49-erių Vija Antonė ieško sezoninio darbo Jungtinėje Karalystėje, nors dirba vaikų ligoninėje. Gerokai apkarpius algą per mėnesį moteris gauna kiek daugiau negu 700, skaičiuojant litais. Beveik visi draugai jau išvykę svetur, tad V. Antonė taip pat seks jų pėdomis, net jeigu tektų skinti vaisius.
„Žinoma, nebus lengva, bet ir čia taip sunku, dirbti už kelis santimus. Sunkiai dirbdama užsienyje žinau, ką už tai gausiu. Čia savo darbui paskyriau visą savo gyvenimą ir už tai negavau nieko“, – kalbėjo latvė.
Bendrovė, tarpininkaujanti ieškantiesiems darbo užsienyje sako, jog pastaruoju metu klientų padaugėjo septynis kartus. Padėtis panaši kaip 2004-aisiais, kuomet Latvijai prisijungus prie Europos Sąjungos taip pat plūstelėjo bet kokio darbo užsienyje ieškančiųjų banga.
„Jeigu prieš kurį laiką žmonės nenorėjo sunkaus fizinio darbo – rinkti salotas ar braškes, – dabar imasi ir tokio. Anksčiau nemažai žmonių atmesdavo siūlymus uždirbti už 40 –50 latų per dieną, dabar sutinka dirbti bet kokį darbą“, – pasakojo įdarbinimo užsienyje bendrovės direktorius Gintersas Purinsas.
Nedarbas Latvijoje dabar siekia 11,8 procento. Prie valstybinės įdarbinimo agentūros rikiuojasi mokytojai, policininkai, kurie neteko darbo arba turi dirbti, kaip sakė V. Antonė, už santimus.
Devyniolikmetė Livė Nikitina vos ne kasdien varsto agentūros duris. „Ieškau bet kokio darbo – pardavėjos, virėjos, valytojos, kiemo sargės ir – nieko. Iš darbo buvau atleista vasarį“, – sakė ji.
O rudenį įdarbinimo agentūra tikisi dar didesnių eilių – vyriausybė ėmėsi, kaip sako, didžiųjų institucijų pertvarkos. Į įdarbinimo agentūrą turėtų kreiptis gerą išsimokslinimą ir anksčiau gerai apmokamus darbus turėję žmonės, bet nieko panašaus agentūra pasiūlyti negali.
