Nesu tikras, ar pastebėjote, bet pastaruoju metu ekonomikos komentatoriai vis dažniau viešai prisimena vieną XX a. įvykį, kuris, kaip ir dabartinė pasaulinė krizė, supurtė daugelio šalių ekonomiką. Tai – Didžioji depresija. Paprastai manoma, kad jos pradžia buvo 1929 m. spalio 29 d., vadinamasis Juodasis antradienis, kai labai smarkiai krito akcijų kursai Volstryte.
Finansinė panika palaipsniui virto keliasdešimt procentų siekiančiu ekonomikos nuosmukiu, dideliu nedarbu, kai nedirbo apie penktadalį darbo jėgos, žemės ūkio produktų ir kitų prekių kainų kritimu kone perpus, finansų sistemos žlugimu ir kitomis ekonominėmis tragedijomis ne tik Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), bet ir kitose pasaulio šalyse.
Svarbiausių pasaulio ekonominių galybių politikai manė, kad galima išsigelbėti devalvacija, importo ribojimu ir pan., todėl galiausiai ir pasaulio prekybos apimtys sumažėjo ketvirtadaliu.
Istorikai sutaria, kad depresija Vokietijoje iš esmės lėmė ir Adolfo Hitlerio atėjimą į valdžią – taigi ekonomikos nuosmukiai kartais gali kainuoti ir milijonus gyvybių...
Didžioji depresija baigėsi artėjant Antrajam pasauliniam karui, skirtingu metu skirtingose šalyse. Tačiau šiomis dienomis mus labiau domina ne istoriniai dalykai, o tos krizės priežastys ir pamokos. Akademiniai ginčai, kas ją lėmė, nesiliauja iki šiol. Kartais šis istorinis epizodas net pavadinamas ekonomikos mokslo Šventuoju graliu – kas galiausiai sugebės rasti pačią giliausią jos šaknį?
Depresija turėjo ir gerų padarinių. Daugelyje šalių atsirado socialinio draudimo ir paramos, indėlių draudimo ar žemės ūkio paramos sistemos. Šiuolaikinės gerovės valstybės ištakos prasideda būtent tą laikotarpį. O ekonomistams krizė davė daug peno apmąstymams – baigėsi aklas tikėjimas Adamo Smitho „nematomos rankos“ paradigma, Johnas Maynardas Keynesas, mąstydamas apie krizės priežastis, sukūrė makroekonomikos teoriją ir t. t.
Prie J. M. Keyneso dar grįšime, o dabar prisiminsime kitą „žvaigždės“ statusą turėjusį tų laikų ekonomistą, kurio pateiktas Didžiosios depresijos paaiškinimas dažnai prisimenamas šiomis neramiomis dienomis, – Irvingą Fisherį (1867–1947).
Skolos ir defliacijos „suktukas“ I. Fisheris savo 1933 m. darbe „Didžiųjų depresijų skolos – defliacijos teorija“ teigė, kad pagrindinis veiksnys, ekonomikos nuosmukius paverčiantis didelėmis depresijomis (jis prisiminė ir ankstesnius didelius nuosmukius 1837 ir 1873 m.), yra per didelės skolos ir defliacija.
Anot jo, kai žmonės ir įmonės ar jų kreditoriai pradeda suvokti, kad yra per daug įsiskolinę, prasideda skolos mažinimo procesas – ateina vertybinių popierių „išpardavimo“ metas, grąžinamos paskolos. Tai sumažina vertybinių popierių kainas ir pinigų kiekį ekonominėje sistemoje. Besitraukiantis pinigų kiekis pradeda mažinti prekių kainas ir įmonių pelnus, o kai kurios jų bankrutuoja. Įmonės pradeda mažinti gamybą, samdo mažiau darbuotojų – didėja nedarbas. Visa tai neigiamai paveikia lūkesčius, plinta pesimizmas. Žmonės ima mažiau vartoti, kaupti pinigus, o nominalios palūkanos sumažėja. Susidaro uždaras ratas, kurį lėktuvų pilotai vadina „suktuku“. Kaip žinome, iš „suktuko“ lėktuvui ištrūkti beveik neįmanoma.
Kažkur matyta?
Pastarojo verslo ciklo metu daugelyje išsivysčiusių šalių didėjo gyventojų ir įmonių skolos. Tai buvo susiję su gyventojų lūkesčiais, kad būsto kainos didės. Įmonės taip pat tikėjosi geros grąžos iš savo investicijų, todėl jų balansų skolos ir nuosavo kapitalo santykis irgi didėjo, ypač finansų sektoriuje. Lūkesčiams neišsipildžius, sprogus nekilnojamojo turto burbului, prasidėjo atvirkščias procesas – norima sumažinti skolas, prasidėjo finansinio turto pardavimas, krinta vertybinių popierių kainos ir t. t. Tai primena spūstį nedideliame kambaryje, kuriame kažkas paleido gandą apie gaisrą, – visi bando bėgti prie durų, tačiau tik trypia vieni kitus.
Kokią išeitį iš aklavietės savo laiku siūlė I. Fisheris? Atrodytų, paprastą – negalima įsišaknyti defliacijai, tik didinančiai realią skolos naštą. Kitaip tariant, kuo labiau visi nori atsikratyti skolų, tuo labiau didėja jos realioji našta, nes prekių kainos krinta. Tačiau kaip užkirsti kelią defliacijai? Centriniams bankams mažinti oficialiąsias palūkanas? Ne taip viskas paprasta...
Likvidumo spąstai
Jei lūkesčiai dėl ūkio perspektyvų tampa labai prasti ir ekonomika patenka į I. Fisherio apibūdintą defliacijos spiralę, centriniai bankai gali tapti bejėgiai. Netgi jei oficialiosios palūkanos bus lygios nuliui, dėl defliacijos lūkesčių realiosios palūkanos, kurios ir yra vienas svarbiausių veiksnių priimant vartojimo ir investavimo sprendimus, gali išlikti didelės.
Į šį aspektą dėmesį atkreipė J. M. Keynesas savo „Bendrojoje užimtumo, palūkanų ir pinigų teorijoje“ (1936 m.). Kadangi nei gyventojai, nei įmonės, nei bankai nesitiki didelės grąžos iš finansinių ar fizinių investicijų, jie gali nuspręsti „pasėdėti ant grynųjų pinigų maišų“, kas dar labiau sumažina kreditų skaičių, smukdo ūkį ir t. t. Tokiu atveju centrinis bankas negali būti garantuotas, kad komercinis bankas, gavęs iš jo paskolą, ją perskolins kokiai nors įmonei – bankui geriau pasilikti šiuos pinigus, nei rizikuoti juos prarasti, jei įmonė bankrutuos, o tokia tikimybė krizės situacijoje yra didelė.
Niekas taip pat nenori investuoti į obligacijas. Kadangi palūkanos lygios nuliui arba labai mažos, jos gali tik padidėti, kas sumažintų obligacijų kainas. Kam tada jas pirkti?
Kaip ištrūkti iš likvidumo spąstų?
J. M. Keyneso apibūdinta problema pažadino ekonomistų fantazijas. Kai kurie jų teigia, kad galimas ir toks pasaulis, kuriame palūkanos būtų... neigiamos. Pavyzdžiui, bankas jums ne tik nieko nemoka už indėlį, bet ir nustato, tarkime, 3 proc. mokestį už jo saugojimą. Jūs galėtumėte atšauti, kad tokiu atveju jūs laikytumėte grynuosius pinigus ir niekam už nieką nemokėtumėte, kaip ir pastebėjo J. M. Keynesas.
Tačiau yra keli „bet“. Juk laikyti dideles sumas grynaisiais „po čiužiniu“ gali būti nesaugu – juos tiesiog gali pavogti, jie gali sudegti kilus gaisrui ir pan. Todėl jums reikėtų nuomotis seifą iš to paties banko arba draustis nuo vagystės draudimo bendrovėje. Taigi gali būti pigiau (ypač įmonėms) laikyti pinigus banko sąskaitoje ir mokėti palūkanas už jų saugojimą.
Dar vienas išradingas ekonomistų pasiūlytas būdas pasiekti neigiamas palūkanas būtų nustatyti banknotų galiojimo laiką. Kai ateisite pasikeisti banknotų į naujus, sumokėsite mokestį, lygų neigiamoms palūkanoms, ir pan.
Infliacija – darbo rinkos tepalas
Taigi laki vaizduotė leidžia įsivaizduoti, kaip gyventi esant ir nedidelei defliacijai, ir neigiamoms palūkanoms. Tačiau yra dar vienas aspektas, į kurį turime atkreipti dėmesį.
Nobelio premijos laureatas Jamesas Tobinas (1918–2002) savo 1972 m. kalboje Amerikos ekonominėje asociacijoje pastebėjo, kad tam tikra infliacija yra tarytum tepalas, padedantis suktis darbo rinkos ratams. Kodėl? Priežastys daugiausia psichologinės: žmonės labai nemėgsta, kai mažėja jų nominalusis (pinigais išreikštas) darbo užmokestis. Tačiau realiame gyvenime santykinis darbo užmokestis turi keistis, nes vienų ūkio šakų konjunktūra gerėja, kitų – prastėja. Atitinkamai ir dirbančiųjų sėkminguose sektoriuose atlyginimai turi didėti, o žlungančiuose – mažėti. Anot J. Tobino, šį santykinio darbo užmokesčio pokytį įvairiose ūkio srityse kur kas lengviau pasiekti esant tam tikrai teigiamai infliacijai – užtenka nekelti atlyginimų kokiame nors sektoriuje, ir realusis darbo užmokestis sumažės. Taip sektoriaus darbuotojai su tuo gerokai lengviau susitaikys psichologiškai nei tuo atveju, jei būtų tiesiog sumažintas nominalusis atlyginimas.
Darbdaviams toks būdas taip pat palankesnis – mažinant atlyginimus, labiau smunka darbuotojų moralė, nei didinant juos lėčiau, negu kyla kainos. Be to, šalyse, kuriose veikia stiprios profsąjungos, sunku ar tiesiog neįmanoma, esant reikalui, sumažinti atlyginimą, todėl įmonės su nepalankia ūkio konjunktūra susijusiuose sektoriuose būtų priverstos tiesiog atleisti darbuotojus, o tai – prastesnė išeitis nei realiųjų atlyginimų korekcija.
Japonija – defliacijos spiralės pavyzdys
Nūdienos ekonominės politikos vykdytojai įkvėpimo semiasi ir iš nesenos Japonijos patirties. Defliacijos procesai šioje šalyje prasidėjo sprogus 1985–1989 m. akcijų ir nekilnojamojo turto burbulams. Japonijos centrinis bankas mėgino su defliacija kovoti sumažindamas palūkanų normas beveik iki nulio, bet tai nepadėjo (tik 2006 m. viduryje baigėsi nulinių palūkanų politikos laikotarpis).
Tada valdžia pradėjo daug skolintis, kad, išleisdama šiuos pinigus įvairiems infrastruktūros projektams, išjudintų ekonomiką. Dažnai buvo statomi tiltai į „niekur“, įgyvendinami kiti abejotinos naudos projektai, siekiant išjudinti apmirusią ekonomiką. Padarinys – Japonijos valdžios skola tapo viena didžiausių pasaulyje.
Tai, ką darė japonai, iš esmės atitiko J. M. Keyneso 1936 m. išsakytą radikalią rekomendaciją – jis siūlė vyriausybei mokėti grioviakasiams už griovių kasimą, vėliau – už jų užkasimą, kad tik būtų sukurta darbo vietų ir greičiau įveiktas nuosmukis.
Ką ten tyliai daro amerikiečiai?
JAV Federalinio rezervų banko (Fed) oficialioji palūkanų norma šiuo metu tesudaro ketvirtį procento. Kiti svarbiausieji centriniai bankai kiek lėčiau, bet juda ta pačia drastiško palūkanų mažinimo kryptimi. Tačiau ar to užteks? Kaip rodo Japonijos patirtis, greičiausiai – ne.
Tai puikiai supranta Benas Bernanke, Fed vadovas. Todėl be didelių fanfarų nuo rugsėjo pradžios Fed ėmėsi nestandartinio žingsnio – vadinamojo kiekybinio pinigų politikos švelninimo. Kitaip tariant, jis pradėjo supirkti įvairius vertybinius popierius, tokius kaip būsto paskolomis užtikrinti vertybiniai popieriai. Dar paprasčiau – tai tiesiog didžiulio masto pinigų emisija. Per pastaruosius kelis mėnesius Fed balansas išsipūtė daugiau nei du kartus, o į rinką pateko daugiau kaip trilijono dolerių vertės naujų pinigų (bankų rezervų). Jei šis rinkos “užvertimas” doleriais toliau tęsis, Fed taps didžiausiu banku pasaulyje. Įdomu, kad dalis namų ūkių mėnesines įmokas už būsto paskolas iš esmės siųs centriniam bankui.
Panašu, kad B. Bernanke, vienas žymiausių Didžiosios depresijos tyrinėtojų, tikrai neleis jai pasikartoti. Suprantama, kad tokia pinigų emisija gali sukelti infliaciją, jei šie pinigai nebus laiku pašalinti iš apyvartos atvirkštiniu žingsniu – vertybinių popierių pardavimu finansų sistemos dalyviams. Tačiau be šių ryžtingų žingsnių gali ištikti blogesni dalykai – finansų sistemos griūtis, kredito išnykimas iš ekonominės sistemos ir ūkio katastrofa. Tai, ką žymusis ekonomistas Miltonas Friedmanas kažkada pavadino “pinigais iš sraigtasparnio”, tampa realia alternatyva.
