Pasak Eurostato, harmonizuotas nedarbo lygis Lietuvoje vasarį, palyginti su praėjusiu mėnesiu, padidėjo net 4,4 procentinio punkto - iki 13,7 proc. (ES vidurkis - 7,9 proc.). Po šio šuolio Lietuva užima trečiąją vietą po Ispanijos ir Latvijos tarp nedarbu pasižyminčių ES šalių.
Remiantis įmonių vadovų apklausų rezultatais atrodo, kad šios etiketės Lietuvai nepavyks atsikratyti visus metus. Dalį darbuotojų planuoja atleisti apie 75 proc. visų statybos sektoriaus įmonių, du trečdalius - mažmenine prekyba besiverčiančių bendrovių ir apie pusę pramoninkų.
Kiek atsparesnės ekonomikos negandoms yra paslaugas teikiančios įmonės, tačiau apie 40 proc. jų vadovų taip pat žada artimiausiais mėnesiais mažinti darbuotojų skaičių. Taigi dviženklis nedarbo lygis Lietuvoje vyraus visus šiuos metus ir dar 2010-aisiais.
Sparčiausiai augusiųjų dešimtuke
Kiek daugiau, nei anksčiau manyta, sumažėjo ir Lietuvos bendrasis vidaus produktas. Statistikos departamento patikslintais duomenimis, Lietuvos BVP ketvirtąjį praėjusių metų ketvirtį, palyginti su 2007 metų atitinkamu laikotarpiu, smuko 2,2 procento. Taigi metinis BVP didėjimas siekė 3,0 proc., o apimtis sudarė kiek daugiau nei 111 mlrd. litų.
Vis dėlto kitų ES šalių fone net ir toks, gerokai kuklesnis, nei anksčiau planuota, ekonomikos augimas atrodo gana įspūdingai. 2008 metais pagal realius BVP augimo tempus Lietuva daugiau nei tris kartus viršijo atitinkamą ES-27 vidutinį rodiklį ir pateko į sparčiausiai augusių ES valstybių dešimtuką. Tačiau išlaikyti teigiamą rodiklį šiemet Lietuvai, deja, nepavyks.
Svarbu septynis kartus pamatuoti
Blogėjant prognozėms vis dažniau pasigirsta raginimų skatinti tai vieną, tai kitą ūkio veiklą. Tačiau būtų naivu tikėtis, kad ekonomikos sunkmečiu Lietuva sugebėtų palaikyti visus sektorius, kurie susiduria su sunkumais - to, deja, neleistų prastėjanti šalies biudžeto padėtis.
Todėl vienas pagrindinių iššūkių - nustatyti šalies prioritetus. Kitaip tariant, panaudoti ribotus finansinius išteklius taip, kad jie atneštų didžiausią naudą.
Valdžios investicijų grąža matuojama ne tik tiesiogiai, t. y. per surenkamus pagrindinius mokesčius, bet ir netiesiogiai (pavyzdžiui, yra išlaikomos darbo vietos, nereikia mokėti socialinių išmokų, gerinamos verslo sąlygos ir pan.). Pastarųjų veiksnių reikšmė dažnai gali būti net svarbesnė nei tiesioginis įnašas į biudžetą.
Todėl skirstant tikslinę valstybės paramą svarbu atsižvelgti tiek į trumpalaikius, tiek ir į ilgalaikę plėtrą užtikrinančius aspektus.
Vienas tokių prioritetų, be abejonės, eksporto sektorius, nes būtent su eksportu siejamos didžiausios greito Lietuvos ūkio atsigavimo viltys. Todėl paramos programos, pavyzdžiui, maisto pramonei, kuri šiuo metu susidūrė su rimtomis problemomis dėl trumpalaikių ūkio svyravimų, yra būtinos. Būtų labai apmaudu, jei įmonės, kurios visą dešimtmetį kūrė savo įvaizdį ir skynėsi kelią į užsienį, užleistų sunkiai užkariautas teritorijas dėl laikinų sunkumų.
Ne mažiau Lietuvai svarbus ir transporto sektorius, kuris pastaraisiais metais sudaro nemenką BVP dalį ir užtikrina patikimą eksporto koridorių. Lietuva buvo ir liks svarbia Rytų ir Vakarų šalių transporto jungtimi, todėl apleista transporto infrastruktūra būtų didelis smūgis Lietuvos kaip tranzitinės šalies įvaizdžiui. Be to, dėl kai kurių apleistų projektų ateityje gali prireikti kelis kartus didesnių investicijų nei minimali priežiūra.
Tuo labiau kad gretimų ir didžiųjų šalių ekonomikų lyderiai intensyviai ieško bendrų sprendimų ir priešnuodžių prieš plintančią ekonomikos recesiją.
Taigi prieš drastiškai nurėžant finansavimą svarbu septynis kartus pamatuoti, kokios tai turės įtakos bendrai ekonomikos raidai. Antraip, net ir atslūgus įtampai pasaulio rinkose, Lietuva neturės jėgų naujam proveržiui.
