Neblėstantis vedlių poreikis
Interneto paieškos sistemoje surinkę žodį guru sužinosite, kad esama mados, pardavimo, reklamos, santechnikos, meilės, žiniasklaidos, muzikos, kelionių, boulingo ir t. t. guru. Be abejo, taip pat ekonomikos ir verslo guru. O paieškos sistemoje „Google“ norint prisikasti prie tradicinės šio žodžio reikšmės, reikia specialių žinių. Senovės Indija ir daugelio kalbų „motina“ sanskrito kalba liko toli praeityje. Konstruktyvūs visuotinio ir greito kapitalizmo laikai mėgsta lakoniškus, patogius žodžius bei sąvokas. Atrodo, kad guru kaip intelekto prekių ženklas – būtent tai, ko reikia. Intelekto išteklių specialistų poreikis neslūgsta – tai pripažinta ir gerbiama profesija. Intelektas tampa viena dominuojančių temų.
Vedlių poreikis šiuolaikinėje visuomenėje niekur nedingo, tik galbūt įgijo konkrečius funkcinius pavadinimus. Vedliai stebimi, ruošiami ir vertinami (reitinguojami). Mokslininkų ir verslininkų draugijos „Patikimas protas“ rengiamų „Metų proto“ rinkimų nugalėtojais yra tapę šachmatininkas Garis Kasparovas, Lundo universiteto dėstytojas Leifas Edvinssonas ir kiti žymūs žmonės. Švedijos draudimo bendrovėje „Skandia“ L. Edvinsonas buvo atsakingas už „intelekto naudojimą“. Jis teigė, kad protinio darbo efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo aplinkos. Būtent todėl „Volkswagen“ ir „Audi“ automobilių gamintojai samdo septynių žmonių komandas, tiriančias kvapų poveikį žmonėms. Bendrovės įsitikinusios, kad tai svarbus kriterijus parduodant automobilį.
Pernai rugpjūtį bendrovė „Synectics“ elektroniniu paštu kreipėsi į 4 tūkst. žmonių, prašydama įvardyti dešimt šių dienų genijų. Iš visų paminėtųjų penkių ekspertų grupė sudarė šimto didžiausių genijų sąrašą pagal šiuos kriterijus: kandidato laimėjimai, populiarumas, intelektinė svarba, kultūrinė įtaka ir sektinas pavyzdys. Sąrašo viršuje atsidūrė chemikas Albertas Hofmannas, geriausiai žinomas kaip narkotikų LSD išradėjas. Jis įvertintas 27 balais iš 50 galimų. Tokiu pat balu įvertintas ir sero Timothy Johno Bernerso Lee genialumas. Jis su belgų mechaniku inžinieriumi Robertu Cailliau išrado „World Wide Web“ – pirmąją pasaulyje interneto naršyklę. Tiesa, šį, kaip ir bet kokį reitingą, derėtų vertinti ir filosofiškai. 43 vietą jame dalijosi „Microsoft“ įkūrėjas Billas Gatesas, labiausiai pasaulyje ieškomas teroristas Osama bin Ladenas ir boksininkas Muhammadas Ali. Tokia štai kaimynystė...
Pasitaiko, kad simbolinį kapitalą padeda sukrauti įvykiai, kurie nuo tavęs tarsi ir nepriklauso: dar neaišku, kam pasisekė labiau – 2000-aisiais Amerikos prezidentu tapusiam George’ui W. Bushui ar jo konkurentui Alui Gore’ui. Pirmasis kaip prezidentas dabar beveik vien peikiamas, antrasis pelno laurus už gamtosauginę veiklą. Vienas ajatolos Chomeini myriop pasmerkiantis sakinys 1979-aisiais rašytoją Salmaną Rushdie pavertė tarptautine žvaigžde keliems dešimtmečiams.
Guru rangą pelnius
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslo instituto docentas Egdūnas Račius teigia, kad, norint pasiekti guru lygį (gauti rangą, pelnyti prekių ženklą ir pan.), be abejo, būtina charizma. Joks vadybininkas neinvestuos į charizmos neturintį žmogų. Guru turi būti malonu vartoti. Guru neabejotinai privalo valdyti retoriką, turėti tinkamus fizinius (tarkime, žvaigždės) duomenis ir mokėti – tai irgi labai svarbu – atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Būti išrinktam Amerikos prezidentu, suorganizuoti Sovietų Sąjungos žlugimą ir pan.
Politikoje racionaliausia nukeliauti iki valdžios olimpo ir tapti valstybės vadovu. „Du už vieno kainą“ – taip per pastaruosius Amerikos prezidento rinkimus amerikiečiai apibūdino senatorės Hillary Clinton ir jos vyro, buvusio JAV prezidento Billo Clintono, sąjungą. Kai ponia Hillary dar turėjo vilčių demokratų stovykloje įveikti Baracką Obamą, ši aplinkybė buvo pateikiama kaip didžiausias jos pranašumas. Įveikti B. Obamos nepavyko, bet Hillary, kaip ir jos vyras, likimu skųstis negali. H. Clinton dabar atsako už Amerikos užsienio politiką, jos sutuoktinis iš užsienio bendrovių už viešas paskaitas 2008 m. uždirbo 5 mln. dolerių. Tarp pageidavusiųjų klausytis B. Clintono: Kuveito nacionalinis bankas, Kanadoje, Vokietijoje, Indijoje, Malaizijoje, Meksikoje ir Portugalijoje veikiančios Honkongo bendrovės. Net ir kritikai pripažįsta, kad šiandien Billas ir Hillary yra viena įtakingiausių porų ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje.
Šis verslas turiningas ir įvairus, taigi neapsiriboja vien paskaitomis. Štai 2004-aisiais B. Clintonas ir Michailas Gorbačiovas Los Andžele gavo muzikos apdovanojimą „Grammy“ už įgarsintą Sergejaus Prokofjevo muzikinę pasaką „Petia ir vilkas“ bei jos tęsinį „Vilkas ir Petia“ (muziką sukūrė Prancūzijos kompozitorius Jeanas Pascalis Beintus). Prizą pasidalijo B. Clintonas, M. Gorbačiovas ir italų kino žvaigždė Sophia Loren. Šiuo įrašu buvo paminėtos 50-osios S. Prokofjevo mirties metinės. Pramoginiu reginiu paversti galima ir savo jubiliejų: G. Bushas vyresnysis savo 80-ąjį gimtadienį atšventė šokdamas su parašiutu. Pasak žiniasklaidos, prisijungti mėgino įkalbėti ir M. Gorbačiovą, tačiau šis atsisakė. Užtat laukė žemėje su puokšte gėlių ir buteliu degtinės.
2003-iųjų pabaigoje M. Gorbačiovas įregistravo savo vardą ir gavo autorines teises, taip bandydamas sustabdyti piktnaudžiavimą juo. Šį vardą be jokio leidimo naudojo statybinių medžiagų tiekėjai į JAV, taip pat makaronų, skirtų Japonijos rinkai, gamintojai. Nižnij Novgorode buvo pradėta gaminti degtinė, ant kurios etiketės puikavosi M. Gorbačiovo atvaizdas. 2007-aisiais, kai jau pats galėjo spręsti, ką reklamuoti, M. Gorbačiovas pasirinko „Louis Vuitton“ rankines.
Be abejo, tai proginės, kartais ne itin rimtos politikos, pramogų ir verslo garsenybių gyvenimo istorijos. Paprastai šiuolaikinio pasaulio vedliai ir žinovai savo darbus pristato solidžioje aplinkoje. Tarkime, universiteto statusą turinčioje Europos ekonomikos mokykloje, kurios skyriai veikia Londone, Niujorke, Paryžiuje, Šanchajuje, Romoje, Milane ir Bolonijoje, paskaitas skaitė ne vienas Nobelio premijos laureatas. M. Gorbačiovas buvo brangiausiai apmokamas šios mokyklos lektorius.
2008-ųjų gruodį Lenkijoje, Gdanske, pristatyta auksinė moneta, ant kurios pavaizduotas buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Wałęsa. Moneta išleista minint 25-ąsias Nobelio taikos premijos skyrimo L. Wałęsai metines. Nobelio taikos premijos laureatai devintajame savo susitikime Paryžiuje 2008-ųjų taikos žmogumi išrinko airių rokerį Bono. Tų pačių metų rugsėjį buvusiam Sovietų Sąjungos prezidentui ir Nobelio taikos premijos laureatui M. Gorbačiovui Niujorke įteiktas Laisvės medalis. Jis apdovanotas už „drąsų vaidmenį užbaigiant šaltąjį karą“. Laisvės medaliais pagerbti Nelsonas Mandela, Jimmy Carteris, Viktoras Juščenka, Kofi Annanas, G. Bushas vyresnysis ir kitos garsenybės. Lenkijos verslo klubas nuo 1990 m. kasmet renka ir skelbia labiausiai išsiskyrusius verslininkus ir bendroves. 2008-aisiais laureatu tapo „Fiat Inc.“ vadovas Sergio Marchionne ir Wladyslawas Bartoszewski, Lenkijos politikas, valstybės sekretorius, istorijos dėstytojas ir rašytojas. Ankstesniais metais apdovanojimas, pramintas Lenkijos verslo klubo Oskaru, buvo įteiktas Ronaldui Reaganui, Margaret Thatcher, Valdui Adamkui, Javierui Solanai ir kitiems garsiems žmonėms.
Be abejo, svarbią vietą guru veikloje užima tekstų rašymas ir leidyba. L. Wałęsa savo autobiografinę knygą „Kelias į tiesą“ pristatė pernai. Garsus Rusijos didmeistris, daugkartinis pasaulio šachmatų čempionas, o dabar politikas, lektorius ir publicistas G. Kasparovas neseniai išleido knygą „Gyvenimas kaip žaidimas šachmatais“. Ją galima laikyti konsultacine. G. Kasparovas rašo straipsnius apie pasaulio problemas į Amerikos verslo žurnalą „The Wall Street Journal“, įkūrė savo vardu pavadintą labdaros fondą ir yra laisvus rinkimus Rusijoje skatinančios organizacijos pirmininkas.
…tarp turinio ir rinkodaros
Komunikacijos agentūros „Efcom“ vadovo Arūno Armalio nuomone, guru pramonėje rinkodaros daugiau nei turinio. Be abejo, ekspertai žvaigždės turi patirties, yra nusikalę vardą, taigi išmano tai, apie ką kalba. Vis dėlto šioje srityje veikia unifikuota sistema su tomis pačiomis nušlifuotomis temomis, psichologinėmis metodikomis, apipintomis rinkodaros elementais ir pritaikytomis prie konkrečios vietos bei laiko realijų. Vakarų ekspertai sugeba reklamuoti savo išsilavinimą, išradingai varijuodami informacija apie surengtus mokymus prestižinėse vietose, be to, nevengia pramoginių elementų. Lietuvių ekspertai, tarkime, iš akademinio pasaulio, galbūt žino ne mažiau ar net daugiau, bet nesugeba tų savo žinių paversti pramoga (su retomis išimtimis, žinoma). Apskritai guru pramonės reikia ir ji naudinga tiems, kurie tingi ar neturi laiko skaityti metodinės literatūros, mat tai užima ne taip jau mažai laiko ir – kaip bet kuris mokymasis – nėra labai turiningas užsiėmimas. Juk tikri informacijos gurmanai paprastai literatūrą skaito patys ir važiuoja į seminarus, kuriuos rengia akademikai, aukštosios mokyklos.
Metaforiškai kalbant, guru dalyvavimu „pastiprinti“ mokymai atlieka savotišką B grupės vitaminų misiją. Tokie seminarai ir konferencijos primena anksčiau populiarią prekybos agentų praktiką, kai jie kiekvieną rytą susikibdavo už rankų, keldavo žvilgsnius į dangų ir imdavosi kitų ritualų, taip save įkraudami. Seminarai – savotiškas psichologinis pasistiprinimas, tik, žinoma, visiškai kito lygio, nes „kraunasi“ ne berniukai ir mergaitės, o moterys ir vyrai, uždirbantys ne vieną tūkstantį litų per mėnesį. Išsiruošęs į seminarą žmogus pirmiausia pasiskiria sau laisvą dieną, gauna papildomos informacijos ir galimybę dalyvauti diskusijoje.
Pasak A. Armalio, iki dabar ši veikla, galima sakyti, klestėjo, veikiausiai galima kalbėti net apie tam tikrą reklaminį burbulą. Dabar reikalai, atrodo, keičiasi. Anksčiau verslininkus buvo galima gana nesunkiai įkalbėti vykti pasiklausyti guru, dabar pagrindinis klausimas yra, ar mums to iš tiesų reikia. Be abejo, guru vežančios bendrovės į tą reikalą žvelgia rimtai ir atsakingai, nes tai jų verslas. Apklausų metodu mėginama aiškintis lūkesčius, kaupiama dalykinė patirtis.
O štai UAB „Baltijos vadovų konferencijos“ direktorė Jurgita Tapinienė įsitikinusi, kad konferencijos ir seminarai pirmiausia yra mokymosi dalis. Absoliučiai visos normalios šiuolaikinės bendrovės skiria lėšų mokymams. Kaip teigia „Baltijos vadovų konferencijos“ vadovė, jų bendrovė vengia žodžio guru, į Lietuvą veža lektorius, atitinkančius tam tikrus konkrečius kriterijus, turinčius naujų idėjų ir įdomius savo patirtimi bei asmeniniu pavyzdžiu. Taip pat labai svarbu, kad jie mokėtų tinkamai perteikti savo žinias. Taigi „Baltijos vadovų konferencijų“ pasikviesti paskaitininkai nežada klausytojams, kad šie po jų patarimų per septynerius metus taps milijonieriais. Renginių dalyviai – tai informuoti žmonės, žinantys, ko gali tikėtis iš vieno ar kito lektoriaus, taigi jiems nėra didelio skirtumo, kaip atvykstantys paskaitininkai tituluojami. Štai po dvejus metus trukusių derybų į Lietuvą atvyks vienas svarbiausių pasaulyje verslo mąstytojų Tomas Petersas. Plačiajai visuomenei šis vardas tikriausiai negirdėtas, tačiau daugeliui verslo žmonių jis puikiai žinomas, daugelis skaitė jo knygas.
„Baltijos vadovų konferencijos“ rengia kasmetes konferencijas „Lūžio taškas“, turbūt vieną didžiausių renginių mūsų šalies įmonių vadovams. Į jas atvykstama pirmiausia dėl turinio, bet taip pat ir dėl galimybės pabūti su kolegomis, pasidalyti patirtimi, planais, rūpesčiais, įspūdžiais ir tiesiog turiningai praleisti laiką. Konferencijos dalyviams tikriausiai prasminga pasiklausyti režisierės Dalios Ibelhauptaitės, kuri Harvardo universiteto nebaigė, tačiau yra talentingas žmogus ir turi ką pasakyti. Žinoma, paskaitas skaito ir Harvardo absolventai, Davoso ekonomikos forumo konsultantai. Konferencijos nėra vien apie verslą, jos pirmiausia apie žmogų, todėl „Baltijos vadovų konferencijoms“ įdomus ir nuosekliai savo darbą dirbantis bei daug pasiekęs ekonomistas, ir, tarkime, iliuzionistas Davidas Copperfieldas.
Žinoma, garsaus, gerbiamo universiteto pavadinimas ar įspūdingas profesinių nuopelnų sąrašas prie lektoriaus pavardės daro įspūdį. Už kokybę reikia mokėti, taigi jei lektorius pelnęs šlovę, natūralu, kad jo atvykimas sukelia didesnį šurmulį ir susidomėjimą. Be to, jis brangiau kainuoja. J. Tapinienė sutinka, kad pasaulio spaudoje kalbama apie gerus, blogus ir kitokius guru, taigi apie guru pramonę šnekėti galima.
Konferencijos – taip pat galimybė
Kaip teigia E. Račius, guru pramonę galima laikyti kone skiriamuoju naujųjų laikų bruožu. Iki XIX a. pabaigos šią „nišą“ buvo užpildęs Dievas, o dabartinėje visuomenėje tradicinio religingumo lauke įsitvirtina pranašai ekspertai: televiziniai evangelistai, gastroliuojančios politikos žvaigždės ar verslo guru, užsiimantys žmonijos ar jos dalies gelbėjimo misija ar tos misijos regimybe. Tačiau publiką tai ramina. Dar vienas guru pramonės bruožas neabejotinai yra pragmatizmas, gebėjimas sau ir savo aplinkai uždirbti didelius pinigus. E. Račius teigia, kad vargu ar iš šiuolaikinių įvairių sričių guru galima tikėtis kokių nors sukrečiančių idėjų – jie, kaip ir visi žmonės, remiasi savo patirtimi, kitaip tariant, jų žvilgsnis nukreiptas į praeitį. Bet ir šiuo atveju viską lemia publikos lūkesčiai. Net ir pragmatiškai verslo bendruomenei reikia buvimo malonumo.
Pasak „Efcom“ vadovo, mūsų, kaip ir bet kuriai kitai, visuomenei būdingas tam tikras pižoniškumas: esama žmonių, kurie tiesiog privalo būti tam tikruose renginiuose ir tam tikrose vietose reklamavimosi tikslais. Esama ir tokių, kurie tiesiog privalo lįsti į eterį, fotografuotis su žinomais žmonėmis, taigi ir su tais pačiais guru. Kai kurie stengiasi išnaudoti kavos pertraukėles, o jei konferencija vyksta ne vieną dieną – ir brendžio vakarėlius, kad pamėgintų prisigretinti prie gerbiamų, rimtų profesionalų, kurie įprastomis sąlygomis bet ko prie savęs neprisileidžia (tarkime, neturi laiko). Kalbant apie informaciją, tokiuose renginiuose galima pasitikrinti savo požiūrio į problemą teisingumą, pagaliau, papildyti esamą žinių bagažą, pasitikrinti pasirinktą verslo ar karjeros kryptį.
E. Račiaus nuomone, lietuviškos publikos polinkį mieliau klausytis importinių pranašų ekspertų galima paaiškinti ir tuo, kad esame per jauna valstybė, dar neturime pakankamos patirties „išsukti“ nuosavus autoritetingus vedlius, pagaliau, ir potencialūs kandidatai į juos dažnu atveju turbūt stokoja patirties. Reikėtų palaukti dar kokius 30 metų. Kita vertus, Lietuva nėra didelė rinka nei atvykstančioms ryškiausioms žvaigždėms, nei vietiniams ryškiausiems guru gaminti.
