Daugiau nei 10 metų Visagine veikianti vokiečių kapitalo vyriškų drabužių siuvimo bendrovė „Visatex“ – viena didesnių Aukštaitijoje veikiančių įmonių. Dabar čia dirba apie 500 žmonių, maždaug 300 iš jų – siuvėjos. Įmonė mielai priimtų į darbą dar 100 siuvėjų. Tačiau vyriškus kostiumus siuvančioje įmonėje vietinės moterys dirbti nelabai nori.
„Norime išsaugoti tuos 500 darbo vietų. Tam, kad išsilaikytume rinkoje, privalome siūti geros kokybės ir nebrangią produkciją. Kasdien rūpinamės, kad įmonėje būtų kam dirbti. Bet vietinių moterų privilioti nesiseka. Per vieną Vokietijos įdarbinimo agentūrą profesionalių siuvėjų pradėjome ieškoti užsienyje“, – padėtį įmonėje aiškino jos savininkas ir generalinis direktorius Andreas Hiuchtingas.
Lietuvos darbo biržai leidus, bendrovėje „Visatex“ prieš dvejus metus buvo įdarbinta 10 atvykėlių iš Šri Lankos. Dabar šioje įmonėje darbuojasi 21 šrilankietė – jų darbo leidimai baigsis kitų metų pabaigoje.
Svetimšalės patenkintos tiek darbo sąlygomis, tiek atlygiu. Šri Lankoje už tokį patį ar sunkesnį darbą siuvimo įmonėje mokama 40–50 JAV dolerių (apie 100–125 litus) per mėnesį. Lietuvoje šrilankietės, atmetus pragyvenimo ir kelionės išlaidas, per tą patį laikotarpį susitaupo iki 250 JAV dolerių (apie 625 litus).
„Merginos iš Šri Lankos atvažiavo užsidirbti. Dažniausiai jos 20–30 proc. viršija nustatytą gamybos normą, tad neblogai ir uždirba. Beje, net ir norėdami mes joms negalime mokėti nei daugiau, nei mažiau kaip Lietuvos siuvėjoms“, – tikino „Visatex“ generalinio direktoriaus pavaduotoja Jelena Kaleničenko.
Ji neneigė, jog šioje siuvimo bendrovėje, kaip ir daugelyje kitų lengvosios pramonės įmonių, nėra nustatytas minimalus mėnesinis ar valandinis užmokestis. Siuvėjų uždarbis priklauso nuo pagamintos produkcijos kiekio.
Siuvėjos alergiškos medžiagai
Kovo mėnesį bendrovei „Visatex“ trūko 100 siuvėjų, o Ignalinos darbo biržoje (DB) buvo registruota lygiai tiek pat bedarbių, turinčių siuvėjo kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus. Atrodytų, jog problema išspręsta – įdarbinti siuvėjas siuvykloje.
Tačiau viskas kur kas sudėtingiau. „Kad ir kiek į šią įmonę nukreiptume bedarbių sąrašuose esančių moterų – visos turi įvairių ligų, neleidžiančių dirbti šio darbo. Viena alergiška dulkėms, kita – medžiagoms, trečia pristato pažymą, kad serga osteochondroze. Jei žmogus atneša savo ligą patvirtinantį dokumentą – vadinasi, jis dirbti negali. Bet tas pažymas ir Visagino, ir Ignalinos medikai, reikia pripažinti, duoda nelabai gailėdami“, – tvirtino Ignalinos DB direktorius Eugenijus Tamonis.
Be to, daugumos visaginiečių siuvėjų vyrai tebedirba vis dar veikiančioje Ignalinos atominėje elektrinėje, o ten mokamos nemažos algos. Tad atėjus vasarai, siuvėjos parašo prašymus atleisti iš darbo ir keliauja pailsėti. „Juk rudenį darbdavys, neturėdamas iš ko rinktis, priims atgal“, – aiškino E. Tamonis.
„Šiuo metu Ignalinos darbo biržoje, kartu su Visaginu, turime daugiau nei 2000 bedarbių, o nesugebame rasti šimto siuvėjais galinčių dirbti žmonių. Peršasi išvada, kad mes dirbame blogai, o mūsų tautiečiai apskritai nenusiteikę dirbti“, – gan kategoriškų išvadų nevengė pašnekovas.
Pasak E. Tamonio, valstybė pripratino žmones nedirbti. Kiekvienas, atėjęs į darbo biržą, pasiskaičiuoja – jei jis dirbdamas gaus tik šiek tiek daugiau nei minimalų atlyginimą, dažnai labiau apsimoka nedirbti.
Pabandyti neatėjo nė viena
Tai, jog Visagino ir aplinkinių savivaldybių moterims darbas siuvimo įmonėje nelabai rūpi, patvirtino ir kovo viduryje šios bendrovės vadovų kartu su darbo biržos specialistais rengtos darbo mugės rezultatai. Į susitikimą su galimais darbdaviais Ignalinos DB Visagino poskyryje buvo pakviesta apie 30 siuvėjo kvalifikaciją turinčių moterų. Atėjo 20.
Į pasiūlymą apsilankyti įmonėje ir išbandyti savo jėgas prie siuvimo mašinų neatsiliepė nė viena.
„Nesuprantu, kodėl apie mūsų įmonę susidariusi tokia prasta nuomonė, – stebėjosi įmonės vadovo pavaduotoja J. Kaleničenko. – Taip, drabužių siuvimą tik simboliškai galima priskirti lengvajai pramonei. Darbas sunkus ir atsakingas, bet norinčioms dirbti moterims sudarytos galimybės ir užsidirbti.“
Siuvėjų amatas – nepopuliarus
Situacija atrodo dar keistesnė dėl to, kadangi Visagine veikia net kelių su rūbų siuvimo pramone susijusių specialybių profesionalus rengiantis Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centras (VTVPMC). Tačiau siuvėjų vis tiek tragiškai trūksta.
Per keletą pastarųjų metų bendrovėje „Visatex“ įsidarbino vos viena siuvėjos specialybę šiame centre įgijusi mergina. VTVPMC direktorius Vytautas Petkūnas situaciją aiškina taip: „Siuvėjo profesijos populiarumas mūsų centre – vienas žemiausių. Pilnų siuvėjo specialybės grupių jau nesurenkame ne pirmus metus. Mes būsimoms siuvėjoms siūlome tam tikrą profiliuotą mokymą – jos čia mokosi drabužių dizaino ir kitų papildomų dalykų. Galbūt tos merginos, kurios baigia studijas mūsų centre, į „Visatex“ neina dėl įmonės atlyginimų politikos.“
V. Petkūno teigimu, Visagine analogiška situacija susiklostė ir vyriškų rankų darbo reikalaujančioje baldų gamybos pramonėje. Prieš keletą metų šiame mieste pradėjusi veikti SBA koncernui priklausanti baldų gamybos įmonė „Visagino linija“ taip pat stokoja darbuotojų. Medžio apdirbimo specialistus ir stalius rengiantis VTVPMC į šias specialybes būsimų baldžių niekaip neprivilioja jau ne pirmus metus.