Bene pirmasis apie tokį banką šių metų pradžioje prakalbo rinkimus į Seimą pralaimėjusios Naujosios sąjungos (NS) (socialliberalų) lyderis Artūras Paulauskas. Sausio 6 dieną partijos tinklalapyje paskelbtame pranešime buvęs Seimo Pirmininkas teigė, kad „prisidengdami krize, komerciniai bankai vis dažniau atsisako skolinti arba nustato nepagrįstai aukštas palūkanų normas, dėl to verslo įmonėms trūksta apyvartinių lėšų ir jos priverstos stabdyti veiklą. Manome, kad Vyriausybė neturi išlikti pasyvia stebėtoja, bet privalo imtis iniciatyvos ir steigti Nacionalinį komercinį banką, kuris kredituotų Lietuvos įmones bei gyventojus“.
Tačiau Vyriausybė, rodos, turėjo svarbesnių reikalų ir A.Paulausko siūlymą praleido pro ausis. Klaidą taisyti ėmėsi grupė pozicijai nepriklausančių Seimo narių, parengusių nutarimo „Dėl Nacionalinio komercinio banko steigimo“ projektą. Gegužės 7 dienos posėdyje Seimas šiam nutarimo projektui pritarė ir kartu įpareigojo Vyriausybę parengti ir pateikti Seimui teisės aktų projektus NKB steigti. Ar Vyriausybė tokius teisės aktų projektus rengia, nežinia, tačiau viešojoje erdvėje NKB steigimo idėja buvo sutikta kritiškai.
Antai Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertai savo pateiktoje Seimo priimto nutarimo ekspertizėje įspėjo apie tikimybę, kad, siekdamas prisitraukti finansinių išteklių, valstybinis komercinis bankas naudotų privilegines, konkurencines sąlygas iškreipiančias priemones. Nuogąstavimai dėl galimo laisvos konkurencijos Lietuvos bankų sektoriuje pažeidimo išsakyti ir Lietuvos banko (LB) parengtose išvadose, kuriose taip pat teigiama, kad NKB steigimas „turi būti visapusiškai pasvertas“. Sekdamas LB rekomendacija, „Atgimimas“ apie NKB pasikalbėjo su šio projekto iniciatoriais bei kritikais.
Kam jo reikia?
Kalbėdami apie priežastis, dėl kurių reikėtų steigti NKB, ir A.Paulauskas, ir V.Mazuronis nurodė, jų žodžiais tariant, realios konkurencijos Lietuvos bankų sektoriuje sukūrimo būtinybę. Pasak A.Paulausko, šiandien Lietuvoje vyraujantys skandinavų bankai „priklauso ne tik kad vienai valstybei, jų ir akcininkai yra tie patys“. Todėl jie esą piktnaudžiauja vyraujama padėtimi ir nustato nepagrįstai dideles skolinimosi palūkanas.
„Jei šiandien verslas turi mokėti 10–14 proc. palūkanų, tai valstybėje yra nebe finansinė, o ekonominės plėtros ir verslo žlugdymo problema“, – griežtas privačių komercinių bankų kreditavimo sąlygas įvertino V.Mazuronis. Jis sutiko, kad kreditavimo politikos sugriežtėjimą iš esmės galėjo lemti objektyvūs veiksniai.
„Bet kodėl tie veiksniai pačias didžiausias palūkanas sukėlė Lietuvoje, o ne kitose valstybėse?“ – klausė „tvarkietis“.
Kur kas palankiau Lietuvoje veikiančius Skandinavijos bankus ir jų veiklą vertino LB Ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis.
„Skandinavijos bankai juk nėra iš principo blogi ar kenkiantys Lietuvai. Tos šalys yra draugiškos šitam regionui. Jų dėka šitas augimas po įstojimo į Europos Sąjungą nemaža dalimi buvo finansuotas“, – teigė ekonomistas ir retoriškai klausė: „Galime turėti atsvarą Skandinavijos bankams, bet kokių šalių bankus mes tada čia norime turėti?“
Pigūs kreditai
Konstatavęs, kad valstybės kontroliuojamas NKB turėtų konkuruoti su, jo teigimu, „monopoliniais“ skandinavų bankais, A.Paulauskas sutiko, kad vienas iš konkuravimo būdų galėtų būti paskolų Lietuvos verslui teikimas palankesnėmis, negu privačių bankų siūlomos, sąlygomis. NS lyderio teigimu, NKB nebūtinai turėtų uždirbti milijardinius pelnus, tad šio banko maržos, taigi ir išduodamų paskolų palūkanos, galėtų būti mažesnės.
Skeptiškai tokią galimybę įvertino LB Ekonomikos departamento Finansinio stabilumo skyriaus viršininkas Mindaugas Leika. Jo teigimu, valstybė, pati skolindamasi už 8–9 proc., negalėtų duoti kreditų pigiau negu šios palūkanų normos.
„Šiuo metu aš nemanau, kad Vyriausybei pavyktų pasiskolinti pigiai ir teikti kreditus pigiau negu komerciniai bankai“, – tvirtino M.Leika. Anot ekonomisto, jei pigūs kreditai vis dėlto būtų dalijami, tai būtų ne kas kita kaip rizikingų įmonių subsidijavimas iš valstybės, t. y. visų mokesčių mokėtojų, kišenės.
Pritarti M.Leikai buvo linkęs ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas. Jo manymu, jei NKB dirbtų atsakingai, jis vargu ar skolintų daug pigiau ar daug platesniam ratui nei dabartiniai komerciniai bankai, o jei tai ir darytų, netrukus susidurtų su likvidumo problema.
Pinigų reikia, banko – ne
Tačiau S.Besagirskas pripažino, kad poreikis paskoloms yra.
„Verslui reikia pigių ir prieinamų pinigų. Dauguma gerų ar sąlygiškai gerų įmonių pinigų nebegauna, o tos, kurios gauna – juos gauna per brangiai“, – pasakojo LPK atstovas.
Jo teigimu, atlikusi savo tyrimą, LPK išsiaiškino, kad Lietuvos verslui metų pradžioje reikėjo maždaug 2 mlrd. litų. „Dabar vietoje 2 mlrd. mes iš valstybės turime 120 mln. ir iš komercinių bankų maždaug šimtą kitą milijonų. Taigi poreikis yra, ir nemažas“, – sakė S. Besagirskas.
Vis dėlto pramonininkas teigė manantis, kad, nors pinigų verslui ir reikia, valstybinio banko steigimas nebūtų tinkama priemonė tam poreikiui patenkinti. Pasak S. Besagirsko, norint įsteigti banką reikia personalo, geros IT sistemos, taip pat ir pradinio kapitalo.
„Iš kokių lėšų šitas bankas gyvens? Juk valstybė neturi pinigų“, – samprotavo LPK atstovas. Be to, jau įsteigtam bankui esą prireiktų laiko „įsibėgėti“, tad realiai veikti jis pradėtų mažiausiai po metų. Paminėjo S. Besagirskas ir tai, kad, anot ekonomistų, valstybė pinigus valdo triskart mažiau veiksmingai nei privatus verslas.
„Kad ir kaip nemėgtume privačių bankų, valstybinis bankas garantuotai nebus geriau. Čia politikai gali pasidaryti sau reklamą, bet realios naudos verslui toks bankas neduos“, – reziumavo pramonininkas, kurio teigimu, tokios pat nuomonės laikosi dauguma Lietuvos verslo atstovų.
Pigūs taškai
Savų kontrargumentų turėjo ir NKB steigimo šalininkai. Antai A.Paulauskas, remdamasis neįvardytais bankininkais, teigė, kad NKB galėtų būti kuriamas „Lietuvos pašto“ pagrindu. Tai esą leistų pasinaudoti jau esama infrastruktūra ir ilgai neužtruktų. Kalbėdamas apie valdymo veiksmingumą, socialliberalų lyderis priminė Skandinavijos šalis, kur nemažai didelių, sėkmingai veikiančių įmonių yra valdomos valstybės. Tuo tarpu V. Mazuronio teigimu, NKB veiklos efektyvumą garantuotų privačių investuotojų, kuriems priklausytų 49 proc. banko akcijų, dalyvavimas banko valdyme.
Kalbėdamas apie bankui įsteigti ir jo veiklai vykdyti reikalingų lėšų šaltinį, V. Mazuronis minėjo, kad reikalingos lėšos būtų surinktos įpareigojus visas valstybės įstaigas bei įmones, taip pat ir savivaldybes, pinigus laikyti steigiamame banke. Dalis lėšų esą būtų privataus investuotojo. Tačiau įpareigojimas valstybės lėšas laikyti NKB pažeistų laisvos konkurencijos principus.
NKB steigimo kritikai iškėlė ir dar vieną neigiamą šio projekto aspektą – korupcijos galimybę. Pasak R.Kuodžio, dalydamas pigias paskolas, NKB neišvengiamai patirtų nuostolių, kuriuos valstybė turėtų subsidijuoti.
„Tada iškyla Lietuvoje dažnas klausimas: o kas gaus tuos lengvatinius kreditus? Atsiras politinio favoritizmo problema ir tada galėsime prisiminti, kad vienas iš galimų kandidatų į tokio banko vadovus ką tik gavo septynerius metus. Reikia prisiminti, kam tada Valstybinis komercinis bankas dalijo paskolas ir kokiomis sąlygomis. Manau, kad tai gera pamoka, kurią reikėtų prisiminti kuriant NKB. Jei jis ims išteklius komercinėmis kainomis, o paskolas dalys už trigubai mažesnes palūkanas, natūralu, kad iškils klausimas, kas ir kodėl gavo tą paskolą“, – teigė ekonomistas.
Paklaustas, kodėl politikai, nepaisydami daugelio akivaizdžių trūkumų, atkakliai „stumia“ valstybinio banko projektą, R.Kuodis prakalbo apie politinių taškų rinkimąsi.
„Paprastai neapsvarsčius visų „už“ ir „prieš“ daug idėjų atrodo gal ir neblogos, bet, kai nueinama iki detalių, pasirodo, kad yra daug praktinių problemų. Politiškai, aišku, patogu rėkti, kad „įkursime nacionalinį“ – paprastai tokiuose pasiūlymuose figūruoja žodis „nacionalinis“, antai „nacionalinis investuotojas“ ką tik griausmingai nuskambėjo“, – sakė LB Ekonomikos departamento direktorius, prisipažinęs skeptiškai vertinąs tokias sunkiai įgyvendinamas idėjas.
NKB steigimą taip pat skeptiškai įvertinęs S. Besagirskas sakė, kad, užuot steigusi naują banką, valdžia verslui apyvartinėms lėšoms atlaisvintų avansinius PVM mokėjimus.
„Valstybei tai reikštų net ne skolą o tam tikrą srautų subalansavimą, o verslas turėtų, mūsų skaičiavimais, 1,4 mlrd. per metus apyvartinėms lėšoms“, – kur kas pigesnį ir greitesnį pagalbos verslui būdą nurodė LPK atstovas.
Į „Atgimimo“ klausimus atsako Ūkio banko Kredito tarnybos vadovas Mindaugas Pašvenskas
- Pastaruoju metu nemažai kalbama apie valstybinio komercinio banko steigimą. Bene pagrindinė šio banko funkcija, anot jo sumanytojų, būtų pigių kreditų Lietuvos verslininkams teikimas. To esą reikia, nes suprastėjus ekonominei situacijai privačių komercinių bankų paskolų išdavimo politika tapo itin griežta. Ar sutiktumėte su tokiais valstybinio banko steigimo šalininkų vertinimais?
Dabartinėmis ekonominėmis sąlygomis bankai tiesiog privalo elgtis atsakingai su pasiskolintais ir skolinamais pinigais. Todėl bankų griežtas požiūris yra dažnai neadekvačiai įvertinamas: visi turime atidžiai pasverti galimybes įgyvendinti naujus arba tęsti jau vykstančius projektus. Tokiu kampu žvelgiant, idėja kurti valstybinį komercinį banką nėra išbaigta. Juk ir valstybinis komercinis bankas rasis ne kur nors uždaroje erdvėje, bet toje pačioje finansinėje bei ekonominėje aplinkoje, jam taip pat reikės rūpintis verslui ruošiamų pinigų gavimu. Iš kur, negi tik iš valstybės biudžeto ar ES fondų? Vargu, nes tų šaltinių skiriamos lėšos jau ir dabar per Lietuvos bankus yra dalijamos smulkiajam ir vidutiniam verslui.
Tą daro Ūkio bankas, tą daro ir kiti šalies bankai. Nerimą gali kelti, kad naujo banko steigimas gali būti tik dar vienos ilgainiui nuo politinių vėjų priklausomos institucijos sukūrimu. Skolinti ir finansuoti verslą gali ir dabar veikiantys šalies bankai.
- Jei Jūsų banko kreditavimo politika iš tiesų sugriežtėjo, kokios yra to priežastys?
Ūkio bankas niekada negarsėjo kaip tas bankas, kuris lengvai išduoda kreditus. Mums galiojo ir tebegalioja principas: geriau devynis kartus pamatuoti, o tik tada kirpti. Dėl tos priežasties neįsitraukėme į būsto paskolų vajų. Dabartiniai ir būsimi Ūkio banko klientai žino, kad labai atidžiai vertinome ir vertiname tuos projektus, kurių finansavimui yra prašoma pagalbos. Tad nevadinčiau mūsų elgesio išduodant kreditus sugriežtėjusiu, bet kad veikiame didesnio atidumo režimu – taip. Kita vertus, dalydami kreditus smulkiajam ir vidutiniam verslui pagal Vyriausybės numatytas programas, mes taip pat skiriame ir savo lėšų.
- Kokia yra Jūsų banko pastarojo meto paskolų išdavimo dinamika? Kokios tendencijos, nuotaikos?
Nuotaikos realistiškos. Ne tik mūsų banke, bet ir visame bankų sektoriuje paskolų, pavyzdžiui, verslui išdavimo dinamika nėra stipriai kritusi. Bankiniame sektoriuje skaičiuojamas tik keturių procentų kritimas, palyginti su praėjusiais metais, o Ūkio banke šis procentas – dar mažesnis.
Žvelgdamas į ateitį galiu ramiai prognozuoti, kad artimiausiu metu šuolio tikrai nesulauksime. Esame visi priklausomi nuo pasaulyje vykstančių procesų ir nuo mūsų Vyriausybės priimamų sprendimų. Tikėtina, kad nuosaikumas vertinant tiek savo pajėgas, tiek siekius liks vyraujančia kryptimi versle ir bankų sektoriuje.
- Ar valstybinio banko įsteigimas turėtų kokios nors įtakos Jūsų banko kreditavimo politikai?
Kaip ir bet kurioje rinkoje: naujo žaidėjo atsiradimas reikalautų vertinti ir analizuoti kintančias aplinkybes. Nuo jų priklausytų ir mūsų banko sprendimai.
Lietuvos banko atstovas: „Paskolos už mažas palūkanas reikštų rizikingų įmonių subsidijavimą iš mokesčių mokėtojų kišenės“
– Pastaruoju metu nemažai kalbama apie nacionalinio komercinio banko steigimą. Bene pagrindinė šio banko funkcija, anot jo sumanytojų, būtų pigių kreditų Lietuvos verslininkams teikimas. To esą reikia, nes, suprastėjus ekonominei situacijai, privačių komercinių bankų paskolų išdavimo politika tapo itin griežta. Ar sutiktumėte su tokiais nacionalinio banko steigimo šalininkų vertinimais?
Be abejo, paskolų išdavimo politika sugriežtėjo. Ir sugriežtėjo todėl, kad išaugo nuostolių tikimybė: verslo galimybės grąžinti kreditus yra sumažėjusios dėl bendro ekonomikos nuosmukio.
Antras dalykas yra tas, kad nėra pačių paskolų paklausos. Bankai turi pinigų, tačiau susiduria su tuo, kad verslininkai nelabai nori investuoti, nes matomi žymaus ekonomikos lėtėjimo požymiai, be to, vyrauja lūkesčiai, kad ekonomika ir toliau kurį laiką kris.
Kalbant apie nacionalinį banką, ekonomistams visada kyla klausimas, kas vis dėlto už tai mokės. Skolinimo rizika yra išaugusi, o tai reiškia, kad jeigu privatus verslas – o bankai yra privatus verslas – nenori prisiimti tos rizikos, tai ją šiuo atveju prisiima įsikišanti valstybė. Tačiau ką reiškia pigių kreditų dalijimas? Valstybė, kuri pati skolinasi už 8–9 proc., turbūt negalėtų duoti tų kreditų pigiau negu šios palūkanų normos. Antras dalykas, kaip tas nacionalinis bankas įvertins riziką?
Juk bankai šiuo metu įvertina kiekvieno kliento riziką ir, jeigu jie mato, kad klientas nebus pajėgus grąžinti kredito, jo neišduoda. Nacionalinis bankas, jei jis vertins klientų riziką, turės arba neišduoti kredito, arba išduoti kreditą už labai didelę palūkanų normą. Vadinasi, jei nacionalinis bankas dalytų paskolas už mažesnę palūkanų normą, tuomet valstybė ir visi mokesčių mokėtojai tiesiog subsidijuotų tas rizikingas įmones, kurios norėtų gauti tą kreditą.
– Tad pigios paskolos prieštarautų ekonominei logikai?
Be abejo. Mes jau turėjome tokių bankų, kurie dalijo pinigus. Paprastai valstybiniai bankai nėra patys geriausi rizikos vertintojai. Esama kreditų rinka yra gana konkurencinga, yra gana daug bankų ir jie šiuo metu tikrai turi lėšų. Jie netgi atiduoda dalį senesnių paskolų pagrindiniams bankams dėl to, kad tuos pinigus čia dabar nelabai yra kur investuoti. Jei vis dėlto norima „gelbėti“ Lietuvos verslą, paprasčiausias būdas, užuot steigus banką, būtų duoti toms įmonėms subsidijas, jei tik valstybė turėtų tam pinigų. Tik kad ji tų pinigų neturi.
– Tai ar yra tų pigių kreditų poreikis?
Ką reiškia „pigus kreditas“? Turbūt kiekvienas iš mūsų norėtume gauti ką nors už dyką. Sakydamas „už dyką“ galvoje turiu – už kainą, kuri neatitinka banko ar kokios nors kredito įstaigos prisiimamos rizikos. Tokiems dalykams paklausa visada bus, bet klausimas yra, ar valstybė, ar mokesčių mokėtojai, kurie šiuo atveju dotuotų, subsidijuotų tą verslą, ar jie atgaus tuos pinigus. Juk Nepriklausomybės pradžioje turėjome daug visokių bankų, kurie dalijo pinigus į kairę ir į dešinę, pavyzdžiui, buvo toks Valstybinis komercinis bankas. Taigi klausimas, ar mes iš tikrųjų turėtume subsidijuoti tas įmones.
Antai labai skundžiasi vežėjai. Iš tiesų transportas yra perinvestavęs, labai daug ilgalaikės išperkamosios nuomos kompanijų susiduria su sunkiojo transporto grąžinimu – jo tiesiog nėra kur dėti. Tai, be abejo, vežėjai skundžiasi, kad negali įsipilti degalų, negali gauti lėšų verslo finansavimui. Tačiau koks bankas kredituos įmonę, kurios verslo perspektyvos yra nekokios?
Aišku, kad tie verslininkai dabar labiausiai skundžiasi. Dar nekilnojamojo turto įmonės. Bet ir čia nepamirškime perspektyvių projektų: bankai patys reklamuojasi ir toliau duodantys pinigų nekilnojamojo turto bendrovėms, kad jos galėtų užbaigti pradėtus projektus – buvo ne vienas toks pranešimas. Taigi bankai nėra suinteresuoti žlugdyti įmonių.
Taigi čia yra labai didelė viešųjų ryšių kampanija ir, žinoma, išsakoma daug emocijų. Bet tai, ką Vyriausybė galėtų padaryti ir į ką pirmiausia turėtų orientuotis, tai aiški ūkio gaivinimo strategija. Vyriausybė turėtų strategiškai pagalvoti, į kurias sritis jai pačiai reikėtų investuoti. Tarkime, dabar būtų geras metas investuoti į infrastruktūrą, pradėti vis dėlto tą masinę būsto renovavimo programą, kurią premjeras reklamavo, bet kuri beveik nevyksta. Tai yra suteikti pozityvų impulsą ekonomikai, atsiskaityti galų gale su privačiomis bendrovėmis už įvairias paslaugas, panaikinti įsiskolinimus.
Tad tegul jau geriau valstybė pasiskolina ir atiduoda skolas privačiam verslui, negu kad įmeta tas lėšas į banką, kuris tuos pinigus iš principo nelabai aišku kam atiduos. Be to, reikės naujos struktūros, darbuotojų, reikės padalinių, rizikos vertinimo ir panašiai, ir tam bus išleista tikrai nemažai.
– Kai kurios biudžeto lėšos, regis, ir dabar yra skirstomos per privačius bankus?
Tai paskola iš Europos investicijų banko, galbūt ir Europos Sąjungos (ES) lėšos, bet tai yra paskola smulkiajam ir vidutiniam verslui. Bet iš principo, mano vertinimu, valstybė daugiau pinigų turėtų skirstyti ne per bankus. Būtų tikslingiau, jei ji tiesiog pati tuos pinigus naudotų investiciniams, infrastruktūros projektams, kad pati išlaidautų būtent tose srityse, kuriose sukuriama pridėtinė vertė yra didžiausia – šiuo metu tai būtų statybos ir infrastruktūra. Ironiška, bet būtent dabar, pavyzdžiui, keliams reikėtų skirti daugiau, nors Vyriausybė tam skiriamas lėšas karpo.
Žodžiu, Vyriausybė turėtų mąstyti strategiškai, kam skolintis ir kur investuoti. Galų gale aukštojo mokslo reforma. Bet čia jau ilgalaikis projektas, kol kas čia tik pirmas žingsnis padarytas.
– Taigi ar galėtume sakyti, kad kuriamas bankas neatliktų savo funkcijos ir kad jis yra nereikalingas?
Mano vertinimu, taip. Nebent Vyriausybė galėtų pasiskolinti labai pigiai ir tada perskolinti pigiau negu komerciniai bankai – tada būtų konkurencija. Šiuo metu aš nemanau, kad Vyriausybei pavyktų pasiskolinti pigiai ir teikti kreditus pigiau negu komerciniai bankai.
– Dar vienas nacionalinio banko steigimo šalininkų argumentas yra tas, kad naujasis bankas taptų atsvara skandinavų bankų hegemonijai Lietuvos bankininkystės sektoriuje. Kaip vertinate šį argumentą? Ar skandinavų bankai išties yra tokie vyraujantys, kad jiems reikėtų atsvaros?
Klausimas yra, kodėl kiti bankai pas mus neateina: juk rinka yra atvira ir kapitalo judėjimas ES nėra suvaržytas. Jei kiti bankai matytų veiklos perspektyvas – čia neseniai buvo paskelbta, kad kažkas lyg ir ruošiasi ateiti – tai jie, be abejo, ateitų. Rinka yra gana konkurencinga. Užsienio bankai gana atsargiai žiūri į mus ir mes turėtume būti dėkingi Skandinavijos bankams, nes jie iš principo vaidina netgi tam tikrą stabilizuojantį vaidmenį.
– Jei nacionalinis komercinis bankas vis dėlto būtų įkurtas, kokios būtų ilgalaikės jo veiklos perspektyvos?
Nelabai įsivaizduoju, kaip jis galėtų veikti ir kiek laiko jam užtruktų pradėti veikti: juk reikia personalo, rizikos valdymo specialistų. Iš kur Vyriausybė imtų tam pinigų, aš nelabai įsivaizduoju. Antras dalykas, aš abejoju, ar Vyriausybė turėtų gana daug pinigų, kad bankas veiktų efektyviai. Vis dėlto kreditų portfelis turėtų būti gana didelis, kad būtų gautas kažkoks pelnas. Taigi nelabai įsivaizduoju.
