„Bankai prilaiko rinkos kainų smukimą, kas šiai dienai nėra naudinga ekonomikai“, – interviu LTV laidai „Savaitė“ teigė ūkio ministras Dainius Kreivys.
„Jei pažiūrėsime rodiklius, nekilnojamojo turto įperkamumo koeficientas – labai baisus, praktiškai dvigubai viršijo galimybes. Jis turės nusileisti iki galimybių ribos“, – aiškino jis, pakartodamas, kad priekaištų bankininkams turi ir dėl to, jog šie pristabdė kreditų teikimą „daug žemiau tos ribos, nei galėtų būti, negu realiai turėtų būti”.
D. Kreivio teigimu, bankinis sektorius yra oligopolizuotas ir vienas iš tų, kurie turi būti „labai atidžiai nagrinėjami ir stebimi”.
Bankai atsikerta
Patys komerciniai bankai nesimuisto vadinami oligopolija, tačiau priekaištus dėl savo veiksmų neigiamo poveikio ekonomikai vadina „neatlaikančiais kritikos“.
„Galima iš dalies sutikti, kad bankų sektoriuje yra oligopolinė sistema, nes trys bankai valdo labai didelę dalį, bet reikia pripažinti, kad Lietuvoje, kur nepasisuksi – visur tas pats. Jeigu cemento rinkoje, tai bus išvis vienos įmonės dominavimas, pieno sektoriuje – vėl trys didžiausi“, – lygino „DnB Nord“ vyriausiasis analitikas Rimantas Rudzkis.
Anot jo, „bankų smulkinimas“ nebūtinai būtų naudingesnis.
„Jeigu bankus dar labiau susmulkiname, iš karto kristų jų reitingai, o tai reiškia, kad brangtų paslaugos ir taip toliau“, – kalbėjo R. Rudzkis.
Jo teigimu, negalima tvirtinti, jog nekilnojamojo turto žemesne kaina išparduoti neskubančių bankų veiksmai yra nenaudingi šalies ekonomikai.
„Įsivaizduokime, kad žmogus paėmė paskolą ir buvo užstatęs namą, kuris buvo vertas milijono. Dabar, jeigu jį parduotume aukcione, žmogus gaus kokius 300 tūkst. ir liks skolingas tuos 700 tūkst. litų visą gyvenimą. Ar toks čia turi būti tikslas? Gal natūralu, kad bankas prilaiko, jei jis mano, kad po trejų metų tą namą bus galima parduoti ne už 300 tūkst., o už 600 tūkst. litų“, – nurodė R. Rudzkis.
SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda neslepia, jog „kreditorius yra suinteresuotas, kad vertė sugrįžtų kiek galima didesnė ir kad nuostoliai būtų patiriami mažesni“.
Tačiau, anot jo, „jeigu jau bankai ir mėgina išvengti, kad kai kurie nekilnojamojo turto objektai būtų pardavinėjami pusvelčiui, tai vis dėlto to nekilnojamojo turto dalis bendroje nekilnojamojo turto pasiūloje yra tokia menka, kad ji negali nulemti kainų“.
Nustatyti priežastį – „iš tikrųjų sunku“
Nekilnojamojo turto bendrovės „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovo Sigito Vagonio teigimu, „bankai gali daryti įtaką penktadaliui rinkos“. Anot jo, vertinimuose, kad bankininkai pristabdė nekilnojamojo turto kainų kritimą „teisybės yra, bet tai tikrai nėra pagrindinė priežastis“.
S. Vagonio aiškinimu, bankai turi galimybių „tam tikrais atskirais atvejais neleisti paskolas pasiėmusiems plėtotojams parduoti naujos statybos projektų, bet dažniausiai tai ir susiję tik su nauja statyba, o naujos statybos projektai nesudaro toli gražu netgi ketvirtadalio visų pardavimų apimčių“.
„Kainos priklauso nuo daugelio faktorių: nuo žmonių noro pirkti, nuo žmonių noro parduoti, galų gale nuo lūkesčių ir panašiai“, – sakė „Ober-Haus“ specialistas. Anot jo, išskirti pagrindinę priežastį yra „iš tikrųjų sunku“.
G. Nausėda tvirtina, kad nekilnojamojo turto kainos Lietuvoje krinta lėčiau, nei, pavyzdžiui, Estijoje, nes yra „analogija su pačiomis ekonomikomis“.
„Aš manau, kad šiuo metu nuosmukis Taline, nuosmukis Rygoje nekilnojamojo turto kainų yra didesnis dėl to, kad kritimas prasidėjo anksčiau, nekilnojamojo turto burbulai pradėjo sproginėt anksčiau ir, ko gero, visas tas kritimas jau yra pasiekęs dugną“, – teigė SEB prezidento patarėjas.
Griebiasi įvairių priemonių
Finansų analitikas Stasys Jakeliūnas situaciją komentuoja atkreipdamas dėmesį, kad bankai savo padėčiai gelbėti nevengia pasitelkti įvairiausių priemonių.
„Yra tokie netgi faktai, jog bankai, pavyzdžiui, skelbiasi, kad jie teikia geresnes sąlygas skolinantis, jeigu gyventojas perka, tarkime, būstą iš projekto, kurį finansavo tas pats bankas. Bankas tokiu būdu kaip ir bando spręsti savo problemą – jeigu pasiskolinusi statybų įmonė gali tapti nemoki, tai jis sudaro geresnes sąlygas ir tuo pačiu padeda išspręsti šito projekto problemas.
Tai galima vertinti ir kaip racionalų sprendimą, tačiau ekonomikos, visos valstybės mastu, tai yra galbūt ir konkurencijos principų pažeidimas, o galbūt gali būti vertinama ir taip, jog trukdoma įvykti natūraliai kainų korekcijai iki tam tikro lygio, kai galbūt atsirastų naujų projektų ir naujų pirkėjų – tiek būsto, tiek komercinių patalpų“, – aiškino jis.
Analitiko nuomone, „bankai darė didžiulę įtaką procesui, kai nekilnojamojo turto kainos augo, atitinkamai dabar jie daro neproporcingai didelę įtaką palaikydami tą kainų lygį. Tai nėra galbūt labai blogai, tačiau jokiu būdu nėra ir vienareikšmiškai gerai“.
Automatinė koordinacija
Anot S. Jakeliūno, komercinių bankų sektoriuje galima įžvelgti „oligopolinių darinių požymių”. Jo vertinimu, „per didelė koncentracija rinkoje visada yra neigiamas reiškinys“.
„Paprasčiausiai tada, kai buvo ekonomikos augimas, kurį bankai nemažai ir skatino, niekas nematė neigiamų to reiškinio pusių, tačiau kai dabar vyksta nuosmukis ir vėlgi bankų įtaka šitam nuosmukiui taip pat yra pakankamai didelė, mes matom neigiamas reiškinio puses“, – kalbėjo jis, pabrėždamas, jog niekas nenori matyti rizikų, „kai viskas auga ir bujoja“.
S. Jakeliūnas nurodė, kad panašūs bankų veiksmai nebūtinai turi būti tarpusavyje koordinuojami.
„Nebūtinai čia reiktų kokios nors koordinacijos, paprasčiausiai sutampa tikslai ir interesai. Kai viskas augo, tai jų tikslas buvo išdalinti kuo daugiau paskolų ir užimti kuo daugiau rinkos dalies, siekti pelno. Lygiai taip pat ir dabar – siekdami suvaldyti savo finansinius rezultatus, nepatirti daug nuostolių iš karto, jie bando elgtis atitinkamai. Taip kad čia apie koordinavimus, kartelius, net nelabai verta ir kalbėti. Panaši padėtis skatina panašius veiksmus, išeina automatinė koordinacija“, – aiškino ekonomistas.
Valdžia šansą pražiopsojo
Pasak S. Jakeliūno, valdžios institucijos veiksmų padėčiai taisyti turėjo imtis prieš keletą metų.
„Čia tikriausiai ir valstybės institucijos atitinkamos: Seimo galbūt komitetai, susiję su finansais, su ekonomika, ypač Lietuvos bankas, turėjo prižiūrėti, kad, viena, nebūtų pernelyg sparčios bankų paskolų portfelio plėtros, antra – bandyti per įvairius standartus, reikalavimus, nukriepti dalį tų paskolų portfelio į produktyvesnius ekonomikai sektorius, ar tai būtų pramonė, eksportuojančios įmonės ar panašiai, nes dabar 55 proc. ar panašiai bankų paskolų portfelio yra nukreipta į nekilnojamojo turto sektorių“, – aiškino S. Jakeliūnas.
Šiuo metu, analitiko teigimu, „reikia labai operatyviai išsiaiškinti bankų realią padėtį“.
„Ir tada paskatinti juos – tai ir bandoma daryti, bet, galvoju, nepakankamai sparčiai – pasididinti kapitalą, nes dabar jie patiria daug nuostolių ir bando visą tą procesą ištempti laike. Kuo greičiau jie susitvarkytų, tuo greičiau galbūt galėtų skolinti“, – aiškino S. Jakeliūnas.
Naujokus irgi reikėtų prižiūrėti
Lietuvos banko atstovas spaudai Mindaugas Milieška lrt.lt atsiųstame atsakyme nurodė, kad Lietuvos bankiniame sektoriuje „yra visos galimybės, būtų gana maži kaštai ateiti į rinką naujiems žaidėjams, ypač ES bankams, ir konkuruoti su čia veikiančiomis kredito įstaigomis“.
Anot S. Jakeliūno, jei pavyktų į Lietuvą pritraukti daugiau naujų bankų, būtų „įlieta šviežio kraujo“, tačiau „tą procesą reiktų prižiūrėti“.
„Jie galėtų galbūt priimti sprendimus, kurie nesusiję su praeitimi, ir galbūt galėtų finansuoti būstą, kuris ir pigiau statomas, ir pigiau įsigyjamas, bet vėlgi tą procesą reikia prižiūrėti, nes kitaip, jeigu mes, teoriškai, išvalytume visą bankinę sistemą nuo blogų paskolų, jeigu nekilnojamojo turto kainos vėl nukristų iki 2 tūkst. litų už kvadratinį metrą ir jeigu nieko nedarytume kitaip, nei darėme prieš keletą metų, tai vėl pasikartotų tas pats burbulas, bumas.
Džiaugtumėmės keletą metų – neva turtėtų ir valstybė, ir gyventojai, ir verslas, o po to vėl – krizė. Taip kad čia mokytis ir mokytis iš tų buvusių klaidų”, – aiškino ekonomistas.
Konkurencijos tarybos pajėgumai maži
D. Kreivys akcentuoja, kad padėčiai oligopoliniuose ar galimai monopoliniuose sektoriuose reguliuoti reikia mesti didesnes pajėgas.
„Šiai dienai Konkurencijos taryboje, bijau apsirikti, bet dirba tik po porą žmonių, kurie tiria kartelinius susitarimus, monopolinį dominavimą. Aš manau, kad tai turėtų būti pakeista, turėtų būti rimti analitikai, rimti skyriai, kurie darytų rimtą darbą“, – aiškino ministras.
Tuo metu Konkurencijos tarybos administracijos vadovas Šarūnas Pajarskas komentuoja, kad finansavimas institucijai tik mažinamas – pavyzdžiui, kaip ir kitiems tarnautojams, numatoma dar 10 proc. mažinti darbo užmokesčio fondą.
„Tas reikštų, kad mums reikėtų ne stiprintis, bet, atvirkščiai, 10 proc. darbuotojų atleisti. Iš kitos pusės, ne tik darbo užmokestis yra svarbus, bet ir kitos išlaidos – šiais metais mes praktiškai jau nebesimokom, o mokytis reikia, nes privatus verslas mokosi, jis tobulėja, suranda naujų metodų, kaip apeiti, kaip tartis ir išvengti įstatymo reikalavimų“, – aiškino Š. Pajarskas.
„Mums reikia kovoti su geriausiais Lietuvos advokatais, geriausiai mokamais advokatais, o mūsų vargšas pareigūnas yra visą laiką ujamas, silpnai apmokamas“, – pridūrė jis.
Š. Pajarskas nurodė, kad, pagal nustatytas taisykles, taryba, jei ir tirtų kokius nors draudžiamus susitarimus bankiniame sektoriuje, negalėtų to paskelbti.
„Tai yra visiškai konfidenciali informacija, ką mes turime ar ko neturime. Aš negalėčiau nei patvirtinti, nei paneigti. Iš kitos pusės, bankinis sektorius turi oligopolinių, sakykime taip, požymių, kadangi yra du tikrai stambūs, stambesni negu kiti, bet tai nebūtinai automatiškai reiškia, kad ten yra problemos konkurencijos prasme“, – kalbėjo jis.
