Įvažiuojant į seną pamario gyvenvietę Dreverną, svečius pasitinka medinis žvejys su laimikiu rankose. Šis kaimelis nuo seno garsėjo dideliais žuvų turgumis, o sovietiniais laikais tai buvo žuvininkystės ūkio centrinė gyvenvietė.
Šiuo metu profesionalia žvejyba jau mažai kas užsiima, tik keliose vietose dar galima nusipirkti šviežios žuvies. Pasak Kuršių marių žvejų, uosto gilinimas, besaikis brakonieriavimas, vieningos politikos dėl žuvininkystės ūkio stoka baigia sužlugdyti jų verslą ir daugeliui pamario gyventojų atima vienintelį pragyvenimo šaltinį.
Jų teigimu, pradėjus gilinti Klaipėdos uostą iki pat Juodkrantės į Kuršių marias plūsta druskingas jūros vanduo. Gėlavandenės žuvys traukiasi į Rusijos pusę. Laimikio pagaunama vis mažiau.
Jūrinių tyrimų centro vyresniosios hidrologės Ingos Dailidienės ilgamečių tyrinėjimų rezultatai rodo, kad marių vandens druskingumas per paskutinį dešimtmetį padidėjo beveik 30 proc.
Žvejai baiminasi, jog leidimas Rusijos pusėje žvejoti smulkesniais iki 36 mm akytumo tinklais dar labiau sumažins žuvų išteklius, nes bus išgaudomos dar visai mažos žuvelės. „Valdžia visai nesuinteresuota, kad išliktų tradicinis žvejybos verslas pamaryje“, – piktinasi žuvininkystės įmonių asociacijos „Lampetra“ tarybos pirmininkas Virginijus Domarkas.
Parama įstrigo
Pamario žvejai tikina, kad žuvies mažėja ir dėl brakonierių siautėjimo. Pasak seno rusniškio biologijos mokslų daktaro Kazio Gaigalo, žuvivaisą, žvejybą, produkcijos perdirbimą ir realizavimą reikėtų perduoti į vienas rankas. „Verslą tvarkyti ne savo nuožiūra, o atsižvelgiant į mokslininkų rekomendacijas, kaip tai buvo daroma anksčiau. Be to, reikia be gailesčio naikinti visas įmones, kurios brakonieriaudamos baigia išgaudyti vertingiausias žuvis mariose ir Nemuno žemupyje", - tikina K.Gaigalas.
Nebematydami perspektyvos šiame versle daugelis žvejų pasinaudoja ES parama pasitraukiantiems iš žvejybos verslo. Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 m. veiksmų programos priemonėms – pasitraukimui iš verslo, žvejybos laivų modernizavimui, kompensacijoms ir kitoms priemonėms skirta 246 mln. Lt parama. Kuršių mariose žvejoja 72 įmonės. Iš jų 19 jau pateikė paraiškas norėdamos pasitraukti iš žvejybos verslo ir gauti ES paramą, tačiau išmokų kol kas dar negavo. „Nesuprantame, kodėl šis reikalas taip ilgai užsitęsė. Briuselis siūlo pinigų, o mūsų valdžia neima. Gal jiems ir nereikia, bet netekusiems savo vienintelio pragyvenimo šaltinio žvejams jų reikia“, – piktinasi V.Domarkas.
Pasak Žuvininkystės departamento specialistų, paraiškos kol kas tvarkomos. Baltijos priekrantės žvejai išmokas turėtų gauti jau šiais metais.
Į uostą – per seklumas
Priekulės, kuriai priklauso ir Dreverna, seniūnas Valerijus Velkas patvirtino, jog vietiniai žvejai dabar persiorientuoja į turizmo verslą. „Senų žvejų jau mažai beliko. Dabar pagrindinis dreverniškių verslas – keleivių plukdymas, kaimo turizmo sodybos, dalis gyventojų dirba Petro Vasiliausko bulvininkystės ūkyje. Neįprastu verslu užsiima Šatkų šeima. Jie dengia namų stogus nendrėmis. Daugiau darbo čia kaip ir nėra“, – pasakoja seniūnas.
Miestelyje driekiasi dviračių trasa, šią vasarą buvo atidaryta nauja 30 vietų prieplauka. Tačiau per 16 mln. Lt kainavusios prieplaukos įplauka buvo neišgilinta, tad į ją gali patekti tik mažos grimzlės laivai.
Prašant ES pinigų buvo numatyta, kad į Drevernos prieplauką galės įplaukti ir didelės jūrinės jachtos. Tačiau, pasak Gargždų turizmo informacijos centro vadovės Daivos Buivydienės, dar dešimtį metų galima apie tai net nesvarstyti.
Klaipėdos rajono meras Vaclovas Dačkauskas teigia, jog buvo planuota gilinti įplaukimo vietas ir vandens kelius, bet nebeliko pinigų. Įgyvendinti projektą užsimota pačiu netinkamiausiu metu – kai statybų kainos buvo pasiekusios aukščiausią lygį.
Šalia naujo uostelio yra ir senoji prieplauka, bet ji stovi apleista ir nesutvarkyta.
Pamėgo ekstremalai
Dreverną pamėgo ne tik ramaus poilsio išsiilgę turistai. Prieš keletą metų marių pakrantę atrado ir ekstremalaus sporto – jėgos aitvarų gerbėjai bei burlentininkai. Pasak jų, Dreverna ypatinga tuo, jog tuomet kai niekur nepučia vėjas, šioje seklioje pakrantėje jo yra. Tai – lyg didelė treniruočių aikštė pradedantiesiems ir profesionaliems jėgos aitvarų mėgėjams, geriausia vieta ne tik norintiems išmokti valdyti jėgos aitvarus, bet ir besimokantiems naujus triukus.
Gyvenvietės rytiniu pakraščiu eina karaliaus Vilhelmo kanalas. Juo anksčiau laivai plukdydavo medieną. Yra išlikęs dar senas vokiečių laikų šliuzas, tačiau pats kanalas yra apleistas. Šilutės rajono savivaldybė siekia, kad jame būtų vystoma pramoginė laivyba.
„Pritrauktume daugiau turistų iš Vakarų. Jie nori, kad būtų užtikrintas saugumas ir renkasi įteisintus vandens kelius“, – pastebi Šilutės savivaldybės administracijos direktorius Šarūnas Laužikas. Jis spėja, jog atsiradus turistiniam keliui, verslininkai pakrantėse įsirengs viešbučius, nuomojamas sodybas, kavines. „Tereikia netrukdyti verslui“,– optimistiškai nusiteikęs Šilutės savivaldybės atstovas.
Anot jo, maršrutas Vilhelmo kanalu galėtų prasidėti Minijos upėje. Kanalu ir Drevernos upe poilsiautojai patektų į naują prieplauką, o iš jos – į Kuršių marias. Rytine marių pakrante būtų galima grįžti į pradinį tašką. Tai – tarsi žiedinis vandens turizmo kelias, o keliautojų maršrutas apimtų Drevernos, Kintų, Šturmų, Ventės prieplaukas, kurios dabar atskirtos nuo vandens kelių.
