaip kaimas, tad Kinija tikrai nėra trečiojo pasaulio šalis.

Nėra amžinų draugų, tik amžini interesai

Savaip iškalbingos žiniasklaidos pateikiamos istorijos apie kinų investuotojų dėmesį tebekarščiuojančiai pasaulio automobilių gamybos pramonei. Šių metų birželį Šanchajaus dienraštis „Shanghai Daily“ paskelbė, kad Kinijos automobilių gamintoja „Geely“ susitarė su amerikiečių bendrove „Ford“ dėl jos valdomos bendrovės „Volvo“ pirkimo, o žurnalas „The Wall Street Journal“ ją įvardijo dar ir kaip galimą „General Motors“ (GM) valdomos kitos Švedijos automobilių gamintojos SAAB pirkėją. Tai būtų buvęs antras iš amerikiečių nupirktas automobilių prekių ženklas šiemet. Anksčiau kinų koncernas „Tengzhong Heavy Industrial Machinery“ iš GM nupirko „Hummer“. Tą patį birželį daugelis analitikų pažymėjo, kad dėl esamos ekonomikos padėties kinų bendrovėms dabar geras metas pradėti pasaulinį verslą.

„Geely Automobile Holdings“ iš pradžių neigė žiniasklaidos pranešimus dėl savo ketinimo perimti „Volvo“, tačiau vėliau pareiškė, kad dalyvautų konkurse įsigyti „Volvo Cars“, jei sandorį paremtų Kinijos vyriausybės valdoma investicijų bendrovė. „Geely Automobile Holdings“ vadovas Gui Sheng Yue teigė, kad „Geely“ galėtų pasinaudoti „Volvo Cars“ turimu technologiniu pranašumu, o pačiai švedų bendrovei kinai galėtų suteikti konkurencingumo jų šalies rinkoje.

Dera priminti, kad vien šių metų rugpjūtį Kinijos keleivinių automobilių pardavimas išaugo 84 proc. (agentūros „Bloomberg“ duomenys). Lyg ir krizės purtoma GM spalio pradžioje paskelbė, kad jos pardavimas Kinijoje per pirmus devynis šių metų mėnesius padidėjo 55,6 proc., palyginti su praėjusiais metais. Sausį–rugsėjį bendrovė Kinijoje pardavė 1,29 mln. automobilių. Pasak GM atstovų, pardavimas ir toliau viršys ankstesnes prognozes, nes beveik visi rinkos segmentai nesustabdomai auga.

Be to, esama ženklų, kad recesijos kamuojamos Amerikos bendrovės „kraustosi“ į Kiniją. „China Daily“ duomenimis, daugumos JAV bendrovių verslas Kinijoje pelningas ir jos siekia paspartinti savo investicijas. JAV ir Kinijos verslo tarybos vykdytoje apklausoje 84 proc. respondentų teigė, kad per nuosmukį jų verslas Kinijos regione išliko pelningas. Pasak beveik 90 proc. tarybos narių, Kinijos rinka, vertinant visuotinio investavimo aspektu, – viena iš penkių pirmaujančių. Spalio pradžioje ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF) pakeitė Kinijos ekonomikos augimo prognozę 2010 metams. Pasak „Bloomberg“, šiuo metu prognozuojamas Kinijos ekonomikos 2010 m. augimas – 9 proc., o ankstesnės prognozės numatė 8,5 proc. kilimą.

... todėl Kinijos nori daugelis

Amerikiečių politologas Zbigniewas Brzezinski savo knygoje „Didžioji šachmatų lenta“ pranašavo, kad 2015 m. pasaulyje varžysis trys didžiosios galybės – Kinija, Jungtinės Valstijos ir Europa. Savo reformų ir atvirumo politika oficialiai startavusi 1978-aisiais (esama manančiųjų, kad ji prasidėjo 1972 m., kai tuometis Amerikos prezidentas Richardas Nixonas susitiko su kinų lyderiu Mao Dzedongu), Kinija per trisdešimtmetį pavirto kone laisvosios prekybos pasauliniu bastionu. Tarkime, Kinijos ir Japonijos metinė prekyba siekia 200–300 mlrd. dolerių. Nuo tada, kai 1975-aisiais oficialiai užmezgė santykius, prekyba tarp Europos Sąjungos (ES) ir Kinijos išaugo 40 kartų. Neseniai išsiplėtusi Bendrija tapo didžiausia Kinijos prekybos partnere ir didžiausia jos eksporto rinka.

Į Kiniją dairosi ne vien tradicinės galybės. „The Wall Street Journal“ spalio pradžioje citavo Serbijos ekonomikos ministrą Mladaną Dinkičių, pareiškusį, kad Pekinas tampa svarbiu Belgrado partneriu. Neseniai Kinija skyrė 200 mln. eurų lengvatinį kreditą tiltui ir magistralei Belgrade tiesti (60 proc. darbų atliks kinų, 40 proc. – serbų bendrovės). Iš viso Pekinas Serbijai per artimiausius kelerius metus žada suteikti milijardą eurų. Milijardą eurų kinai paskolins ir Moldovai. Ukrainos spaudoje spalį buvo pasirodžiusi informacija apie galimybę Kijevui bendradarbiauti su Pekinu karinių technologijų srityje. Dera priminti, kad Kinija turi didžiausią pasaulyje 2,25 mln. kariškių armiją, o technologijų dairosi taip beatodairiškai, jog kelia nerimą net Rusijai. Pasak Ukrainos dienraščio „Zerkalo nedeli“ (straipsnis „Geltonojo drakono žavesys“, 2009-10-08), prieš kelerius metus Maskva nedvejodama pardavė kinams karinius laivus 3 PC C-300, bet dabar labai abejoja, ar verta parduoti naikintuvus Su-33. Pasak dienraščio, ukrainiečiai galėtų vietoj rusų tiekti Kinijai aukštosios technologijos karinę techniką. Ši šalis jau pardavė kinams karinių laivų dujų turbinų gamybos technologijas, 2009-ųjų liepos pradžioje „Ukrspeceksport“ su Kinijos gynybos ministerija pasirašė sutartį dėl desantinių laivų su oro pagalve pardavimo. Ukrainiečiai modernizuoja ir kinų karinę aviaciją.

Bet ir Kinija gali norėti

Rugpjūčio pabaigoje Lietuvos ūkio ministerijoje lankęsi Kinijos automobilių gamintojos „Beijing Auto“ atstovai domėjosi, ar Lietuvoje jie galėtų surinkti automobilius Europai arba čia juos sandėliuoti. Koncernas „Beijing Automotive Industry Holding“ taip pat buvo minimas kaip vienas iš dviejų galimų „Volvo“ pirkėjų. Taigi, Kinija turi pinigų ir dairosi į Vakarus, tad – ir į Lietuvą. O ką mes? Pasak Lietuvos ekonominės plėtros agentūros (LEPA) Investicijų skatinimo departamento direktoriaus Audriaus Masilionio, Lietuva turėjo ne vieną ketinimą vykdyti projektus su garsiomis bendrovėmis, bet šiems projektams pritraukti anksčiau nesudaryta jokių palankesnių sąlygų. Kitos šalys vis dėlto labiau stengėsi. Štai Lenkijos vyriausybė Pietų Korėjos bendrovę LG tiesiog „nusipirko“ už 207 mln. eurų. Paskui ją į šalį atėjo nemažai LG tiekėjų, dabar Kobežycių miestas šalia Vroclavo taip ir vadinamas „LG Koberzyce“ dėl jame esančių daugybės su LG susijusių bendrovių, o pati Lenkija tapo vienu iš tiltų Pietų Korėjos bendrovėms ateiti į Europą. Šalia Torunės miesto gamyklą pastačiusią įmonę „Sharp“ kartu su penkiais tiekėjais Lenkija prisiviliojo už 109 mln. eurų. Šis projektas sukūrė beveik 10 tūkst. naujų darbo vietų. Žinoma, Lenkijos rinka gerokai didesnė nei Lietuvos, bet šios šalies atvirumas užsienio investicijoms atliko nemenką vaidmenį, tad dabar ši valstybė geriau nei daugelis išgyvena sunkmetį.

Kinijoje yra daug pinigų. Naudodamasi krize, Kinijos vyriausybė mėgina judėti į Europą, siekdama gauti priėjimą prie moderniausių technologijų. Žvalgosi ir į didelius infrastruktūros projektus. Kol kas ES rinką kinams apriboja muitai. Bet jei 30 proc. prekės (tarkime, automobilio) vertės sukuriama čia, laikoma, kad prekė „gimė“ ES, ir jai muitai netaikomi. Todėl Kinijos investuotojams gali būti patrauklūs dviračių ar automobilių surinkimo projektai ES valstybėse. Dideliam projektui reikia daug kvalifikuotos darbo jėgos ir didelių plotų gamykloms, todėl be palankaus valstybės požiūrio jį įgyvendinti sunku. Tarkime, Lietuvoje pramonės parkai ir laisvosios ekonominės zonos suskirstytos į nedidelius (iki 5 ha) sklypus. Norint vykdyti iš tiesų didelį projektą, kuriam reikia kokių 20 ha, tenka susidurti su detaliojo plano pakeitimo procedūromis, galinčiomis užtrukti ir metus.

Pigios lietuviškos darbo jėgos kaip patrauklios aplinkybės vilioti į mūsų šalį užsienio gamintojus laikai pasibaigė. Kokiais argumentais dabar galėtume vilioti kad ir tuos pačius kinus? LEPA Investicijų skatinimo departamento direktoriaus nuomone, Lietuva Kinijos investuotojams galėtų pasiūlyti kurį nors šalies viešąjį logistikos centrą ar pramonės parką, kad jie ten galėtų steigti savo logistikos centrą. Projektas gabenti krovinius iš Šiaurės Vakarų Kinijos per Kazachstaną ir Rusiją į Europą geležinkeliu kol kas tebėra ketinimai, tačiau jei jau apie tai kalbama (vis daugiau), norinčiųjų dalyvauti šiame projekte veikiausiai netrūksta. Šiais ketinimais labai domisi vokiečių „Deutsche Bahn“, pamažu jau pradėjęs judinti vadinamąjį Šilko kelio projektą. Lietuvos vyriausybės atstovai taip pat pradėjo pokalbius su Rusija ir Kazachstanu dėl galimybės siūlyti Kinijai vežti prekes į Europą, mat mūsų šalis galėtų pasiūlyti artimesnį kelią į Skandinaviją. Pasak A. Masilionio, kroviniai geležinkeliu atgabenami daugiau nei dvigubai greičiau negu jūra (vandens keliu – per 40–45 dienas, geležinkeliu – per 15 dienų).

Švedijos mieste Kalmare veikia kinų verslo parkas, per jį Kinijos verslas patenka į Skandinavijos rinką. Lietuva galėtų pasekti šiuo pavyzdžiu. LEPA Investicijų departamento direktorius kaip perspektyviausias, labiausiai tikėtinas Kinijos investicijų nišas Lietuvoje mato įvairių prekių surinkimą ir logistikos sektorių. Gamybinio projekto įgyvendinimas (nuo idėjos iki funkcionavimo pradžios) paprastai užtrunka trejus metus. Britų banko „Barclays“ atėjimas nuo pirmų pokalbių per praėjusias Kalėdas užtruko iki šių metų rudens, bet pirmieji žingsniai žengti prieš 18 mėnesių, kai vieno Amerikos banko atstovai apsilankė Lietuvoje, ketindami steigti panašų centrą. Kai Amerikos bankas bankrutavo, vienas jo vadovų pradėjo dirbti „Barclays“ ir prisiminė ketinimus Lietuvoje, tad idėjos realizavimas buvo pratęstas jau su britų banku. Ši istorija parodo, kad užsienio investicijų „medžioklėje“ lemia daugybė taip pat subjektyvių veiksnių ir svarbi kiekviena smulkmena. Labai daug lemia gebėjimas megzti šiltus žmogiškus ryšius, kad užsienio bendrovė patikėtų esanti pageidaujama ir sulauksianti palaikymo.

Investicijų viliojimas vis tiek primena grožio konkursą (čia minėtų logistikos centrų neabejotinai nori ir kaimynai latviai, estai, ir ne vien jie). Pietryčių Azijos verslininkus vilioti tenka ilgai, kantriai laukiant, kol jie priims sprendimą. Tačiau kartą apsisprendę, jie linkę veikti labai greitai. Kinijos specifika dar ir ta, kad tai centralizuota valstybė, taigi nė vienas doleris iš jos be valdžios leidimo neiškeliauja. Ir pastaruoju metu į Lietuvą atvykstančios įmonės yra valstybės. Išvada: jei mūsų šalies valdžia draugaus su Kinijos valdžia, šios šalies bendrovės norės plėstis Lietuvoje. Taigi, jei Lietuva nori su žinomais prekių ženklais siejamų rinkų ir technologijų, jai reikia gręžtis į Vakarus, jei apyvartos ir pinigų dabar – į Kiniją.

Kuo tie kinai paperka?

Pasak V. Siliaus, Vakarai linkę labiau bendrauti su Kinija nei su Rusija galbūt dėl to, kad Pekino vykdomoji valdžia užtikrina stabilią šalies raidą. Nors ir neišrinkta laikantis demokratinių procedūrų, Kinijos valdžia laikoma prognozuojama. Kinų verslininkai labai pragmatiški ir dirbdami svetur neprimeta savo kultūrinio stiliaus bei vertybių. Pasak „Fermento“ vadovo, Kinijos šiuolaikiškumą patvirtina tai, kad ši šalis investuoja į mokslinius tyrimus atliekančias bendroves Amerikoje. Be to, nors viską mėgsta daryti patys (iš labai darbščių kinų vadybininkų lietuviams reikėtų daug ko pasimokyti), pastaruoju metu iš savo šalies iškelia aplinką teršiančias įmones, perka didžiulius žemės plotus ir gamyklas Afrikoje. Anksčiau purvas „važiavo“ į Kiniją, o dabar iš jos iškeliamas. Todėl derėtų gana atsargiai vertinti Kinijos gamybinius planus Lietuvoje ir verčiau koncentruotis ties logistiniais projektais.

Vilniaus universiteto lektoriaus nuomone, galvodami apie kinų investicijų įsileidimą, daugiau problemų gali turėti patys lietuviai, nes mūsų šalyje tebėra gana tvirtas Kinijos kaip trečiojo pasaulio šalies įsivaizdavimas. Kadangi dauguma mūsų joje niekada nebuvo, stereotipas apie pigius sportinius batelius ir trečiarūšius marškinėlius labai tvirtas. Kinijoje to esama, bet yra ir daugybė puikios kokybės daiktų bei aukštosios technologijos pavyzdžių. Mums dar sunku suvokti, kad čia atvykęs kinų verslininkas gali statyti gamyklą, kurti darbo vietas ir mus išmokyti kurti verslą. Ištrūkę iš Sovietų Sąjungos, tebesidžiaugiame Vakarais kaip pasaulio centru, bet horizontas jau „nubėgęs“ ir į Rytus (tarp kitko, daugėja šalių, tokių kaip Australija, kur kinų kalba dėstoma bendrojo lavinimo mokyklose).

Be to, nedera pamiršti, kad mūsų oligarchai save labai myli. Potencialiam kinų ar bet kurios kitos šalies investuotojui reikės būti labai apdairiam, kad kokiam vietiniam „oligopolui“ ar „grupei“ neužmintų ant kojos.