– Apie ateinančių metų biudžeto projektą jau turime tiek žinių, kad galėtume jį komentuoti. Ar pagal parengtą projektą patvirtintas kitų metų biudžetas būtų adekvatus valstybės padėčiai?
– Na, jeigu reikia vieno žodžio, tai ne, neadekvatus. Bet... bet, jei manęs paklaustumėte, ką reikėtų keisti, aš jums neatsakyčiau. Nes be didelio parengiamojo darbo neįmanomi jokie siūlymai. O pirmiausia reikia labai kruopščiai išanalizuoti išlaidų struktūrą.
– Bet juk ne vakar ir Vyriausybė projektą pradėjo rengti.
– Žinoma. Bet, kad tuščiai nekalbėtume, pasiremsiu bent pačiais bendriausiais duomenimis. Iš jų matyti, kad socialines išmokas, ko gero, neišvengiamai teks mažinti. Bet turiu pasakyti, kad tos išmokos nuo 2006 iki 2008 metų išaugo apie 1,7 karto. Tai jei mes pagal daugelį rodiklių krentam į 2006 metų lygį, o gal ir dar žemiau, tai išmokos taip pat negalės likti, kokios dabar yra.
Tačiau nenorėčiau pernelyg smarkiai kritikuoti ir buvusias vyriausybes, nes prieš trejus metus tos išmokos Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse buvo itin menkos. O Lenkijoje, pavyzdžiui, tiems reikalams skiriama gerokai didesnė BVP dalis.
– Tačiau taip pat ir 2008 lenkų bei lietuvių pensijų nė iš tolo nebuvo galima lyginti.
– Taip. Ir padėtis tikrai nepagerės. Štai, vyriausybės duomenimis, šiuos metus turėtume baigti turėdami maždaug 9 proc. BVP dydžio fiskalinį deficitą. Vadinasi, reikės skolintis apie devynis milijardus litų. Kitais metais pritrūksime vėl panašios sumos. Ir vėl reikės skolintis. Ir brangiai už paskolas mokėti, nes mūsų valstybės reputacija blogėja kas ketvirtį. O 2011 metais premjeras tikisi, kad biudžeto deficitas sumažės iki 3 procentų.
Kodėl, kas pasikeis? Sulauksime pajamų šuolio? Vargu. Gal 2011 pavyks surinkti vienu milijardu pajamų daugiau, bet ne penkiais šešiais. O tais pačiais metais skolai tvarkyti prireiks papildomo milijardo. Vadinasi, kiek papildomai bus surinkta, tiek reikės išleisti skolai tvarkyti. O kur planas, kaip tais metais bus sutaupyti tie žadami keli milijardai? Mes jo nematome. O turėtų būti parengtos aiškios struktūrinės reformos.
– Nėra struktūrinės reformos plano, nes nėra...
– ... politinės valios. Būtent. Veikia skirtingi interesai, lobizmas, partijų nenoras, nes visokie savivaldybių, ministerijų prielipai joms naudingi. Tai ir neaišku, kaip vis žadamos ateinančių metų reformos bus atliktos, jei nėra plano. O jį dar reikėtų nagrinėti, koreguoti atsižvelgus į kritiką. Pavyzdžiui, ar ryžtingai būtų mažinama verslą kontroliuojančių institucijų, kurių dabar yra aiškiai per daug. Ypač krizės sąlygomis.
Ar įmonėms bus taikoma paprastesnė apskaita, taip pat neaišku, o to labai reikėtų. Ar bus supaprastinta įmonių veiklos leidimų išdavimo tvarka? Kodėl, pavyzdžiui, Japonijoje atidaryti tam tikros pajamų ribos neviršijančią įmonę – vienos dienos reikalas, o Lietuvoje... patys žinote! Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje taip pat įmonėms, ypač smulkioms, pradėti realią veiklą gerokai lengviau.
– Jūs kalbate apie priemones, o ką galima pasakyti apie patį valdžios požiūrį į verslą? Ar dabar mokesčių inspektoriai jau nebežiūri į pradedantį verslininką, kaip į potencialų nusikaltėlį?
– Apklausos rodo, kad per pastaruosius keletą metų VMI iš esmės pasikeitė. Ekspertai teigia, kad korupcijos lygis šioje srityje nuo daugiau kaip keturiasdešimties procentų nukrito iki maždaug trijų. Ir žiaurių akcijų nebėra. Tad VMI dabar tikrai ne pagrindinis kritikos objektas.
– O ar tik gerai administruodami mokesčius galime tikėtis pajamų augimo? Iš Vyriausybės mažai ką tegirdime apie pajamų šaltinių plėtimą.
– Dažnai tų šaltinių plėtimas reikalauja papildomų lėšų. Bet kas tikrai nieko nekainuoja – tai perteklinių apribojimų naikinimas. Saulėtekio komisija turėjo dirbti daug rimčiau. Vyriausybė suklydo šią komisiją formuodama kaip iš esmės visuomeninę, todėl menkai veiksnią. Taip buvo praleista patogiausia galimybė sunkmečio akivaizdoje apsivalyti. Juo labiau kad premjeras galėjo labai greitai įvertinti, kas nuo jo pirmojo premjeravimo laikų valstybėje nepateisinamai išsipūtė, kokių naujų kliūčių verslui atsirado.
Žmonės jų mato begales, o valdžia kažkodėl – nelabai. Kam būtų blogiau, jei žmogus galėtų atidaryti parduotuvėlę taip paprastai, kaip tai įprasta daugelyje šalių?! Antra vertus, mūsų viešasis sektorius daugeliu atvejų veikia neefektyviai. Policijai, pavyzdžiui, kiek lėšų skiriame, o ar patrulius gatvėse matome? Ne, policija dirba su popieriais! „SoDra“ jau seniai garsėja itin aukštu kompiuterizavimo lygiu, o ar darbuotojų toje sistemoje ženkliau sumažėjo?
– Kai kalbame apie perteklinį verslo ribojimą, tai iškart reikia minėti ir šešėlinę ekonomiką...
– Žinoma, kuo tų apribojimų daugiau, tuo didesnė pagunda dirbti šešėlyje.
– Bet gal mes dėl to per daug neturėtume jaudintis? Gal mūsų visuomenės nuostatas labiau atitiktų modelis „skurdi valstybė – turtingi piliečiai“? Juk yra tokių šalių, kur valdžia pro pirštus žiūri į šešėlinę ekonomiką, o žmonės tuo naudojasi kurdami sau gerovę.
– Šiaip lietuviai mielai svajoja apie skandinavišką valstybės modelį. Tačiau lenkų ekonomikos reformų autorius Balcerowiczius (Balcerovičius) visai neseniai puikiai reziumavo: jei Švedija būtų perėjusi prie dabar mums žinomos socialinės politikos tuomet, kai dar buvo neturtinga šalis, tai tokia ji būtų ir likusi. Galvoti, kad mes Lietuvoje galime tiesmukai perimti turtingos Švedijos modelį, yra klaida. Tarkim, įvedame Lietuvoje daugiau socializmo...
Kokie tikėtini rezultatai? Patys energingiausi, patys talentingiausi mūsų visuomenės nariai kaip mat patrauktų ten, kur daugiau kapitalizmo. Savo ruožtu ženklesnį investicijų, kapitalo pritraukimą galėtume pamiršti. Kol neturime tinkamos, aukštosioms technologijoms palankios infrastruktūros, tol apie jų įsigalėjimą galime tik pasvajoti. Taip, Švedijoje mokesčiai dideli, tačiau švedui nėra kur važiuoti, jis niekur kitur geriau negyvens. O lietuvis – daug kur.
– Koks modelis tinkamesnis tokiai skurdžiai valstybei kaip Lietuva?
– Visiškai aišku, kad mes turime siekti kuo greitesnio ekonomikos augimo. O be patrauklių sąlygų verslui to nebus. Kitaip sakant, reikia eiti verslo aplinkos liberalizavimo keliu. Deja, socialinė Vyriausybės politika dėl to kurį laiką kentės. Prarasime dalį teisingumo, galbūt atsiras daugiau netvarkos ir socialinių įtampų, bet reikia kuriam laikui su tuo susitaikyti. Sukandus dantis. Ir nustoti žiūrėti į verslininkus kaip į priešus. Kitaip vilksimės uodegoje gerokai ilgiau, nei to norėtume.
– Bet grįžkime prie biudžeto. Kokia turėtų būti jo struktūra, kad verslas augtų? Ir ar dabar jis planuojamas būtent taip?
– Pakartosiu: pirmiausia biudžete turi nebelikti lėšų neveiksmingiems ar ir visai nereikalingiems segmentams.
– Bet čia retrospektyviniai žingsniai. O perspektyva?
– Būtent po apsikuopimo apie perspektyvą galima ir galvoti. Negalima apie tuos du dalykus galvoti atsietai. O iš tikrųjų geriausia perspektyva – naikinti apribojimus verslui, ypač smulkiajam.
– Kad taip atsitiktų, matyt, pirmiausia reikia naikinti psichologinius barjerus aukštų valdininkų galvose. Turiu galvoje įsisenėjusį nepasitikėjimą verslu.
– Ši problema išties yra, ir ne tik valstybės institucijose, bet ir visuomenėje. Be to, didelė bėda, kad nėra strategų komandos Vyriausybės žinioje. Ji turėtų nagrinėti kitų šalių praktiką ir strateguoti. Jeigu iki šiol to nebuvo, tai šią sekundę reikėtų imtis neatidėliotinų projektų.
– O ar naujajame biudžete reikėtų daugiau dėmesio vartojimo skatinimui? Juk kiekvienas naujas bedarbis, kiekviena uždaryta parazitinė valdiška įstaiga neišvengiamai reiškia ir mažėjantį vartojimą. O tai savo ruožtu apčiuopiamos biudžeto netektys.
– Sutinku, vartojimas mažės. Bet juk jūs nesiūlote atvirkščiai – visus priimti į valstybės tarnybą, kad vartojimą atgaivintume? Ne vartojimas mums svarbiausia. Mes nei galime tiek suvartoti, kiek galime pagaminti, nei gaminti mums neįmanoma vien vidaus vartojimui, nes šalies ekonomika yra maža ir atvira, vietiniams gaminiams tenka konkuruoti su importinėmis prekėmis, todėl tenka specializuotis tose srityse, kur mes konkurencingi. Plati vidaus rinka – tai didelių valstybių privalumas. Mums svarbiausia – kuo daugiau eksportuoti, skatinti eksportą visomis įmanomomis priemonėmis.
– Pastaraisiais mėnesiais pasaulio rinkos po truputį atsigauna...
– Tie keli procentėliai augimo mums menkai reikšmingi. Ypač jei nesame konkurencingi. Jei neturime aukštos klasės specialistų, vadybininkų. Tai kas mums lieka? Rusija? Bet ką reiškia dėti viltis į tą eksporto kryptį, mes žinome iš Vagnoriaus laikų. Rusiją ištikus pirmajai krizei Vagnorius aiškino, kad mums ji didelės įtakos neturės, o kaip buvo iš tikrųjų?! Todėl pagrindinis biudžeto projektuotojų uždavinys – didinti mūsų įmonių konkurencingumą.
– Neatrodo, kad Vyriausybė turi didelį veiksmų pasirinkimą.
– Gal jo ir pakaktų, bet net ir esamos idėjos dažnai neįgyvendinamos, nes nėra nuosekliai ir kruopščiai rengiamasi jas įgyvendinti. Nėra veiksmingo įgyvendinimo mechanizmo, nepakanka žmonių, kurie to imtųsi. Nei Vyriausybėje, nei Seime. Galima matyti sprendimus, bet, jei pačiame viršuje nebus sutarimo dėl prioritetų, dėl konkrečių veiksmų niekas ir nepajudės.
– Jeigu keletą metų valdžia poilsiavo, nesivargino kruopščiu darbu, tinkamai nebendravo su visuomene, o pastaroji savo ruožtu nesivaržydama vartojo ateities sąskaita, tai gal kitų metų biudžetą taip ir vadinkime: „Pagirių biudžetas“?
– Vengiu skambių žodžių. Tiesiog tai bus skubotai, neišnagrinėjus parengtas biudžetas. Ir jei tai kartosis dar keletą metų, tai šalis bus nuvaryta į bankrotą. Mums niekas nebeskolins.
– Nes bankai blogi, nenori į talką...
– Skolindamas bankas nori matyti, kad paskolintus pinigus atgauti yra realu. Jei tokia tikimybė menkėja, tai skolinimo kaina didėja, kol pasiekia racionalią ribą. O jos peržengti nebegali ne tik bankai, bet ir Vyriausybė. Todėl turime suprasti, kad bankai nesielgia, kaip kam nors reikėtų, ne todėl, kad jie to nenori, o todėl, kad negali.
Antra vertus, valstybė taip pat neturėtų daryti to, ko negali. Valstybės skola negali augti be ribų ir už bet kokią kainą. Abi finansų srityje veikiančios pusės, bankai ir Vyriausybė, turi būti atsargūs. Ne visada reikia skolintis ar skolinti, jei yra galimybė be to išsiversti. Aš prieš pensijų mažinimą, bet yra visokie priedai, kuriuos taip pat moka „SoDra“.
Tai gal tegul valstybė pati moka, pavyzdžiui, valstybines pensijas, arba jas mažina, kad nereiktų papildomai skolintis.
– Bet kai premjeras šiomis dienomis kalba, kad pensijos anaiptol nėra žmonių nuosavybė ir nuo jų viso gyvenimo darbo visiškai nepriklauso, aš tokius žodžius suprantu kaip visiškai neatsakingą demoralizuojantį pareiškimą. Išeitų, kad dabar aš visai neprivalau stengtis sąžiningai dirbti ir mokėti mokesčius.
– Geriau gauti algą vokelyje, jei mokesčiai man negarantuoja pensijos, štai koks ilgalaikis tokių žodžių poveikis visuomenės nuostatoms. Ir taip kalbama ruošiantis tvirtinti kitų metų biudžetą!
– Kad ir ką kalbėtume, biudžeto projektas jau beveik parengtas. Tai gal dabar pats laikas parodyti, ką reikės taisyti kitų metų viduryje, kai biudžetas bus peržiūrimas?
– Atsakymas vienintelis: nuo pat šios dienos reikia imtis struktūrinės pertvarkos. Jeigu mes prarasime tą pusmetį ar net ir visus metus, mes pateksime į aklavietę. Nieko kita neliks, kaip tik nuolankiai kreiptis paskolos į TVF. Tačiau po metų tokios paskolos sąlygos būtų itin nepalankios. Niekam ten nerūpi mūsų ekonomikos niuansai. Todėl ir TVF reikalavimai nebūtinai gali duoti ilgalaikės naudos. O jei tie reikalavimai patys griežčiausi? Kas tada?..
Ir reikia pagaliau pasirūpinti rimta komanda. Pavadinčiau ją krizės įveikimo štabu. Jos uždavinys būtų koordinuoti Vyriausybės veiksmus, kad jie vienas kitam neprieštarautų, kad antikriziniai veiksmai būtų ne tik kruopščiai rengiami, bet ir nuosekliai įgyvendinami. Tokios komandos, mano žiniomis, dabar nėra.
Naujausiame „Atgimimo“ numeryje skaitykite:
Prieš akis – pravalgytų pajamų žiema
“Maisto bankas” žiniasklaidoje sukėlė nemažai šurmulio, tačiau nuveikti kol kas gali nedaug. Sunkmečio žiema skurstantiesiems bus itin sunki, o šimtai tonų tinkamo vartoti maisto ir toliau bus išmetami. Ignas Krasauskas.
Tai kelio į valstybės finansų krizę biudžetas
Ekonomikos ekspertas prof. Rimantas Rudzkis 2010 metų biudžeto projekte pasigenda gerai apgalvotos antikrizinės krypties. Stanislovo Kairio pokalbis.
Nežiniukų aritmetika: brūkšt – ir sutaupom
Siūlymas naikinti Vaikų išlaikymo fondą susilaukė griežtos kritikos. Siūlantieji pritilo: šį politinį sprendimą jie galėtų pagrįsti tik aritmetiniu išlaidų karpymu, rašo Džina Donauskaitė.
Vėjų naudą UABai gaudo
Vėjo jėgainių parko plėtrą Lietuvoje neišvengiamai lydi interesų konfliktai. Savų argumentų turi ir verslininkai, ir gyventojai, ir gamtosaugininkai. Kokie jie, aiškinasi Erlandas Paplauskis.
Gerovė be augimo
Populiariausias šių dienų mitas – gerovė neįmanoma be augimo. Kai recesijos akivaizdoje visos pasaulio vyriausybės nori didinti vartojimą, pats laikas suprasti, kad aplinka augančios ekonomikos padarinių paprasčiausiai nebeatlaikys. Britų profesoriaus Timo Jacksono vadovaujamos tyrėjų grupės parengtą ataskaitą skaitė Vytautė Šmaižytė.
„Gaida’09” obertonai Miestui
Intelektas muzikoje, šiuolaikiška architektūra ir miesto tema – šiuolaikinės muzikos festivalyje “Gaida’09” lietuvių premjeros ir pasaulinio garso kūriniai, rašo Rasa Gečaitė.
