Nerimas, anot jo, yra geras tuo, kad psichologiškai ir fiziologiškai stimuliuoja žmogų veikti, priimti sprendimus, kurių nepadarė anksčiau. Nerimaujantis dėl ateities žmogus gali nuspręsti keisti profesiją, jei turima nepadeda rasti darbo. Verta prisiminti savo pomėgius, o galbūt, netekus darbo, metas pradėti savo verslą.
„Dabar visi piktinasi, kad emigruoti yra nepilietiška. Tačiau gal tai ir būtų tinkamiausias sprendimas? – verčia pamąstyti psichologas. – Esame laisva šalis ir žmonės galimybių gali ieškoti ne tik Lietuvoje. Svarbiausia – susidaryti savo galimybių sąrašą, o tada ir kvėpuoti bus lengviau“, – sako jis.
Panika – visiškai kas kita.
„Tai jau fiziologinė, cikliška, pati save nuolat stiprinanti reakcija, kuri pasireiškia tankiu kvėpavimu. Panika pati save stiprina, nes žmogus, pradėjęs jaustis blogai, dar labiau išsigąsta, suvokia, kad kažkas vyksta, nebegali sukontroliuoti savo kūno reakcijų. Taigi panika gali augti nekontroliuojama progresija“, – panikos ir nerimo skirtumus aiškina psichologijos mokslų daktaras Viktoras Keturakis.
Jei matydamas, kas vyksta aplinkui, girdėdamas savo buvusių kolegų, neseniai atleistų iš darbo, skundus, kaip sunku rasti kitą pragyvenimo šaltinį, žmogus nerimauja, tikėtina, kad panikos priepuoliai jo tikrai neištiks.
Tačiau jeigu žmogus atsiriboja nuo aplinkinių problemų, gyvena iliuzija, jog bėdos jį aplenks, labai tikėtina, kad vos susvyravus gyvenimo pamatams, jis ims panikuoti – prasidės beviltiški bėgiojimai, šokinėjimai, o vėliau – raminimasis alkoholiu.
„Bet kuriuo atveju visi turėtume prisiminti, kad nei panika, nei baimė, nei nerimas netrunka amžinai“, – tikina psichologas.
Atleistas iš darbo žmogus išsigąsta, tačiau nepatartina tą pačią minutę pradėti galvoti ir ieškoti sprendimų, kaip sumokėti paskolas bankams, už ką išmaitinti šeimą ar mokėti mokesčius. Psichologas pirmiausiai pataria nurimti.
„Nusiraminimui reikia laiko, artimųjų paramos, draugų patarimų“, – sako psichologas.
Tačiau atsakyti į klausimą, ką daryti likus be darbo ir kaip surasti gelbėjimosi šiaudą, nepavyks nei per valandą, nei per dieną.
„Tai per daug sudėtinga padėtis, kad atsakymas ateitų greitai“, – patikina V. Keturakis.
Anot jo, žmonės per daug skuba, o greitai nesumąstę gelbėjimosi plano, ima galvoti, kad gyvenimas byra į šipulius.
Psichologo požiūriu, didžiausia problema yra ta, kad kažkodėl žmonės niekada nenori pažvelgti pačiam blogiausiam gyvenimo scenarijui į akis. Būtent dėl to kyla didžiausių panikų.
„Ir vis dėlto nereikėtų ignoruoti pačių baisiausių scenarijų, kurie dar gali laukti ateityje. Verta savęs paklausti, kas bus, jei nepavyks tvirtai atsistoti ant kojų po pusmečio ar metų“, – pataria psichologas.
Anot jo, galbūt reikėtų nužingsniuoti į banką, iš kurio buvo paimta šimtatūkstantinė paskola, ir tiesiog apibūdinti savo padėtį ten dirbantiems žmonėms.
„Juk bankininkai nenužudys ir taip staiga neišmes į gatvę“, – šypteli psichologas.
Finansinio sunkmečio žabangos apraizgė visus. Dabar ne tas metas, kai vieniems sekasi puikiai, o kiti niekaip negali išsivaduoti iš užgriuvusių bėdų.
„Visi sėdime toje pačioje baloje, – šypteli Viktoras Keturakis. – Ir nėra ko džiaugtis, kad tu dar turi darbą, o tavo draugas jau liko be jo. Rytoj padėtis gali apsiversti aukštyn kojom. Tas, kuris turėjo darbą, gali likti be, o bedarbis jau bus užkibęs už naujojo darbo.“
Psichologas pataria į pasaulį krečiančią finansinę krizę žvelgti pozityviai.
„Galbūt pinigų pragyvenimui galima prasimanyti iš užmiršto pomėgio?“ – retoriškai klausia psichologas.
Žmogui, ką tik netekusiam darbo, jis pataria atsigręžti į artimuosius, skirti daugiau laiko jiems, leisti laisvalaikį su vaikais, dažniau aplankyti senus tėvus, kuriuos galbūt dėl nuolatinio užimtumo buvo apleidęs.
„Socialinė veikla padeda apsiraminti, o tada gali aplankyti ir pozityvios mintys, nes panikos ir nerimo akivaizdoje jos tikrai praeis pro šalį“, – pataria jis.
Bet ir čia reikia kantrybės.
Tačiau kurgi tos kantrybės rasti, jei žmonės itin įsisuko į vartotojiškos kultūros smagratį ir nori visko „čia ir dabar“?
Tai išties sunku. Bet paklauskime savęs, ar tuo metu, kai nesustodami vartojome, buvome laimingi? Juk prieš įsisiūbuojant vartotojiškai kultūrai, gyvenome centą prie cento dėdami, kad gardesnį kąsnį nusipirktume.
Tai juk nebuvo blogas gyvenimas. Buvo sunku, bet savotiškai įdomu. Sušio ar kiniško patiekalo iškeitimas į lėkštę košės ar bulvių irgi labai sveika. Tai savaip žavinga.
Tikrai nesiginčiju, kad iš naujo išmokti kukliau gyventi yra sunku. Bet tame sunkume yra prasmė. Krizė yra sukrečiantis pokytis. Įpratę lengvai ir gerai gyventi, tikimės, kad ir toliau viskas bus gerai. Bet ta visuomenės dalis, kuri iškentė ligas, artimųjų netektis, visada suvokė, jog pinigai yra tik sąlyginis gerumas. Kur kas labiau sukrėsti gali netikėta liga, mirtis, skyrybos. Ir tai yra stiprus pažadinimas.
Dabar mus pažadino ekonominė būtis. Tačiau gyvenimas yra negailestingas, jis niekada neleidžia atsipalaiduoti ir niekada neleis patikėti, kad ateityje bus tik laimė. Tam tikra prasme gyvenimas veikia grūdinimo principu, kaip šaltas dušas. Ir jei šio laikmečio krizę suvoksime lyg šaltą dušą, ji mus stimuliuos. Tačiau jei panikuosime, jog gyvenimas čia ir baigiasi, tada padėtis dvigubai pablogės.
Psichologas tvirtina, kad finansinį sunkmetį lygiai taip pat sunku išgyventi ir paprastam darbininkui, ir bankrutuojančiam verslininkui. Tai priklauso nuo paties žmogaus.
Kartais bankrutavusios įmonės verslininkas sunkiai išgyvena griūtį, nes jis savo verslui skyrė daug laiko, pastangų, sudėjo savo svajones. Įmonės savininkas dažnai jaučia atsakomybę ir prieš savo darbuotojus, kuriuos nuvylė ir turi atleisti.
„Tačiau lygiai tokius jausmus gali išgyventi ir iš darbo atleistas pavaldinys. Juk gal tai buvo jo svajonių darbas, kuriam jis išeikvojo daug energijos ir laiko“, – sako psichologas.
Tačiau yra ir kita grupė žmonių. Bankrotas yra neatsiejama verslo dalis. Ir dalis verslininkų tai vertina labai natūraliai: geriau laiku bankrutuoti, kad dar liktų šiek tiek lėšų naujam verslui pradėti.
„Pasiskolini milijoną ir bankrutuoji. Pinigus išleidai, o skolų neliko“, – pozityviai apie bankrotą kalba psichologas Viktoras Keturakis.
Tuo metu tokio tipo paprastas darbuotojas, praradęs darbą, irgi nedarys tragedijos. Galbūt tai jau ne pirmas kartas, kai jis buvo atleistas iš darbo, ir ne pirmą kartą ieškos išeičių, kaip užsidirbti.
„Požiūris yra individualus dalykas, labai priklausantis nuo žmogaus“, – sako V. Keturakis.
Ir pabaigai – psichologas visiems, išgyvenusiems ar išgyvenantiems kritines situacijas šiuo laikotarpiu, linki kantrybės, kuri padėtų sulaukti teisingų atsakymų ir sprendimų, ir drąsos, kuri padėtų pradėti naują veiklą.
