Deja, atrodo, kad kol kas į lyčių probematiką mūsų šalyje žvelgiama labai formaliai, tik tiek, kiek reikalauja ES direktyvos, o susidūrusios su diskriminacija moterys tiesiog nežino, kur kreiptis. Jeigu ir žino, paprasčiausiai nedrįsta, nes yra linkusios susitaikyti su aplinkos primestu aukos vaidmeniu.
Apginti teises – sudėtinga
Kaip ir bet kuris kitas asmuo, diskriminaciją patyrusi moteris Lietuvoje gali kreiptis į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Gaunamų skundų daugėja kasmet, bet, kaip „Atgimimui“ aiškino tarnybos darbuotojai, kontrolieriaus sprendimų poveikis visuomenei yra gana minkštas.
Griežčiausia administracinė nuobauda, kurią gali skirti tarnyba, yra bauda arba įspėjimas, o dažniausiai kontrolierė renkasi skundus spręsti arbitražo keliu ir tuo esą pasiekia visai neblogų rezultatų. Tačiau, jeigu žmogus nori pasiekti materialinės ir moralinės žalos atlyginimo, jis turi kreiptis į teismą, samdytis advokatą ir t.t., o čia jau kontrolierius tarnyba mažai kuo gali padėti.
Blogiausia, sako Žmogaus teisių stebėjimo instituto tyrimų vadovė Jolanta Samuolytė, kad diskriminacijos bylas Lietuvoje „galima suskaičiuoti ant rankų pirštų“. Nors nemažai moterų patiria nelygybę darbe, tačiau tokie atvejai, viena vertus, yra sunkiai įrodomi, antra vertus, nėra sudarytos palankios sąlygos gauti teisinę pagalbą.
J.Samuolytė aiškino, kad net jeigu preziumuotume, jog moterys suvokia savo teises, vis dėlto jos turi mažai galimybių jas apginti, nes tai yra didelės išlaidos. Tam reikia arba samdytis profesionalų advokatą, arba rinktis nemokamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir, žinoma, rizikuoti kokybe, nes toks teisininkas greičiausiai nebus žmogaus teisių ekspertas.
Trečioji išeitis, neseniai įtvirtinta įstatymuose, yra nuostata, kad nevyriausybinės organizacijos gali atstovauti moterims teisme, tačiau lyčių lygybės atveju tai – tik tušti žodžiai, nes Lietuvoje tokių nevyriausybinių organizacijų beveik nėra. Moterų teisėms atstovaujančios organizacijos neturi vidinių išteklių, kad atstovautų moterims teisme.
Pasak J.Samuolytės, nors pagal Vyriausybės antidiskriminacinę programą nevyriausybinės organizacijos turėjo gauti lėšų, kurias galėtų investuoti į žmogiškąjį kapitalą, tačiau galiausiai pinigų taip ir nebuvo skirta. Tad ir vėl geras įstatymas liko tik tušti žodžiai.
Lyčių nelygybė egzistuoja visame pasaulyje. Lygių galimybių plėtros instituto leidžiamame leidinyje yra pateikiami tokie faktai: pasaulyje moterys nuosavybes teise valdo mažiau nei 2 proc. žemės, nacionaliniuose parlamentuose sudaro 14,5 proc. išrinktųjų atstovų, gauna vidutiniškai 73 proc. vyrų atlyginimo už tą patį darbą. Tad Lietuva – ne išimtis, tačiau pavojus tas, kad mūsų visuomenė nepripažįsta klausimo svarbos ir dėl to nelinkusi skirti jai pakankamai dėmesio.
Dažnai tarsi pamirštama, kad moterų problemų sprendimas yra dalis pažangios socialinės politikos. Nors Lietuvoje moterų aktyvumas darbo rinkoje yra net 60 proc., o nedarbas mažesnis nei vyrų, tačiau nereikėtų pamiršti, kad moterų skurdo lygis yra didesnis už vyrų.
Statistikos departamento duomenimis, skurdo rizikos norma siekia 21 proc. moterims, palyginti su 16,7 proc. norma vyrams. Tai, be abejo, susiję ir su mažesniais atlyginimais už tą patį darbą ir su socialinių garantijų trūkumu. Tačiau moterys Lietuvoje kol kas neskuba kovoti už savo teises.
Trūksta solidarumo
Apie tai, kodėl apskritai darbo rinkoje egzistuoja moterų diskriminacija ir kokios yra esminės lyčių nelygybės priežastys, „Atgimimas“ kalbasi su Lygių galimybių plėtros centro projektų vadove Margarita Jankauskaite.
– Lygių galimybių kontrolierė Aušrinė Burneikienė neseniai yra pasakiusi, kad „per krizę skaudžiausiai nukenčia pažeidžiamiausios socialinės grupės”. Kaip čia taip nutiko, kad moterys irgi yra pažeidžiama grupė? Rodos, tai nėra mažuma, netgi atvirkščiai, moterų Lietuvoje – 53 proc.
– Jūs gerai pastebėjote, kad tam, jog atsidurtum marginalizuotoje grupėje, į kurios interesus nėra atsižvelgiama, nebūtinai turi būti mažuma. Tai griauna mitą, kad visuomenė gyventų sėkmingai, jeigu mažumos prisitaikytų prie daugumos kuriamų taisyklių. Akivaizdžiai matome, kad moterų atžvilgiu ne jos kuria taisykles, bet kaip tik atsiduria marginalizuotoje padėtyje. Taigi atsakymo, matyt, reikėtų ieškoti mūsų visuomenės socialinėje ekonominėje struktūroje.
Kai laikomasi neoliberalistinių pažiūrų, tuomet daugiausiai dėmesio skiriama našumui. Taigi, jeigu priklausai tai socialinei grupei, kuri dėl tam tikrų nusistovėjusių kultūrinių normų yra atsakinga, moksliškai sakant, už socialinę reprodukciją, t.y. vaikų, neįgaliųjų asmenų, senstančių tėvų priežiūrą, už buitį, tai tu daraisi nebe toks „našus“ darbo rinkoje.
Kultūrinės normos lemia, kad tai skirta moterims, vadinasi, jos yra ne tokios pageidaujamos darbo rinkoje, joms sunkiau gauti gerai mokamą darbą, yra apribotos jų karjeros perspektyvos.
– Tačiau pačių moterų mąstyme stereotipai dėl vaidmenų pasiskirstymo yra labai gyvi...
– Na taip, mes visi esame savo kultūros produktai. Jeigu tai nebūtų gyva moterų sąmonėje, tai sistema keistųsi. Bet sistema labai manipuliuoja mumis, pabrėžiamas aukos momentas. Vyras neturi pasiaukoti dėl šeimos arba jis aukojasi kitaip – daug dirba, bet juk, kai vyras daug dirba, tai jis ir uždirba, ir pensiją bei socialines garantijas užsitikrina, kuria socialinius tinklus, krauna tam tikrą žmogiškąjį kapitalą.
– Atlyginimų skirtumas turbūt daug ką pasako apie Lietuvos darbo rinkos padėtį. Kokios yra svarbiausios to skirtumo priežastys? Ar dėl to, kad moterys dirba srityse, kurios yra prasčiau mokamos, ar joms yra sudėtingiau kilti karjeros laiptais?
– Tai yra labai kompleksiška. Žinoma, yra darbo rinkos segregacija. Viena vertus, horizontali darbo rinkos segregacija, kai moterys telkiasi vienose ekonomikos srityse, vyrai – kitose ir šiuo požiūriu Lietuva yra viena iš labiausiai segreguotų ES. Tai yra labai svarbu, nes vyrauja nuostata, kad už „moteriškus darbus“ galima mokėti mažiau. Antra vertus, yra vertikali darbo rinkos segregacija.
Tai ir vadinamasis „stiklinių lubų“ reiškinys, kai aukščiau tam tikro lygio karjeros laiptais nepakilsi. Taip pat ir vaikų priežiūra bei kiti įsipareigojimai, kurie daro moterį ne tokią mobilią darbo rinkoje. Ne paslaptis, kad, nors Lietuvos įstatymai ir saugo moteris, išeinančias motinystės atostogų, joms turi būti garantuotas darbo vietos išsaugojimas, tačiau yra žinoma daugybė atvejų, kai moteris buvo kokio nors skyriaus vadovė, o kai grįžta, ji tik džiaugiasi, jeigu apskritai patenka į tą skyrių.
– Tokiu atveju moteris gali kreiptis į teismą...
– Gali, bet nesikreips, nes, esant tokiai ekonominei padėčiai, ji džiaugiasi, kad apskritai turi tą darbą. Taip yra, nes įstatymai yra vienas lygmuo, o praktika yra visiškai kiti dalykai. Tarkime, kol tau – motinystės ir vaiko priežiūros atostogos, tavo kolega vyras per tą laiką profesine prasme paauga. Čia tarsi žaidimas, kai tu pataikai ant blogo langelio ir tave grąžina į startinę poziciją.
O juk atlyginimo skirtumas labai priklauso nuo išdirbtų metų. Kuo žmonės ilgiau išdirba firmoje, tuo tas lyčių atotrūkis yra didesnis. Startas yra vienodas, o po 15-20 metų matyti, kad vyrų atlyginimai yra didesni negu moterų. Jaučiasi skirtumas ir pagal išsilavinimą. Nekvalifikuoto darbo srityje vyrų ir moterų atlyginimų skirtumas yra mažesnis, o kur reikia aukštesnio išsilavinimo, ten skirtumas yra didesnis. Aišku, ir tarp jaunimo tas atotrūkis yra mažesnis, o su vyresniu amžiumi tas atotrūkis yra didesnis.
Kitas aspektas – mes kaip individai esame linkę tapatintis su savo grupe. Jeigu aš esu moteris, tai savo padėties sėkmingumą arba nesėkmę esu linkusi vertinti pagal kitas moteris.
Ir tuos klausimus labai sudėtinga spręsti net ir Skandinavijos šalyse. Štai, tarkime, norvegai išleido įstatymą, įpareigojantį laikytis lyčių kvotų direktorių tarybose tų įmonių, kurių akcijos yra parduodamos vertybinių popierių biržoje. Prie to nemažai prisidėjo ir kvotų tradicija parlamente ir moterų organizacijų spaudimas.
– Lietuvoje suveiktų kvotos?
– Manau, kad Lietuvoje ne iki galo yra suvokiamas kvotų principas. Dažnai gali išgirsti, kad „visokių kvailų moterų prieis, tik dėl to, kad reikia tą procentą pasiekti“. Bet kvotų logika yra ta, kad, jeigu tu turi visiškai vienodos kvalifikacijos individus, turi atsižvelgti į tai, ko daugiau. Jeigu vyrų yra mažai, tada tu turi pasirinkti vyrą ir atvirkščiai. Žinoma, tose srityse, kur sukaupti ištekliai, galia, ten visada mažiau moterų.
– Jūs užsiminėte, kad Lietuvos įstatymuose lyčių lygybė įtvirtinta tik deklaratyviai. Kaip ta nuostata kontrastuoja su kitais įstatymuose įtvirtintais teiginiais, tarkime, kad ir su šeimos koncepcija?
– Na, šeimos koncepcija yra iš viso atskiras reiškinys... (juokiasi). Nors šiaip liberaliame pasaulyje šeima yra privatus reikalas, į kurį valstybė turi kaip galima mažiau kištis, tačiau ji neišvengiamai iškyla demografiniame kontekste. Vakarų Europoje atsiradus demografinėms problemoms, buvo suprasta, kad reikia imtis tokių priemonių, kurios padėtų šeimoms, o ypač pažeidžiamoms, t.y. vienišų tėvų (dažniausiai mamų – R.N.) šeimoms, kurių yra ne taip jau mažai.
Europiniuose dokumentuose pabrėžiama, jog reikia padėti šitoms grupėms, kad tėvų padėtis kaip galima mažiau lemtų vaikų padėtį, jų startines pozicijas gyvenime. Reikia stengtis, kad visuomenė neplyštų į dvi dalis. Vienoje dalyje – absoliutus skurdas, o kita dalis, turinti geras startines pozicijas, ir toliau sėkmingai per gyvenimą žygiuoja.
Lietuvoje nesuprasi, kokių tikslų siekiama. Lisabonos strategija reikalauja skatinti moteris įsitraukti į darbo rinką, vadinasi, turime sukurti tokias sąlygas, kad tos moterys neiškristų. Taigi reikia didinti socialinių paslaugų spektrą, kad moteris galėtų kad ir pusę dienos dirbti, kol jos vaikutis yra mažas.
Vakaruose tos paslaugos labai išplėtotos, o Lietuvoje įsivaizduojama, kad štai davėme dvejus metus motinystės atostogų ir to užtenka. Pasirodė, kad valstybei tai iš tikrųjų yra labai brangu.
– Brangu valstybei ir nenaudinga moteriai?
– Taip, ir nenaudinga moteriai, nes ji iškrenta. Paslaugų pas mus nėra.
Yra trys pagrindiniai aspektai, kurie padėtų pagerinti demografinę padėtį. Jie visi yra susiję su lyčių lygybės politika. Pirma, tai saugi darbo vieta moteriai, antra, išplėtotos paslaugos, kurios padėtų derinti darbą su šeima ir, trečia, vyrų įsitraukimas į vaikų auginimo procesą.
– Kažkodėl Lietuvoje labiau linkstama manyti, kad galima pagerinti demografinę padėtį grįžtant prie vadinamųjų „tradicinių vertybių”.
– Na taip, prie feodalizmo. Suprantate, jeigu visa sistema grįžtų prie natūrinio ūkio, o vaikai būtų aktyviai išnaudojami kaip darbo jėga laukuose, tuomet savaime moterys imtų daugiau vaikų gimdyti. Bet suprantate, kai norima gyventi liberalios ekonomikos sąlygomis, o visą šeimos ideologiją turėti pagrįstą viduramžiškais principais, tuomet ir atsitinka taip, kad mes tik daug tuščiai šnekame. Nieko konkretaus nebuvo padaryta, kad šeimoms pagerėtų sąlygos.
– Kalbėdama apie padėtį Skandinavijoje užsiminėte, kad daug kas ten buvo padaryta vien dėl didelio moterų organizacijų spaudimo. Bent jau man susidaro įspūdis, kad Lietuvoje moterys nesuvokia savęs kaip interesų grupės. Retai pasitaiko, kad moterys protestuotų prieš jų teises ribojančius įstatymus.
– Kad atsirastų solidarumas, neužtenka būti moterimi. Mokslininkai teigia, kad siekiant, jog žmogus galėtų būti pilietiškai aktyvus, reikia trijų sąlygų: pakankamai išteklių, išsilavinimo ir laisvo laiko, o mūsų atveju moteriška auditorija yra labai susiskaldžiusi. Tos moterys, kurios prieina prie išteklių, kurios gyvena gerai, yra šį tą pasiekusios, jos dažnai iš viso neigia moterų kaip socialinės grupės diskriminacijos faktą. Ir dažnai neįvertina, kad suveikia ne vien tik lytis.
Lytis, rasė ir socialinė klasė – veiksniai, kurie veikia kartu. Juk gyvendama žemiau skurdo ribos ir augindama tris vaikus, net ir būdama labai protinga ir energinga, tu nepadarysi to, ką gali pasiekti vidurinės klasės moteris.
Išeina taip, kad tos, kurioms iš tikrųjų yra labai sunku, kurios skursta, yra mušamos, išnaudojamos, neturi nei galimybių, nei laiko, nei supratimo, kaip pakovoti už savo teises. Jos tai priima kaip kryžių. Tos, kurios turi išteklių, išsilavinimą, nenori gaišti laiko, nes joms yra gerai, jos nepažiūri plačiau ir solidarumo su kitomis moterimis nejaučia. Bet solidarumo mūsų visuomenėje trūksta apskritai.
Bėda ta, kad Lietuvoje nėra išvystyto kompleksinio matymo. Jeigu kalbi apie lyčių lygybę, atrodo, kad tai tik dalinės moteriškių problemos, visuomenės kiršinimas, kam to reikia. Tačiau tai lemia ir kitus dalykus, nes jeigu nėra atsiliepiama į vienos marginalizuotos grupės poreikius, tai yra ženklas, kad nebus atsižvelgta ir į kitus grupės poreikius.
Tai atsiliepia mums visiems. Jeigu atidžiau pažvelgtume į save, tai galime atkreipti dėmesį į daugybę aspektų, pagal kuriuos mes patys esame „ne norma“. Mes visi esame pažeidžiami.
