Socialinės ekonomikos sąvoka atsirado Kvebeko provincijoje ir Kanadoje. Jos atsiradimui įtakos turėjo naujos tarptautinės tendencijos, kilusios Europoje, Lotynų Amerikoje ir Afrikoje. Socialinė ekonomika neturi politinių ar geografinių ribų: ji nesusijusi su konkrečia politine santvarka ir nėra apribota konkrečios geografinės teritorijos. Priešingai, socialinė ekonomika yra pragmatiškas atsakymas į globalius ekonominius ir socialinius iššūkius. Ji padeda ne tik iš naujo paskatinti pozityvų ir aktyvų pilietiškumą vietiniu, valstybiniu ir tarptautiniu mastu, bet ir prisideda prie naujo valstybės, rinkos ir visuomenės santykių apibrėžimo.
Socialinė ekonomika apima visas neprivačias, nevalstybines ir pelno nesiekiančias organizacijas ir įmones, teikiančias paslaugas ir gaminančias prekes (t.y. vykdančias ekonominę veiklą). Tokiu būdu į socialinės ekonomikos sąvoką įeina ir tokios senos bei gerai žinomos organizacijos kaip kredito unijos, žemės ūkio kooperatyvai ir YMCA (angl. Young Men's Christian Association) tinklas ir kt. Į šią sąvoką įeina ir visiškai naujos iniciatyvos, tokios kaip nemažas skaičius pelno nesiekiančių atliekų perdirbimo verslo įmonių, kurių daugybė įsteigtos Kanadoje, tėvų valdomi dienos centrai, darbuotojams ir vartotojams priklausantys kooperatyvai, įmonės, siūlančios darbą socialinės rizikos asmenims, bendruomenių radijai, bendruomeniniai socialiniai turizmo projektai, kooperatyvai ir pelno nesiekiantys būstai bei tūkstančiai kitų iniciatyvų.
Socialinė ekonomika Kvebeko provincijoje egzistuoja jau daugiau kaip šimtą metų, tačiau į viešą politinę diskusiją ji buvo įtraukta tik 1996 m.
2004 m. socialinės ekonomikos klausimai jau buvo ir federalinės valdžios darbotvarkėje.
Vyriausybė taip pat įsipareigojo panaikinti normatyviniuose aktuose numatytus barjerus, kurie neleido socialinės ekonomikos organizacijoms naudotis smulkioms ir vidutinio dydžio įmonėms taikomomis programomis. Vyriausybė įsteigė nacionalinį “Socialinės ekonomikos apvalųjį stalą”, prie kurio pakvietė Kanados pilietinės visuomenės lyderius. Be to įvairūs partneriai iš skirtingų vyriausybės departamentų taip pat sutelkė jėgas šios iniciatyvos įgyvendinimui.
Norint integruoti socialinę ekonomiką į viešą politiką kilo daugybė iššūkių. Pirmasis jų buvo susitarti dėl bendro apibrėžimo. Šis iššūkis karto atrodo ir paprastas, ir sudėtingas.
Kvebeko provincijoje priimtas socialinės ekonomikas apibrėžimas atspindi sektoriaus įvairiapusiškumą ir jo bendrus tikslus. Socialinės ekonomikos organizacija:
• siekia tarnauti savo nariams, nesiekia pelno;
• yra nepriklausoma nuo valstybės;
• savo steigimo dokumentuose ir elgesio kodekse numato demokratišką sprendimų priėmimo tvarką, kuris reikalauja, kad dalyvautų visi paslaugų naudotojai ir darbuotojai;
• skirstant pajamas ir pelną, prioritetu kelia žmogų ir darbą, o ne kapitalą;
• savo veikloje vadovaujasi dalyvavimo, įsipareigojimo, individualios ir kolektyvinės atsakomybės principais.
Šis apibrėžimas atsirado iš taip vadinamos “naujosios” socialinės ekonomikos, kuri susiformavo prieš trisdešimt metų. Šios dinamiškos socialinės verslininkystės vystimasis įgavo pagreitį, kai pilietinė visuomenė ėmė vis labiau dalyvauti vietiniame ir regioniniame vystimesi. Tai vyko pastaruosius dvidešimt metų. Tuomet, kai bendruomenės aktyvistai, aplinkosaugos grupės, moterų organizacijos ir grupės kovai su skurdu pasirinko ekonominį kelią pabandyti patenkinti socialinius ir ekologinius poreikius, jiems socialinė verslininkystė buvo logiškas žingsnis.
Likusioje Kanados dalyje socialinė ekonomika yra labiau susijusi su teritoriniu sprendimu, žinomu, kaip bendruomenės ekonominis vystimasis (CED). Šis sprendimas apima daugybę veiklų, kuriomis siekiama gerinti socialinės rizikos visuomenės ir individų socialinį ir ekonominį vystimąsi.
Kvebeko provincijoje, neskaičiuojant institucializuotų judėjimų, socialinė ekonomika apima virš 10 000 kolektyvinių įmonių ir bendruomeninių organizacijų, kuriose dirba virš 100 000 darbuotojų ir kurių apyvarta viršija 4,3 mlrd. dolerių per metus.
Nėra statistikos, kuri nusakytų situaciją visoje Kanadoje, tačiau naujausia savanorių sektoriaus apklausa parodė, kad virš milijono kanadiečių dabar dirba nepelno siekiančiose organizacijose. Ši statistika aiškiai rodo, kad taip vadinamas “savanoriško darbo” sektorius jau nebėra tiesiog savanorių sambūris, priešingai, tai sudaro svarbią Kanados ekonomikos dalį.
Pastarąjį dešimtmetį socialinė ekonomika buvo priešakyje naujų ir inovatyvių būdų kurti turtą, gaminti prekes ir teikti paslaugas, integruojant socialinius ir aplinkosauginius tikslus į patį gamybos procesą. Randasi vis didesnis būrys socialinių verslininkų, ypač tarp jaunimo, kurie energingai sujungia socialinius tikslus ir verslininkiškas strategijas.
Vienas iš pavyzdžių yra Socialinės ekonomikos dirbtuvės (Chantier de l'economie sociale) - organizacija, kuri susikūrė iš laikinos darbo grupės, sukurtos 1996 m. Suvažiavimo metu. Pirmoji šios organizacijos asamblėja buvo sušaukta 1999 m. balandį. Joje buvo išrinkta direktorių valdyba, kurią sudaro 28 asmenys, kuriuos išrinko įvairūs dalyvaujantys koledžai tam, kad būtų atspindėtas įvairiapusiškas socialinės ekonomikos pobūdis. Šiandien valdyboje yra kooperatyvų ir nepelno siekiančių organizacijų, vietos ir bendruomeninių ekonominio vystimosi tinklų bei stambių socialinių judėjimų atstovai.
Viena iš pirmųjų Socialinių ekonomikos dirbtuvių inovacijų buvo sukurti naują finansinį instrumentą, pavadintą Riseau d'investissement social du Quebec (RISQ). Ši institucija, turinti 10 mln. dolerių, skirtų investicijoms į socialinės ekonomikos iniciatyvas, yra rezultatas įnašų, kuriuos padarė privačios ir valstybinės institucijos, tarp jų didžiausi bankai. RISQ administruoja valdyba, kurios daugumą skiria Socialinės ekonomikos dirbtuvės. Per paskutiniuosius septynis metus RISQ padarė 350 investicijų nedidelėmis negarantuotomis paskolomis kooperatyvams ir pelno nesiekiančios organizacijoms Kvebeko provincijoje. Ir fondo sėkmės rodiklis yra stebėtinai geras, palyginus su kitais investiciniais fondais tradiciškose organizacijose.
Kitas pavyzdys yra pelno nesiekiančių įmonių ir kooperatyvų tinklas, užsiimantis priežiūros namuose paslaugų verslu visoje Kanados provincijoje. Šiame tinkle dirba 6 000 žmonių, pusė jų anksčiau buvo nekvalifikuoti asmenys, gyvenantys iš pašalpų. Šis tinklas teikia priežiūros namuose paslaugas 76 000 klientų, kurių didžioji dalis yra vyresni nei 75 metų, iš viso per metus tai sudaro 5,6 mln. paslaugų valandų. Tinklas sukūrė darbo vietas, nuėmė įtampą nuo valstybinio sektoriaus, teikiančio priežiūros paslaugas, prailgino laiką, kurį senyvo amžiaus žmonės gali praleisti savo namuose ir jų ilgiau nereikia perkelti į priežiūros institucijas, sumažino valstybės išlaidas ir užtikrino, kad žmonės, kuriems reikia tokių namų priežiūros paslaugų, jas gali gauti visose bendruomenėse visoje provincijoje rekordiškai greitai.
Kitas inovacijų atvejis yra Kvebeko 44 adaptuotų darbo vietų centrų (pranc. Centre de travail adaptuos) tinklas, kuris siūlo darbą tiems asmenims, kurie yra darbingi, bet nekonkurencingi rinkoje. Ši sistema yra unikali, kol kas įgyvendinta tik Kanadoje. Šių pelno nesiekiančių verslų socialinė-ekonominė misija yra kurti darbo vietas žmonėms, gyvenantiems su intelektualine ar fizine negalia. Šiandien tinkle dirba 4000 žmonių, iš kurių beveik 3000 turi negalią. Tinklą sudaro pačios įvairiausios įmonės: spaustuvės, pakavimo, gamybos, perdirbimo, apsaugos ir kanceliarijos prekių tiekimo įmonės, kurių bendra apyvarta siekia 135 mln. dolerių.
Dar vienas tarp socialinės ekonomikos įmonių populiarus sektorius yra atliekų perdirbimas. Aplinkosaugos aktyvistai suformavo perdirbimo įmonių tinklą, kuris aktyviai dirba su savivaldybėmis visoje Kvebeko provincijoje, siekdamas mažinti atliekas ir surasti naujas vietas, kuriose būtų galima perdirbti ir iš naujo panaudoti tonas atliekų, kurios anksčiau buvo tiesiog vežamos į sąvartynus. Šiame tinkle sukurta virš 1000 darbo vietų, kuriose dirba nekvalifikuoti darbininkai iš visos Kvebeko provincijos. Šios įmonės taip pat vykdo tiek šviečiamąją, tiek komercinę funkcijas, spręsdamos aplinkosaugos, ekonominius ir socialinius iššūkius.
Pastarieji dešimtmečiai Kvebeko provincijoje davė daug pamokų ir iškėlė naujus klausimus viešąjai politikai.
Pirmasis ir pats svarbiausias yra poreikis, kad socialinė ekonomika būtų oficialiai pripažinta kaip sudėtinė šiuolaikinės visuomenės socialinio-ekonominio gyvenimo sudedamoji dalis. Tai reiškia, kad reikia nustoti žiūrėti į pelno nesiekiančių įmonių ir kooperatyvų sektorius kaip į nišinę arba senovišką veiklą, ir pripažinti, kad šio ekonomikos sektoriaus galia ir svarba auga.
Dabartiniame pasaulyje, kur piliečių ciniškas požiūris į valstybės valdymą pasiekė pavojingą lygį, socialinė ekonomika yra konkretus pozityvaus ir aktyvaus pilietiškumo pavyzdys. Tai bet kokios visuomenės turtas, o parama tokioms iniciatyvoms atneša milžinišką naudą.
Tačiau tam reikia sukurti tinkamus viešosios politikos instrumentus. Svarbiausia yra tai, kad teks keisti požiūrį į vystimąsi atskiruose sektoriuose ir integruoti socialinius ir ekonominius parametrus į viešąsias programas, kuriomis remiama socialinė ekonomika. Socialinio vystymo ekspertams reikia išspręsti investavimo klausimus, investavimo ekspertams reikia surasti naujus įrankius, kurie pamatuotų socialinį pelningumą, norminių aktų kūrimo ekspertams reikia sukurti iniciatyvas, kurios paremtų socialinį ekologinį verslumą.
Kitas iššūkis politikams yra suprasti šio klausimo apimtis. Socialinės ekonomikos negalima vadinti tiesiog programa arba viena politine iniciatyva. Ji turi būti integruota į daugelį kitų viešosios politikos iniciatyvų, nes reikia priemonių, kurios užtikrintų tinkamą aplinką šios ekonomikos vystimuisi. Šia prasme, socialinė ekonomika niekuo nesiskiria nuo privataus sektoriaus, kuris naudojasi įvairiomis paramos priemonėmis, tokiomis kaip galimybė gauti kapitalą ir naujas rinkas, bendradarbiavimo galimybes ir kitokias tarpšakines iniciatyvas.
Viešoji politika, remianti socialinę ekonomiką, gali būti suskirstyta į 4 pagrindines grupes:
Teritorinė politika
Socialinės ekonomikos įmonės kuriasi iš iniciatyvų, kurios randasi, kai bendruomenė susitelkia vienam tikslui, norėdama skatinti vystimąsi. Viešoji politika, kuri remia vietines bendruomenes, kad jos kurtų tinklus, vykdytų strateginį planavimą ir kolektyvinius projektus yra pradinis komponentas, kuris ypatingai skatina socialinį verslumą. To pavyzdys yra trišalė parama bendruomenės ekonominio vystimosi korporacijoms Kvebeko miestuose. Šios pelno nesiekiančios, piliečių sukurtos organizacijos pagimdė daugelį originalių ir sėkmingų socialinės ekonomikos iniciatyvų. Metams bėgant panašios iniciatyvos buvo sukurtos ir kituose Kanados miestuose. Privataus sektoriaus partneriai mobilizavosi, kad sukurtų šias iniciatyvas.
Bendri generiniai įrankiai organizacijų vystymuisi
Kaip smulkios ir vidutinės įmonės, socialinės ekonomikos įmonės turi turėti galimybę pasinaudoti tinkamais finansiniais instrumentais, pasiekti reikiamas rinkas, gauti tyrimų ir vystymo paslaugas bei instrumentus, reikalingus tinkamai vadybai. Per pastaruosius du dešimtmečius smulkioms ir vidutinio verslo įmonės skatinti buvo sukurta daug priemonių, kurias reikia tik šiek tiek adaptuoti, kad jos taptų prieinamos ir tinkamos socialinėms organizacijoms. Geras tokios viešosios politikos pavyzdys yra federalinės valdžios iniciatyva padėti sukurti ilgalaikius investavimo fondus ir atverti smulkioms ir vidutinėms įmonėms taikomas programas socialinio verslo organizacijoms.
Sektorių politika
Kai kurie ekonominiai sektoriai turi milžinišką socialinio verslumo potencialą. Socialinės įmonės randasi ten, kur atsiranda poreikiai, kurių negali patenkinti nei valstybė, nei rinka. Apjungdama rinkos resursus, savanorišką indėlį ir visuomenės pagalbą socialinė įmonė vaidina svarbų vaidmenį struktūrizuodama rinką arba surasdama tinkamus sprendimus, kaip teikti tam tikras paslaugas ir prekes. Politikos priemonės, kurios remia tam tikrų sektorių (pvz., aplinkos, asmeninių paslaugų, apgyvendinimo, naujų technologijų, komunikacijų, turizmo, maisto paslaugų ir kultūros) atsiradimą arba stiprinimą yra svarbūs instrumentai, padedantys vystytis socialiniai ekonomikai.
Tikslinė politika
Socialinė ekonomika vaidina svarbų vaidmenį sukurdama galimybę gauti darbą ir tam tikras paslaugas socialinės rizikos grupėms. Vietoj to, kad būtų investuojama tik į pajamas generuojančias programas, investicijos į socialinę ekonomiką atveria galimybes integruoti piliečius, kurie laikomi nedarbingais, į darbo rinką. Daugelis Europos valstybių labai daug investavo į iniciatyvas, kuriomis remiamas tikslinių grupių (jaunimo, neįgaliųjų, naujų imigrantų ir pan.) integravimas. Kai kuriose šalyse socialinė ekonomika yra sudėtinė darbo jėgos vystymo strategijų dalis. Pvz., Italijoje, viešųjų pirkimų politika buvo pirkti iš socialinių kooperatyvų, kai pastarieji įdarbina bent 30 procentų savo darbuotojų iš tikslinių socialinės rizikos grupių.
Socialinės ekonomikos vystimasis gerokai pakoreguoja ekonominį vystymąsi. Pats socialinės ekonomikos pagrindas – t.y. sujungti ekonomines ir socialines iniciatyvas – yra aiškus pavyzdys, rodantis, kad reikia pergalvoti požiūrį, kaip mes mąstėme apie socialinę ir ekonominę politiką pastaruosius 60 metų.
Iš tikrųjų, pastarieji dešimtmečiai parodė mąstymo, kuomet atskiriame socialinį ir ekonominį vystymą, ribotumą. Nežiūrint augančio turto ir ekonominio augimo, atotrūkis tarp turtingųjų ir skurdo tik didėjo. Ištisi regionai, ypač kaimo vietovės, tapo visiškai atsilikusiomis. Miestuose daugelyje skurdesnių rajonų situacija prastėja ir kelią pavojų tvariam miestų vystymuisi.
Šiuo požiūriu socialinio ir ekonominio vystymosi parametrams buvo skirta per mažai dėmesio. Į pasaulį vis dar žiūrima kaip dvinarį ir paprastą, o ekonomika traktuojame kaip erdvė, kurioje yra tik du žaidėjai – privatus sektorius, kuriantis turtą, varantis mūsų ekonomiką ir mokantis mokesčius vyriausybei; ir valstybė, kuri perskirsto turtą ir teikia vieningas viešąsias paslaugas bei kuria programas bendram gerbūviui. Didžiulis darbas, kurį daro bendruomeninės organizacijos, produktai ir paslaugos, kurias gamina ir teikia kooperatyvai ir pelno nesiekiančios organizacijos yra traktuojamos kaip labdara ir filantropinė veikla, nepatenkanti į ekonominę erdvę.
Tačiau ši paradigma, kaip parodė gyvenimas, ne tik neveikia, ji mažai ką gero žada ateičiai. Pasaulis pasikeitė. Ekonomika taip pat. Teilorizmas yra pernykštis sniegas, nes gamybos modeliai jau senai pasikeitė. Globalizacijos ir technologijų dėka sėkmei šiandien reikia lankstumo ir inovacijų. Šie pokyčiai atnešė ne tik daug gero, bet nemažai blogo. Skurdo ir socialinė rizika gresia vis didesnei visuomenės daliai, o bendruomenės ir vyriausybėms tvarkytis su šiuo fenomenu darosi vis sudėtingiau.
Gyvenimas taip pat aiškiai parodė, kad vyriausybės nebegali valdyti sektorių programomis ne tik todėl, kad jos brangiai kainuoja, bet ir todėl, kad dažniausiai yra visiškai neefektyvios. Labdaros iniciatyvos nebegali pasirūpinti visomis vietomis, kur rinka ir valstybė nesusitvarko, nes tokių vietų tiesiog yra per daug.
Socialinė ekonomika demonstruoja, kad reikia naujai žiūrėti į socialinį ir ekonominį vystymąsi. Ji reikalauja platesnės ekonomikos analizės, apimančios pliuralistinės ekonomikos vaizdą, kuriame savo vaidmenį vaidina tiek valstybinius sektorius, tiek privatus sektorius, tiek socialinis sektorius. Socialinės ekonomikos indėliu į vietinį ir regioninį vystymąsi, darbo vietų sukūrimą socialinės rizikos grupėms ir gebėjimą efektyviai teikti paslaugas šiandien abejoti nebegalima.
Viešosios politikos ekspertai vis daugiau turės atsižvelgti į šią augančią jėgą, geriau ją suprasti ir remti, nes ji prisideda prie kanadiečių sveikatos ir gerovės. Šiandieninės Kvebeko ir federalinės vyriausybės iniciatyvos yra tik pirmieji žingsniai ilgame kelyje į pilietišką ekonominį ir socialinį atsinaujinimą.