Kodėl tiesiog nepaskatinus eksporto? Todėl, kad tą padaryti gana sunku, nes eksportą daugiausia lemia prekybos partnerių ekonominė padėtis. Vargu ar Lietuvos Vyriausybė gali ką nors padaryti, kad Rusija, Latvija, Lenkija, Vokietija ir kitos Europos Sąjungos (ES) šalys, į kurias pastaruoju metu keliavo daugiausia mūsų eksportuojamų prekių, išleistų daugiau pinigų, taip pat ir mūsų gaminamoms prekėms pirkti. Atrodo, geriausia, ką šiame fronte gali padaryti politikai, – kaip nors neleisti atsirasti užsienio prekybos suvaržymams ar kitokioms ekonominio nacionalizmo formoms. Nuosmukių metu tikrai padidėja pagundos įvairiais būdais apriboti importą ar pabandyti nuvertinti savo pinigus prekybos partnerių valiutų partneriu, t. y. pabandyti naudojantis kitais spręsti savo ūkio problemas.
Jau dabar matome devalvacijų ir valiutų smukimų „paradus“ regione. Panašūs procesai vyko ir Didžiosios depresijos metais. Be abejonės, valiutų kurso keitimas šiais laikais, kai kapitalas labai mobilus ir kai šalys mielai skolinasi užsienio valiutomis, turi svarbią reikšmę ne tik užsienio prekybos politikos kontekste – nacionalinės valiutos kainos nuvertėjimas gali reikšmingai padidinti bendrąją šalies skolą, reikšti netikėtą turto perskirstymą tarp skolinančiųjų ir besiskolinančiųjų. Be to, pastebima, kad valiutos kurso pokyčiai turi vis mažesnį poveikį šalies konkurencingumui – užsienio bendrovės, nenorėdamos prarasti rinkos dalies, dažnai kainas nustato atsižvelgdamos ne į valiutos kurso pokyčius, o į strateginius konkurencinius aspektus.
Vidaus paklausos didinimo būdai
Štai kodėl daugelio išsivysčiusių šalių pasiūlytuose ūkio skatinimo paketuose daugiausia dėmesio skiriama mokesčių politikos priemonėms. Vienos šalys siūlo mažinti mokesčius (pavyzdžiui, Didžioji Britanija ar Šveicarija), kitos – padidinti valdžios išlaidas (Kinija, JAV) ar suteikti finansinę pagalbą finansų sektoriui, kad šis pradėtų kredituoti ūkio subjektus. Kaip vertinti šiuos įvairius būdus, kuriais siekiama pasiekti tą patį tikslą, t. y. padidinti vidaus paklausą?
Ekonomistai šiuo metu, atrodo, sutaria dėl bent trijų tokių šių skatinimo programų bruožų – jos turi būti įgyvendintos greitai, turi būti kryptingos ir laikinos. Kodėl laikinos? Todėl, kad tiek mokesčių mažinimas, tiek valdžios išlaidų didinimas reiškia dar didesnius biudžeto deficitus ir valdžios skolas, kurios daugelyje išsivysčiusių šalių ir taip didelės. Gyventi su vis didėjančia valdžios skola neleis finansų rinkos, kurios ir finansuoja šiuos biudžeto deficitus.
Mažinti mokesčius?
Todėl gerokai karštesnė diskusija vyksta dėl pirmų dviejų kriterijų. Tie, kurie labiau pabrėžia stimulo programų suveikimo greitį, paprastai siūlo mažinti mokesčius, nes tą padaryti galima per kelias savaites. Tačiau mokesčių mažinimo alternatyva turi vieną rimtą problemą – sunku pasakyti, kiek iš šių papildomų pajamų namų ūkiai ir įmonės sutaupys. Esant dideliam neapibrėžtumui dėl ateities, tokia rizika gana didelė – daug kas norės pasilaikyti šiuos pinigus „juodai dienai“.
Šiais argumentais buvo kritikuotas ir Didžiosios Britanijos ministro pirmininko siūlymas sumažinti pridėtinės vertės mokestį (PVM) – vargu ar prekių kainos sumažėjimas keliais PVM tarifo punktais paskatins pirkėjus eiti į parduotuves, juolab kad neaišku, kiek dėl to prekybininkai ir gamintojai sumažins kainas. Antra, o kas gali būti tikras, kad pirkėjai, netgi jei išleis gautus pinigus, paskatins būtent vietos gamintojus, o ne kokios nors Kinijos, t. y. pirks prekes, kurių didelę savikainos dalį sudaro vietinė pridėtinė vertė?
Todėl buvo prisiminti išradingesni būdai, kaip, davus žmonėms pinigų, priversti juos išleisti (ir tam, kam reikia). Pavyzdžiui, kai kurios didelės šalys, gaminančios automobilius, svarsto galimybę duoti vienkartinę subsidiją, kad paskatintų seną automobilį pakeisti nauju. Jei šia galimybe nepasinaudosi, subsidiją prarasi. Tačiau tokie apsipirkimo „talonai“ sukelia politinių problemų – atsiras daug pavydžių verslo asociacijų, kurios pagrįstai klaus, kodėl tokios subsidijos netaikomos jų gaminamoms prekėms.
Daugiau valdžios išlaidų?
Nuosmukių metu valdžios išlaidos ir taip linkusios didėti – reikia mokėti daugiau bedarbio pašalpų, teikti daugiau socialinės paramos. Tai svarbus verslo ciklų sušvelninimo veiksnys daugelyje ES gerovės valstybių. Tačiau šis vadinamasis automatinis stabilizatorius nėra pakankamas – daugelio šalių vyriausybės kalba apie gerokai didesnius viešųjų išlaidų padidinimus, matuojamus šimtais milijardų ar net trilijonais dolerių (eurų, juanių ir pan.). Kokiais argumentais grindžiamas šis vyriausybių ryžtas?
Pirma, vyriausybė tikrai žino, kad kiekvienas papildomas skatinimui skirtas nacionalinio pinigo vienetas bus išleistas – pirmiau minėtos taupymo problemos šiuo atveju nėra, bent jau pirmojoje, svarbiausioje išlaidų multiplikatoriaus veikimo iteracijoje. Antra, valdžia gali taip pasirinkti išlaidų kryptį, kad papildomo išlaidų dolerio (ar euro) poveikis bendrajam vidaus produktui ar darbo vietų sukūrimui būtų pats didžiausias. Pakelti darbo užmokestį biudžetininkams? Kinai ir amerikiečiai nėra linkę to daryti dėl pirmiau minėtos problemos – sunku pasakyti, kiek ir kaip šiuos pinigus biudžetininkai išleis.
Tada lieka kita alternatyva – viešosios investicijos. Ši išlaidų kryptis gana patraukli, nes galima nušauti kelis zuikius. Viena vertus, galima skirti pinigų tai veiklai, kuri sukurs daugiausia darbo vietų. Štai JAV prezidento Baracko Obamos ekonomikos patarėjų parengtame plane akcentuojamas mokyklų renovavimas, sukursiantis daug darbo vietų statybų ir pramonės sektoriuose. Antra, investavimas, o ne einamasis vartojimas padės pamatus ūkio plėtrai ateityje. Trečia, galima išspręsti kai kurias struktūrines, dažnai geopolitines problemas. Pavyzdžiui, sumažinti priklausomybę nuo importuojamo organinio kuro ir kovoti su klimato kaita, – šie dalykai taip pat buvo B. Obamos rinkimų programos prioritetų sąraše.
Kai kurios problemos
Liberalusis komentatorių flangas paprastai iš principo yra nusiteikęs prieš valdžios išlaidų didinimą ir pritaria mokesčių mažinimui, nepaisydamas, koks šių alternatyvų poveikis ūkiui. O jis gali būti labai skirtingas. Pavyzdžiui, minėtame JAV ekonomistų plane apskaičiuota, kad valstybės išlaidų padidinimo teigiamas poveikis bendrajam vidaus produktui (ir, atitinkamai, darbo vietoms) yra daugiau nei pusantro karto didesnis už mokesčių mažinimą tokia pat suma.
Valdžios indėlio likutis Lietuvos banke (mlrd. Lt, 2007 m. lapkritis - 2008 m. lapkritis)
Kita potenciali problema yra ta, kad investuoti reikia pradėti greitai. Pavyzdžiui, Lietuvoje toks kelių tikslų vienu metu leidžiantis pasiekti investicinis projektas būtų masinis būstų renovavimas. Ne kartą viešai siūlau iš renovavimo aklavietės eiti priverstinai apšiltinant būstus – kai nei prašoma gyventojų sutikimo, nei reikalaujama finansiškai prisidėti prie projekto, o dauguma lėšų šiai programai finansuoti atsirastų iš skirtumo tarp senų, didelių ir naujų, mažesnių sąskaitų už šildymą. Trūkstama lėšų dalis būtų skiriama iš biudžeto, kuris daug laimėtų dėl to, kad litas, kuris būtų atitekęs dujų tiekėjams, liko Lietuvoje ir skatino vietos ekonomiką. Ūkio nuosmukis – tinkamas metas grįžti prie panašių temų.
Kas visa tai sau gali leisti?
Pastaruoju metu nemažai politikų, žurnalistų ir kitų viešojo gyvenimo komentuotojų stebisi, kad naujoji Lietuvos valdžios koalicija „daro visiškai priešingai, nei Vakarų šalys“, t. y. didina mokesčius, karpo išlaidas, o ne priešingai. Tačiau, kaip minėjau anksčiau, mokesčių mažinimas ir viešųjų išlaidų didinimas reiškia didesnį biudžeto deficitą. Ar Lietuva gali jį sau leisti?
Kad skaitytojas galėtų lengviau sau atsakyti į šį klausimą – truputis mokesčių politikos pradžiamokslio. Biudžeto deficitą, t. y. skirtumą tarp valdžios išlaidų ir pajamų, galima finansuoti keturiais būdais ar jų deriniu.
• Pirma, jei valdžia turi anksčiau sukauptų finansinių atsargų, gali jas naudoti. Tačiau, pažvelgus į paveikslą, kuris rodo valdžios indėlio Lietuvos banke pokyčius per metus iki rinkimų, matyti, kad tų rezervų nelabai ir liko. Taip pat galima bandyti parduoti turimą turtą, pavyzdžiui, įmonių akcijas. Panašu, kad su „Mažeikių naftos“ akcijomis taip ir atsitiks.
• Antra, galima neapmokėti sąskaitų. Šis būdas neseniai buvo panaudotas. Kaip teigė naujieji ministrai, buvo rasta apie 2 mlrd. litų neapmokėtų sąskaitų už pateiktas prekes ir paslaugas, taip pat negrąžinto PVM. Turbūt nereikia aiškinti, kodėl šis biudžeto deficito finansavimo būdas labai rizikingas. Tą parodė patirtis po Rusijos krizės.
• Trečia, centrinis bankas gali „atspausdinti pinigų“ ir perduoti juos vyriausybei, t. y. „nupirkti“ iš vyriausybės skolos vertybinius popierius. Kaip rašiau ankstesniame VALSTYBĖS numeryje, JAV centrinis bankas (o dabar – ir Anglijos bankas) kažką panašaus ir daro, tačiau tokia pinigų emisija rizikinga, kaip rodo Zimbabvės, kurioje infliacija tokia didelė, kad vietoj tualetinio popieriaus labiau apsimoka naudoti banknotus, pavyzdys.
• Pagaliau, ketvirtoji ir dažniausiai taikoma alternatyva yra mėginti pasiskolinti vidaus ar užsienio finansų sistemoje. Drįsčiau apibendrinti, kad viena didžiausių takoskyrų tarp antikrizinio plano šalininkų ir priešininkų ir yra požiūris į galimybę mūsų šaliai pasiskolinti kokius 5–6 mlrd. litų šiais metais. Kodėl tiek daug? Todėl, kad skolintis reikia ne tik einamajam biudžeto deficitui finansuoti, bet ir anksčiau išleistiems vertybiniams popieriams išpirkti, neapmokėtoms sąskaitoms apmokėti ir PVM grąžinti.
Kad kol kas pasiskolinti nelabai sekasi, rodo keli faktai. Buvusioji Vyriausybė 2008 m. nesugebėjo išplatinti nė vienos euroobligacijos, kurios pastaraisiais metais buvo pagrindinis būdas, kaip finansuoti biudžeto deficitus. Naujoji Vyriausybė pabandė pasiskolinti, bet žurnalistai niekaip neiškvočia, už kokias palūkanas. Taip pat viešai svarstoma, ar nesikreipus į netradicinius skolintojus – Tarptautinį valiutos fondą ir pan.
Grūstis obligacijų rinkoje
Yra ir daugiau ženklų, rodančių, kad tokiai šaliai kaip Lietuva pasiskolinti šiais metais bus sunku. Kadangi, siekdamos gauti pinigų ekonomikoms gaivinti, vienu metu pasiskolinti nori daug šalių, valstybės obligacijų rinkoje yra grūsties požymių. Vien JAV vyriausybė norės išplatinti 2 trln. dolerių vertės obligacijų, Europos šalys – ne ką mažiau. Be to, daug obligacijų leis ir finansinių sunkumų patiriančios finansų institucijos. Kadangi joms garantijas pastaruoju metu dosniai dalijo vyriausybės, šios obligacijos iš esmės tampa panašios į vyriausybių obligacijas. Kas nupirks tiek vertybinių popierių?
Tai pagrįstas klausimas, į kurį atsakys tik laikas. Net likvidžiausias Europoje obligacijas leidžianti Vokietijos vyriausybė lapkritį turėjo sunkumų jas platindama, todėl nestebina, kad Ispanija ir Belgija dėl nepakankamos paklausos net atšaukė keletą obligacijų platinimo aukcionų, o kitos euro zonos šalys (Graikija, Italija, Portugalija) turi susitaikyti su vis didesnėmis palūkanomis.
Jei reikalai klostysis tokia nepalankia linkme, Lietuva, kuri ir euro neturi, ir kurios obligacijos nelabai patrauklios dėl menko likvidumo, deja, turės dar labiau veržtis diržus, kai teoriškai reikėtų daryti priešingai – juos atlaisvinti. Tada teks pavydžiai žiūrėti į estiškas voveraites, kurios bent jau pasirūpino riešutais žiemai.
