Vilnius – sostinė ar ne sostinė?
Vidurio ir Rytų Europai skirtame straipsnyje Kanados laikraštyje „The Globe and Mail“ buvo rašoma, kad savaitgaliais Čekijos sostinėje Prahoje turistų tiek pat kiek Londone, taigi iš pirmo žvilgsnio krizė nejaučiama nei Vakaruose, nei Rytuose. Bet savaitės viduryje viskas atrodo kitaip, nykiau. Kanados žurnalistas nenuvyko į Vilnių, kur būtų pamatęs dar kitokį vaizdą ir veikiausiai susidaręs įspūdį, turbūt labiau besiskiriantį nuo Londono nei Praha.
Vienas aukštas Lietuvos politikas birželį savo šalies sostinę pavadino Rygos priemiesčiu. Esą į oficialius vizitus tenka skristi per Rygą. „Tampame užkampiu“, – taip savo įspūdį apibendrino šalies parlamento vadovas.
Interviu Lietuvos televizijai birželio 7-ąją susisiekimo ministras Eligijus Masiulis sakė, kad sausį Vilniaus oro uostas neteko labai daug tiesioginių skrydžių, tad reikia laiko pasiruošti ir patrauklių sąlygų, kad skrydžių bendrovės vėl ateitų į Vilnių. Po kruopelytę veikiausiai pavyks atkurti bent dalį per Vilniaus oro uostą vykusio judėjimo, tačiau įsidėmėtina viena aplinkybė – tai, kaip klostėsi Vilniaus oro uosto ir buvusio nacionalinio vežėjo santykiai.
Juos galime palyginti su analogiškų reikalų tarp Rygos oro uosto ir latvių nacionalinio vežėjo „AirBaltic“ sprendimo būdais. Latvijai sunkmetis smogė lyg ir skaudžiau nei Lietuvai, bet Ryga dabar ima kalbėti apie ambicijas tapti pagrindiniu Baltijos regiono oro uostu.
Su kelionėmis ir turizmu sietinas projektas buvo tikra europinio masto galimybė, o dabar daugelio sąmonėje įsitvirtino kaip skandalų ir nesusipratimų šaltinis. Remiantis pradiniais viltingais skaičiavimais, projektas „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ (VEKS), plūstelėjus turistams, turėjo uždirbti Lietuvai apie 1,2 mlrd. litų.
Birželį, 2009-iesiems persiritus į antrą pusę, jau svarstyta, kaip per likusius mėnesius kultūros sostinei apskritai išlikti, o ką jau kalbėti apie tai, kad turbūt tik metų pabaigoje ims aiškėti, pusės ar dviejų trečdalių Europos lėšų apskritai būsime negavę.
O štai kaip lietuvių žurnalistė pasakoja savo gruodžio 31-osios įspūdžius iš viešnagės Lince – šiam miestui taip pat suteiktas Europos kultūros sostinės rangas (LEKS): „Kai per Rygą ryte atskridau į Vieną, oro uoste žvilgsnis iškart užkliuvo už LEKS plakato [...]. Traukinyje randu keliautojams skirtų žurnalų su Linco naujametės savaitės renginių programa ir spalvingu LEKS ženklu ant viršelio. O Lince netikėtai pralinksmina iš traukinių perono vedantis raudonai ištapytas „kilimas“ su LEKS visų atvykstančių sveikinimu.“ (Rasa Gečaitė, „Lūkesčius pranokusi savaitė Lince – 2009-ųjų Europos kultūros sostinėje“, Kultūros barai, 2009, Nr. 1, p. 52). Tai tik trys sakiniai apie pirmus įspūdžius. Visas tekstas – aštuoni puslapiai.
Dar viena žinoma kolizija. Modernaus kongresų centro Lietuvai labiausiai reikės 2012 m., prieš pradedant pirmininkauti Europos Sąjungai (ES). Tais metais šalyje vyks apie 200 konferencijų. Akivaizdu, kad tokio centro reikia ir kitiems dideliems tarptautiniams renginiams, pavyzdžiui, kai 2011 m. Lietuva perims Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) vairą. Be to, tarptautiniai forumai vyksta nuolat, visos Europos, taip pat ir mūsų regiono miestai dėl jų konkuruoja. Jau konkuruoja, o mes dar tik rengiamės.
Nes iš pradžių kelerius metus Vilniaus kongresų rūmai sieti su dešiniajame Neries krante esančiais Koncertų ir sporto rūmais, kuriuos valdo ir kongresų centru nori paversti UAB „Ūkio banko investicinė grupė“ (ŪBIG). Lietuvos parodų centras „Litexpo“ taip pat parengė projekto „Nacionalinio kongresų centro „Litexpo“ įkūrimas“ galimybių studiją, pagal kurią kongresų centrą numatyta įkurti „Litexpo“ bazėje.
Valstybei svarbaus ekonominio ir kultūrinio projekto statusas praėjusiais metais pagaliau atiteko abiem – jiems suteikta galimybė siekti ES paramos. Kyla klausimas: ar tai konkurencijos skatinimas, ar dar vienas patas?
Turbūt dera prisiminti ir įspėjamąją akciją, kai viešbučiai ir maitinimo įstaigos per Vilniuje vykusį Tarptautinį investuotojų forumą porai valandų užgesino šviesas. Jei reikalai nesitaisys, naktį iš liepos 5-osios į 6-ąją, kai Lietuva minės savo vardo paminėjimo tūkstantmetį ir į Vilnių suvažiuos daug garbingų svečių, grasinama rengti visuotinę protesto akciją.
Neišlošiu aš, negaus niekas
Pasak D. Mažeikaitės, turizmo versle esama įvairių sėkmę lemiančių veiksnių (miesto pasiekiamumas, jo gyventojų nuostata teikti paslaugas, lankytinų objektų tinklo ir vykstančių renginių įvairovė ir pan.), vis dėlto svarbiausias potencialių turistų apsisprendimas (noras) keliauti į konkrečią šalį. Būtent jiems reklamuojama Lietuva kaip valstybė ar projektas „Vilnius – Europos kultūros sostinė“.
Kovą lėktuvams vėl pradėjus skraidyti į Briuselį Lietuvos turizmo asociacijos prezidentė mėgino pasinaudoti savo ryšiais Belgijoje ir agituoti šios šalies turizmo bendroves vežti turistus į Lietuvą. Kolegos išsakė daug komplimentų mūsų šaliai, tačiau atsakymus baigdavo fraze, kad jų bendrovės turėtų labai daug investuoti į Lietuvos reklamą. Taigi į Briuselį skraido mūsų politikai ir europarlamentarai.
Visuotinai pripažįstama ir nekelia abejonių tai, kad konferencinis turizmas naudingas miestui, todėl Europos šalių sostinės turi vienokius ar kitokius konferencijų centrus. Pasak D. Mažeikaitės, idealiausia, kai jie būna netoli viešbučių, taigi arti miesto centro ar net jame. Tiesa, pasitaiko, kad tokie centrai įrengiami atokiau, tačiau tokiu atveju susisiekimas su centru idealiai sustyguojamas.
„Litexpo“ nuo centro yra gana toli, susisiekimas taip pat prastas, tad, realizuojant ambicijas tapti konkurencingu konferencijų centru, jam tektų nueiti ilgesnį kelią. Todėl kongresų centras vietoj Koncertų ir sporto rūmų – geriausias variantas. Įstrigusi diskusija dėl Lietuvos konferencijų centro terodo tiek, kad Vilniuje paprasčiausiai prarandamas tempas. Atrodo, kad dabar padėtis tokia: „arba... arba“, o varianto „ir... ir“ net neieškoma.
ŪBIG stebėtojų tarybos narys dr. Rolandas Balčikonis pripažįsta, kad jų proteguojamo kongresų centro kūrimo reikalai juda vangiai. Viena vertus, jau trečius metus nepavyksta patvirtinti detaliojo plano, taip pat nesibaigia aiškinimasis dėl buvusių žydų kapinių ribų. Kol nėra detaliojo plano, negalima imtis Koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcijos bei plėtimo.
Pasak R. Balčikonio, jo bendrovę džiugina tai, kad dabartinė vyriausybė ryžosi imtis nustatyti kapinių ribas, taigi politinės valios lyg ir esama. Vis dėlto biurokratinių procedūrų tempas lėtina judėjimą rezultato link. Esama vilties detalųjį planą patvirtinti iki rudens, tada būtų galima imtis techninio projekto.
Nors nekilnojamojo turto sektorių apėmęs sąstingis, besidominčiųjų šiuo ŪBIG projektu esama. Šie žmonės į Lietuvos sostinę pritrauktų savo organizuojamus tarptautinius renginius. Tačiau nematydami progreso arba labai vangų judėjimą, verslininkai patrauks į kitus Europos miestus.
Besivejantysis visuomet yra sunkesnėje padėtyje, jis visą laiką priverstas kažką atkovoti iš kitų, geriau įsitvirtinusių. Kol Vilniuje ginčijamasi, išlošia Praha ar Ryga. Be to, ginčams užsitęsus ir kongresų centrą pradėjus statyti 2011 m., mokėti už tai teks gerokai brangiau, nes spaus laikas, visi tai žinos ir lups dvigubai.
Pasak politiko, buvusio Vilniaus mero Artūro Zuoko, ginčai dėl kongresų centro vietos atspindi provincinį mąstymą ir tebevešintį žinybiškumą ten, kur reikėtų strateginio matymo. „Litexpo“ galima plėtoti būtent kaip parodų centrą, tačiau kongresų centras vis tiek turi būti miesto centre. Interesų kova nėra blogis, gerai, kai institucijos vadovas siekia plėtros.
Tačiau tą interesų varžymąsi organizuoti, suteikti jam racionalų pagrindą turi valstybės politika. Kai valstybėje trūksta strateginio mąstymo, nugali vienadieniai, dažnai primityvūs interesai. Jei vyriausybė sugebėtų būti lydere, tokių problemų nekiltų.
Ar iš istorijos dera mokytis?
Visada reklamuojamas tam tikras turinys, skirtas potencialiems vartotojams. Lietuvos turizmo asociacijos prezidentė teigia, kad, tarkime, VEKS paradoksaliai daug reklamuotas šalies viduje. Gal ir retorinis klausimas, kur tos reklamos iš tiesų daugiau reikėjo. Bet dalį jos pinigų generavus per viešbučius, pastarieji, taikydami apgyvendinimo nuolaidas (tarkime, dalydami informacines svečio korteles su kvietimu atvykti į renginius), tikriausiai būtų nemenkai prisidėję prie projekto tarptautinio reklamavimo.
A. Zuokas sako esąs įsitikinęs, kad dabar, vykstant intensyviai konkurencijai, galimybes išnaudoti būtina, o dar geriau, jei jas sugebama kurti. Siekiant gauti Europos kultūros sostinės statusą, prireikė ketverių metų darbo, taigi VEKS buvo puiki galimybė. Jei klaidų padaryta, jas buvo galima taisyti, bet ne pasiduoti destrukcijai.
O pasidavus populistiniam politikavimui projektas, galima sakyti, sunaikintas. Vilniaus, kaip ir visos šalies, politika reklamavimosi išnaudojimo srityje prasta, o apie galimybių kūrimą kalbėti apskritai nėra prasmės. Strateginio politinio mąstymo stoka Lietuvoje jau labai akivaizdi.
R. Balčikonis mano, kad Vilnius kol kas nelabai sugeba pozicionuoti savęs tarp kitų Europos sostinių ir apsispręsti, kokios infrastruktūros čia reikia. Individualių sugebėjimų, talentų ir iniciatyvų netrūksta, dėl šių pastangų Vilnius galėtų sėkmingai konkuruoti ir su Praha, bet trūksta prioritetų, todėl ištekliai neretai iššvaistomi nežinia kur.
Jei vyriausybė aiškiai pasakytų, kokie viešosios paskirties objektai Vilniuje privalo būti ir kas atsakingas, kad jie atsirastų, gal ir skundų dėl vangoko Europos pinigų panaudojimo sumažėtų. Padėtis vis dėlto paradoksali – kongresų centras formuoja sostinės veidą, turi politinę, valstybinę prasmę, bet pati valstybė kol kas apskritai nėra aiškiai pasakiusi, ar ji nori šio objekto. Niekaip neapsispręsdama dėl infrastruktūros, Lietuvos sostinė elgiasi taip, tarsi būtų pati sau priešas.
Dideli projektai visada sulaukia prieštaringų vertinimų ir nėra lengvai įgyvendinami. Pagaliau, ginčai ir sunkumai juos kaip reikiant patikrina ir užgrūdina. Vis dėlto negalima įklimpti detalėse, galutinius sprendimus turi priimti kvalifikuoti ir strategiškai mąstantys žmonės. A. Zuokas teigia esąs įsitikinęs, kad trikampis „Senamiestis – Ermitažas ir Guggenheimas – Kongresų centras“ skatintų turizmo plėtrą Vilniuje. Ermitažo ir Guggenheimo galimybių studijoje nurodoma, kad jis gali sulaukti 400 tūkst. lankytojų per metus, pusė jų būtų atvykstantys turistai.
Derantis skrydžių bendrovėmis dėl skraidymo į Vilniaus oro uostą ar kuriant nacionalinį vežėją, ši aplinkybė būtų palanki miestui. Buvęs Vilniaus meras sako neretai užsienio verslininkų kamantinėjamas, kaip juda šis projektas, nes jo sėkmė lemtų įvairių bendrovių apsisprendimą įsteigti arba ne savo atstovybes Vilniuje.
Tai prisidėtų ir prie Lietuvos kaip valstybės žinomumo bei įvaizdžio. Kad galėtų atlikti galimybių studiją, Vilnius turėjo konkuruoti su daugiau nei šimtu pasaulio miestų. Vieni argumentų, padėjusių apsispręsti Lietuvos sostinės naudai, buvo ryšys su XX a. pirmoje pusėje Vilniuje klestėjusia litvakų kultūra ir meno judėjimo „Fluxus“ lietuviškos šaknys.
Jau dabar interneto puslapyje www.vilniausmeras.lt/2007/04/27/ermitazasguggenheimas-vilnius/ esama kelių šimtų tūkstančių atsiliepimų įvairiomis pasaulio kalbomis. Reikia dirbti jau šiandien, nes rezultato galima tikėtis po 3–4 metų. Bet jei dar du ar tris mėnesius atsakingi asmenys abejos ir trypčios vietoje, Ermitažo ir Guggenheimo projektas bus palaidotas, nes jo iniciatoriai išeis kitur.
O kaimynai vietoje nestovi. Ryga yra patvirtinusi projektą „Trys broliai“, pagal kurį plėtojami trys objektai: šiuo metu statoma nacionalinė biblioteka, baigiamas projektuoti šiuolaikinio meno centras ir klasikinės muzikos salė. Latvijos sostinės strateginis tikslas – tapti Baltijos regiono kultūros sostine.
Epilogas: realybė laimi negailestingai
Sostinės savivaldybės iniciatyva prieš kelerius metus sukurtas 9 minučių trukmės filmas, pristatantis Vilniaus miesto viziją 2015-aisiais. Filmas supažindino su svarbiausiais planuojamais miesto ateities projektais: naujo miesto centro dešiniajame Neries krante augimu, transporto infrastruktūros modernizavimu, įvairių miesto rajonų atnaujinimu, žinių ekonomikos, poilsio, sporto ir kultūros objektais Vilniui rengiantis tapti 2009 m. Europos kultūros sostine.
Taip pat buvo pristatomi iki 2015-ųjų planuojami sukurti Tautos namai su klasikinės muzikos koncertų sale, kitos aukšto lygio renginių organizavimo vietos – kongresų centras prie Seimo, daugiafunkcis kultūros centras su Gugenheimo ir Ermitažo muziejumi.
Birželį Vilniuje vykusiame investuotojų forume Amerikos diplomatai teigė, kad Jungtinės Valstijos, svarstydamos, kur investuoti Vidurio ir Rytų Europoje, kasmet sudaro sąrašą šalių, kur verta tai daryti. Lietuva į jį visada patenka, bet iš galutinio varianto visada iškrinta.
Priežastys trys: didelė biurokratija, prastas susisiekimas su Amerika ir paini mokesčių sistema. Jei biurokratija nebus pažabota ir svarbūs projektai nepajudės iš vietos, susisiekimo su Vilniumi problema ir toliau „stovės“, o rūpintis mokesčių reforma nebebus prasmės.
