- Tapęs ūkio ministru, kalbėdamas apie Lietuvos ekonomiką teigėte, kad ją būtina transformuoti. Kaip rengiatės tai daryti, o gal jau darote? Kaip turi atrodyti ta pasikeitusi mūsų šalies ekonomika ir kuo ji skirsis nuo tos, kurią radote atėjęs į šį postą?
-Ministerijoje mes sau pirmiausia numatėme dvi veiklos kryptis: trumpalaikę strategiją, susijusią su sunkmečio poveikio mažinimu, ir ilgalaikius struktūrinius Lietuvos ekonomikos pokyčius.
Ypač didelę reikšmę turi pačios šalies pozicionavimas. Iki šiol Lietuva, kaip ir visas Baltijos šalių regionas, iš esmės buvo identifikuojama kaip Vidurio ir Rytų Europos valstybė, ir mes savaime pakliūdavome į sudėtingas konkurencines sąlygas dėl investicinių srautų su Vengrija, Čekija ir Lenkija, turinčiomis senas pramonines tradicijas ir geografiškai esančiomis arčiau pramoninių Vakarų šalių, o tai labai patogu logistikai. Be to, minėtos valstybės turi ir savų energijos išteklių, didesnę gyventojų populiaciją ir pan. Todėl, pasikartosiu, tiesioginė konkurencija su jomis Lietuvai per sunki. Tad manau, kad Lietuvai save reikėtų identifikuoti kaip Šiaurės Baltijos regiono dalį, nes skandinavai, mus vadinantys Nordic-Baltic, būtent taip mus ir mato. Juk ne veltui Šiaurės šalių bankai ir įvairios bendrovės mus laiko savo namų rinka.
- Kokios Lietuvos perspektyvos jūsų minėtame regione?
-Jei pažvelgsime į šio regiono šalis, pradedant Didžiąja Britanija, Olandija ir baigiant tomis pačiomis Skandinavijos valstybėmis, pamatysime, kad jų ekonomikose vyrauja paslaugos, o Šiaurės šalys visą savo gamybos sektorių perkėlusios į Kiniją.
Pagrindinė strateginė idėja, Lietuvai identifikuojant save kaip Šiaurės Baltijos regiono dalį, – būti jo centru, teikiančiu aukščiausios kokybės paslaugas. Ir kalbama čia ne tik apie Lietuvą, bet ir apie Latviją ir Estiją, nes pasaulio ekonomikoje mes suprantami kaip vienas ūkio vienetas.
Noriu pabrėžti, kad būtent Šiaurės Europos šalių ekonomikos, paremtos paslaugomis, pačios naujoviškiausios. O ko reikia, norint teikti aukštos kokybės paslaugas? Aukštos kompetencijos, kvalifikacijos ir išvystytos infrastruktūros (oro uostai, keliai, biurai, ryšiai ir t. t). Ką turime mes? Visi investuotojai, su kuriais kalbamės, neabejoja mūsų kompetencija ir kvalifikacija, tarp jų – ir penki dideli bankai (panašūs į „Barclay’s“, jau ateinantį į Lietuvą), su kuriais vyksta derybos ir artėjama prie ketinimų protokolų pasirašymo. Infrastruktūra taip pat gana gera, logistika Lietuvoje aukštos kokybės, o esama biurų pasiūla ir gana žemos jų kainos taip pat atrodo patraukliai.
Todėl manau, kad minėta Šiaurės Baltijos regiono paslaugų centro idėja yra perspektyvi, nes mes automatiškai į savo ekonomiką įvedame skandinaviškąjį naujoviškumo elementą ir dar prie jo pridedame gana žemas vietos išlaidas. Be to, jei pristatome save kaip regiono paslaugų centrą, investicijos į Lietuvą pirmiausia ateina iš artimų kaimynių: Švedijos, Danijos, Suomijos, t. y. šalių, kurios mus puikiai pažįsta.
- Kokie dar elementai numatomi siekiant struktūriškai reformuoti Lietuvos ekonomiką?
-Į mūsų šalies ekonomiką reikia žvelgti per pridėtinės vertės prizmę. Šiandien akivaizdu, kad mūsų ūkyje vyrauja žemos ir vidutinės pridėtinės vertės gamyba bei produktai. Kita vertus, būtent gamyba Lietuvoje daro didžiausią poveikį bendrajam vidaus produktui (BVP) ir pagal šį rodiklį esame vieni pirmaujančių Europos Sąjungoje (ES). Turėdami omenyje augančias darbo jėgos išlaidas, brangstančius energijos išteklius ir tai, kad, kuriant aukštesnę pridėtinę vertę bei palaikant infrastruktūrą, reikia ir didelių investicijų, laikomės pozicijos, kad pagrindinė ekonomikos transformacijos kryptis turi būti judėjimas nuo žemesnės prie aukštesnės pridėtinės vertės.
- Kaip galima pasiekti tokį judėjimą?
-Žinoma, vykdant šį posūkį labai svarbu žinoti, kaip tai bus daroma. Norint sukurti aukštesnę pridėtinę vertę, pirmiausia būtina numatyti sektorius, kuriuose tai bus daroma. Manau, kad, atsižvelgiant į mūsų šalies dydį ir potencialą tam tikrose srityse, Lietuvos ekonomikoje turėtų vyrauti paslaugos. Būtent paslaugų teikimui nereikia didelių energijos ir gamybos išteklių, tačiau būtini kompetentingi ir išsilavinę žmonės. Štai tokiame kontekste galima išskirti sektorius, į kuriuos bus stengiamasi pritraukti investicijas ir, pasitelkus naujoves, kelti pridėtinę vertę.
- Kaip nuo žemos pridėtinės vertės gamybinio ūkio pereiti prie aukštą pridėtinę vertą kuriančios paslaugomis paremtos ekonomikos?
-Tai galima daryti keliais būdais. Pirmasis – per tikslines investicijas į tikslinius sektorius. Taip atrinktos bendrovės bus atvestos į konkrečius aiškiai suskirstyto Lietuvos ūkio sektorius. Šiai misijai atlikti prie Ūkio ministerijos baigiama sukurti „Enterprise Lithuania“, veikianti Lietuvos ekonominės plėtros agentūra (LEPA) bus pertvarkoma į „Invest in Lithuania“, o šalia Mokslo ir technologijų agentūros baigiame kurti Inovacijų agentūrą. Tai trys pagrindiniai žaidėjai, vykdysiantys perėjimą apie aukštesnės pridėtinės vertės ekonomikos.
Pakalbėkime apie kiekvieną jų atskirai. „Enterprise Lithuania“ veiks dviem kryptimis: išorine ir vidine. Pirmuoju atveju ji su Užsienio reikalų ministerija padės Lietuvos eksportuotojams rasti rinkas užsienyje, o antruoju – tiesiogiai užsiims šalies ūkio restruktūrizacija ir skirstymu į tikslinius sektorius. „Invest in Lithuania“ veiks užsienyje, pagal mūsų išskirtus tikslinius sektorius atrinks į Lietuvą galinčias investuoti tikslines bendroves. Kitaip tariant, „Invest in Lithuania“ atves investicijas į „Enterprise Lithuania“, o tada jos bus paskirstomas numatytoms sritims. Būtina pasakyti ir tai, kad minėtos sritys bus dviejų rūšių: pramoniniai parkai, arba laisvosios ekonominės zonos, kuriose daugiau koncentruosis tradicinė pramonė, ir vadinamieji slėniai, kuriuose telksis aukštosios technologijos.
Kita svarbi nuostata – pasiekti, kad 30–35 proc. mūsų eksporto sudarytų paslaugų eksportas.
- O kokia paslaugų eksporto dalis šiandien?
-Apie 18–20 procentų. Tačiau noriu pabrėžti, kad tai beveik vien logistikos ir transporto paslaugos, kitaip tariant – Klaipėdos uostas ir pervežimai sausuma.
- Ar augant paslaugų eksportui numatoma išskirti kokias nors prioritetines sritis?
- Augant paslaugų eksportui, numatoma jas suskirstyti į penkias pagrindines grupes: logistiką, informacines technologijas (IT), medicinos paslaugas, turizmą ir teisines paslaugas. Tiesą sakant, šis mechanizmas jau šiandien ima veikti ir duoda teigiamų rezultatų, pavyzdžiui, Lietuvoje išsilavinimą įgijusių, bet emigravusių specialistų grįžimą namo. Tarkime, Didžiojoje Britanijoje, renkant žmones dirbti „Barclay“s“ Lietuvoje, buvo suformuota iš esmės lietuvių komanda, kurią sudaro Londone dirbę lietuviai IT specialistai.
Kita sritis – medicinos paslaugos. ES kontekste Lietuva yra šalis, turinti daugiausia medikų, tenkančių 1 000 gyventojų, ir daugybę aukštos kvalifikacijos medicinos centrų, pavyzdžiui, kardiologijos srityje. Galima pasiekti, kad Vakarų draudimo bendrovės, draudžiančios sveikatą ir siekiančios mažinti išlaidas, sudarytų paslaugų teikimo sutartis su sertifikuotomis tam tikro lygio paslaugas teikiančiomis Lietuvos gydymo įstaigomis. Be to, jau dabar kalbama su vokiečių koncesininkais, kad, mums perimant kai kuriuos poilsio namus pajūryje, ten būtų galima įrengti vokiečių senelių namus. Iš Vokietijos gaunamas pensijas jie leistų Lietuvoje, naudodamiesi čia jiems teikiamomis paslaugomis.
Apie logistiką plačiau turbūt net nereikia kalbėti. Šioje srityje Lietuva turi gerą bazę ir ilgametį įdirbį. Tikėtina, kad netolimoje ateityje bus galima gerokai pasistūmėti į priekį eksportuojant ir kvalifikuotas teisės paslaugas, nes šios srities specialistų Lietuvos aukštosios mokyklos taip pat paruošia pakankamai. Tačiau dėl šios srities kol kas kyla daugiausia prieštaringų diskusijų.
Na, ir galų gale turizmas. Jo tolesnei plėtrai Lietuvoje dabar taip pat rengiama strategija, skaidanti šį sektorių į pagrindines sritis. Pirmiausia – SPA turizmas, glaudžiai susijęs su gydomaisiais dalykais. Lietuvoje galėtų būti sukurta nemažai savotiškų SPA miestelių (Druskininkai, Birštonas, Anykščiai, Likėnai, Nida, Palanga), kurie bendrai pateiktų Lietuvą kaip „SPA šalį“, generuotų turistų srautus. SPA turizmas – aukštą pridėtinę vertę kurianti sritis. Taip pat galima kalbėti apie golfo turizmą, nes Lietuvoje jau turime nemažai puikių aikštynų, atitinkančių visus tarptautinius standartus ir gavusių pripažinimą.
Kita sritis – pažintinis turizmas, akcentuojant Lietuvos miestų senamiesčius, mūsų šalyje esančias pilis, išlikusius dvarus, bažnyčias, vienuolynus ir t. t. Atskirą pažintinio turizmo dalį galėtų sudaryti piligriminis turizmas, pabrėžiant Lietuvoje esančius sakralinius objektus ir prie jų intensyviai plėtojant pigių dviejų žvaigždučių viešbučių infrastruktūrą. Ir dar – rekreacinis turizmas, skirtas aktyviam poilsiui. Tam labai tinka Lietuvoje esantys ežerynai ir kaimo turizmo sodybų tinklas, kur galima tiesti dviračių ir pėsčiųjų takus, nuomoti tuos pačius ar valtis ir pan.
- Ar vyksta kokių nors sisteminių pokyčių siekiant visus šiuos planus ir jau esančias paslaugas efektyviai pristatyti užsienyje?
- Ūkio ministerija iš ES teikiamų lėšų tikslinei rinkodarai yra skyrusi 23 mln. litų, o kitiems metams numatomi dar 7 milijonai. Kitaip tariant, yra aiškiai numatytos parodos, įvairūs leidiniai ir paslaugų paketai, kurie bus reklamuojami tikslinėje užsienio žiniasklaidoje bei turizmo agentūrose.
- Tad kada mes galėsime tokiuose leidiniuose kaip „Forbes“, „The Economist“ ar „Times“ pamatyti tą reklamą?
-Jūsų minėtuose leidiniuose šios reklamos tikrai nebus, nes ją ten skelbti būtų paprasčiausiai netikslinga ir prilygtų pinigų švaistymui. Jei mes kalbame apie tikslinių investicijų pritraukimą, reikalingą informaciją apie visas galimybes žinos tik ateiti galinčios bendrovės vadovybė ir asmenys, atsakingi už investicijas. O jei kalbame apie turizmą, tokią reklamą kaip „Nebrangu ir patogu ilsėtis Druskininkuose“ bus galima rasti specifiniuose užsienio moterims ir laisvalaikiui skirtuose leidiniuose.
- Ar yra kokių nors kiekybinių planų? Tarkime, kiek užsienio bendrovių planuojama pritraukti į Lietuvą kitais metais?
- Kai LEPA bus galutinai pertvarkyta į „Invest in Lithuania“, bus nustatytas konkretus bendrovių, kurios turės atsirasti tiksliniuose Lietuvos ekonomikos sektoriuose, skaičius. Toks planas bus sudarytas ir realizuojamas kitais metais, o kol kas egzistuojantis požiūris į esamas investicijas remiasi ad hoc principu. Kitaip tariant, kol kas trūksta sistemingumo, bet artimiausiu metu jis atsiras.
- Kaip turėtų atrodyti tokia veikianti sistema?
-Pavyzdžiui, dabar ant mano stalo guli išsamus Švedijos biotechnologijų sektoriaus aprašymas. Atsižvelgdami į Lietuvos poreikius, išsirenkame mus dominančias tenykštes įmones ir sakome, kad ši, ta ir dar daug kitų bendrovių per metus turi būti pritrauktos į Lietuvos rinką. Tai „Invest in Lithuania“ uždavinys – nusitaikyti į, pavyzdžiui, 300 biotiechnologijų bendrovių ir bent 15 iš jų atvesti į Lietuvą. Nesėkmės atveju bus iškart keliamas agentūros vadovybės kompetencijos klausimas.
- Ar vietos verslininkai neišsigąs tokios nemenkos gręsiančios konkurencijos?
-Vietos verslininkams tikrai turėtų užtekti veiklos, nes, be paslaugų sektoriaus, kuris bus iš esmės vietos verslininkų rankose, mes galvojame ir apie tradicinę mūsų pramonę bei apie aukštosiomis technologijomis paremtos gamybos galimybes. Šioje srityje galima išskirti biotechnologijų sektorių, atsinaujinančios energijos šaltinių gamybą (pavyzdžiui, Lietuvoje bendromis lietuvių ir olandų verslininkų pastangomis jau rengiamasi statyti didelę saulės energijos baterijų gamyklą), IT bei inžineriją (mechatroniką, lazerių, optinių įrenginių gamybą). Visose šiose srityse dirbsiančios bendrovės įsikurs jau minėtuose slėniuose.
Bus ir kitų sektorių, kuriuose bus modernizuojama ir toliau plėtojama mūsų tradicinė pramonė.
- Ar nekyla pavojaus, kad nemažai lėšų bus skiriama minėtiems slėniams kurti, juk kalbama, kad apie 1,5 mlrd. litų vėl nukeliaus nekilnojamojo turto (NT) statyboms?
-Tokios grėsmės nėra, nes pas mus paprasčiausiai nėra mokslo ir verslo sintezei pritaikytos infrastruktūros, nėra pakankamai laboratorijų ir t. t., todėl visa tai reikės sukurti.
- Grįžkime prie jau minėtos tradicinės pramonės. Kurie sektoriai gali tikėtis išgyventi ir prisidėti prie pridėtinės vertės augimo?
-Šį sektorių mes taip pat skirstome į atskiras grupes. Visų pirma tai chemijos pramonė. Antra – baldų pramonė, kur galima įžvelgti labai neblogas bendradarbiavimo su „Ikea“ galimybes, nes sudaromos puikios sąlygos ne užsiimti žaliavos, t. y. medienos eksportu, bet eksportuoti jau gatavus produktus. Tokiu atveju visas gamybos ciklas nuo rąsto nupjovimo iki kėdės ar stalo pagaminimo vyktų Lietuvoje. Visas procesas nuo žaliavos gavimo iki galutinio produkto vyktų labai optimaliai, būtų automatizuotas ir kurtų didelę pridėtinę vertę. O tai ir yra naujovė.
Trečioji grupė – tradicinė inžinerija. Tik jos nereikia painioti su jau minėtais lazeriais ir pan. Galiu pasakyti, kad šiandien viena britų bendrovė derasi dėl investicijų į dvi lietuvių inžinerines įmones ir garantuoja joms nemenkus užsakymus būtent Didžiojoje Britanijoje. Be to, tradicinės inžinerijos srityje jau faktiškai turime susiformavusį pramonės parką Panevėžyje. Jis labai aiškiai pasirinko savo specifikaciją, pagal kurią kuria infrastruktūrą, numato būsimų specialistų poreikį, pagal tai formuoja profesinį specialistų rengimą ir t. t.
- Ar tokiai nedidelei valstybei kaip Lietuva ne per daug įvairių aprėpti norimų sričių? Juk kai kurioms šalims, pavyzdžiui, Suomijai, užtenka vieno valstybės remiamo ekonomikos flagmano, tokio kaip „Nokia“.
- Jei pažvelgsime atidžiau, mes ketiname plėtoti gana nedaug sektorių, kiekviename jų jau yra geras įdirbis. Taigi mes nekuriame ko nors naujo, mes kapitalizuojame tai, ką turime.
- Kaip galima apibendrintai apibūdinti Lietuvos ekonomikos restruktūrizacijos strategiją?
- Į aukštesnę pridėtinę vertę, pasitelkiant investicijas ir naujoves. Pastarosios, žinoma, kuria didesnę pridėtinę vertę mūsų įmonėse, tačiau tradiciniuose sektoriuose pridėtinę vertę visų pirma ruošiamės kelti skirstydami europinę paramą ir užtikrindami, kad ji būtų naudojama naujoms technologijoms diegti ir gamybai optimizuoti. Be to, taip keliant pridėtinę vertę didėja galimybės pritraukti ir investicijas.
- Kada šie planai bus įgyvendinami, jei politinė aplinka tokiems darbams bus palanki?
- Iš esmės mes mąstome apie ketverių metų laikotarpį. Tada turėtume pajusti rezultatus. Tik šio laikotarpio nereikia painioti su trumpalaikės strategijos, skirtos krizei įveikti, tikslais, kurių pasiekti galime per pusantrų metų. Struktūriniai pokyčiai yra ilgalaikiai, naujovių strategija yra ir bus diegiama 2009–2013 m. laikotarpiu, o persiorientavimas prie paslaugomis grįstos ekonomikos turėtų vykti 2009–2015 metais. Dar galiu pasakyti, kad Ūkio ministerija jau dabar rengia privačiojo ir viešojo sektorių partnerystės programą, pagal kurią per ateinančius 2010–2011 m. valstybė į šalies infrastruktūrą bus pasirengusi investuoti 7,4 mlrd. litų.
- Dėkojame už pokalbį.
