Statistikos departamento duomenimis, 2005 metais Lietuvoje vienam 60 metų ir vyresniam asmeniui teko 2,68 darbingo amžiaus (15-59 m.) asmens, o 2030 metais šis skaičius sumažės trečdaliu – iki 1,74. Taigi pensijų fondai kuriami tam, kad dabartinė dirbančiųjų karta sukauptų bent dalį pensijos sau patys, o mūsų vaikams tektų ne tokia sunki našta išlaikyti mus, jų tėvus ir motinas.

Kitas labai dažnas mitas – esą pensijų fonduose kaupiami pinigai prarandami, krentant akcijų rinkoms. 2008-ieji iš tiesų buvo sudėtingas ir tik 1-2 kartus per šimtmetį pasaulio ekonomikoje pasitaikantis laikotarpis, tačiau dabar matyti, kad pernai keliasdešimt procentų smukusi rinka vėl atsigauna. Pavyzdžiui, vien per balandį Lietuvos pensijų fondai savo klientams uždirbo apie 120 mln. litų.

Ateityje taip pat galime laukti tiek pakilimų, tiek nuopuolių, tačiau oficiali statistika rodo, kad 1900-2000 metais vidutinis akcijų pelningumas per metus buvo 10,1 proc., o obligacijų – 4,8 proc. Ir taip rinkos augo nepaisant dviejų pasaulinių karų, Didžiosios depresijos ir kitų ekonominių krizių bei didesnio ar mažesnio mąsto konfliktų visame pasaulyje.

Niekas kol kas nesugalvojo geresnio modelio, kaip pensijų kaupimo sistema, kai dirbantysis pats kaupia pinigus savo pensijai. Todėl galima šią sistemą tobulinti ir gerinti, tačiau negalima jos griauti, nes jau netrukus tėvų išlaikymas vaikams ant pečių gali užgriūti visu sunkumu.
Saulius Racevičius

Su pensijų fondų administravimo mokesčiais ir jų dydžiu yra susijęs trečias niekuo nepagrįstas mitas. Prieš mėnesį Pasaulio bankas pristatė tyrimą, kuris nevienareikšmiškai parodė – Lietuvos pensijų fondų apmokestinimas yra vienas mažiausių pasaulyje. Teisingumo dėlei, tyrime analizuotos į lietuvišką panašios pensijų kaupimo sistemos, kur dirbančiųjų dalyvavimas pensijų fonduose nėra privalomas. Kitas svarbus aspektas yra tas, kad pensijų mokesčiai sparčiai mažėja savaime, nes vis didesnę jų dalį sudaro mažesnis mokestis nuo turto. Palyginimui – prieš porą metų bendras mokestis siekė virš 2 proc., o šiemet jis sudaro tik 1,8 proc., po kelių metų nukris iki 1,5 proc., o po dešimtmečio priartės prie 1 proc.

Vienas keisčiausių mitų yra tas, kad neva Čilėje veikianti ir į Lietuvos panaši pensijų sistema nepasiteisino. Mes specialiai išanalizavome šios šalies patirtį ir radome daug faktų, paneigiančių šį mitą: vidutinė dalyvaujančio privačioje pensijų sistemoje pensija Čilėje siekia 700 litų, nedalyvaujančio – 250 litų, o išlaidos pensijoms siekia apie 4,3 proc. valstybės BVP. Palyginimui, Lietuvoje „Sodros“ išlaidos I ir II pakopų pensijoms finansuoti 2009 metais siekia 8,6 proc. BVP.

Šiemet Seimas dukart „apkarpė“ įmokas į pensijų fondus, tokiu būdu dar labiau sumažindamas būsimųjų pensininkų viltis sukaupti solidžią papildomą pensijos dalį. Keisčiausia, kad mūsų valstybė kompensaciją numatė tik už antrąjį „sumažinimą“, nors dažnai pavyzdžiu rodoma Estija įsipareigojo įmokų sumažinimą kompensuoti visiškai. Apie poreikį tai padaryti kalba tiek visuomenė: atlikta apklausa parodė, kad beveik 89 proc. apklaustųjų pasisakė už tai, kad Vyriausybė privalo įsipareigoti visiškai kompensuoti būsimųjų pensininkų praradimus ateityje. Šį klausimą iškėlė ir šalies Prezidentas Valdas Adamkus, kuris įpareigojo Vyriausybę artimiausiu metu parengti susidariusių netekčių kompensavimo mechanizmą.

Lietuvoje ekonominė situacija nėra gera ir visi tai supranta. Neretam tenka susiveržti diržus, taip pat ir pensijų fondų valdytojams, kurie jau dabar taikosi prie situacijos, esant sumažintoms įmokoms. Tačiau ilgalaikė perspektyva yra aiški – Lietuvos visuomenė sensta ir tam reikia ruoštis, lygiai kaip ir 100 proc. kompensuoti sumažintas įmokas iškart po to, kai tik ekonomika atsigaus.

Niekas kol kas nesugalvojo geresnio modelio, kaip pensijų kaupimo sistema, kai dirbantysis pats kaupia pinigus savo pensijai. Todėl galima šią sistemą tobulinti ir gerinti, tačiau negalima jos griauti, nes jau netrukus tėvų išlaikymas vaikams ant pečių gali užgriūti visu sunkumu.