Šių eilučių autorius daug metų nemėgėjiškai domisi tiek Lietuvos, tiek ir užsienio šalių darbo rinkomis, todėl negali susilaikyti nuo šioje Ataskaitoje pateiktų kai kurių išvadų ir rekomendacijų pakomentavimo, nes daugelis jų, švelniai tariant, kelia abejones. Gaila tik, kad šventas atostogų metas sutrukdė tai padaryti kiek anksčiau.

Pažymėtina, kad Ataskaitoje bene daugiausia dėmesio skirta užimtumo rėmimo priemonių vertinimui, palyginant panaudotas lėšas ir pasiektus rezultatus bei nustatant šių priemonių efektyvumą. Tokiam vertinimo aspektui galima pritarti, tačiau jį realizuodami auditoriai, mano nuomone, neišvengė klaidų.

Pirmiausia, atliekant minėtus palyginimus visai ignoruojamas tas faktas, kad iš esmės keičiasi aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse dalyvaujančių bedarbių struktūra – joje kasmet vis didesnį lyginamąjį svorį užima ilgalaikiai bedarbiai, darbo įgūdžių bei specialybės neturintys asmenys, priešpensinio amžiaus žmonės, kitų socialiai pažeidžiamų grupių atstovai. Suprantama, kad atitinkamai išauga ir darbo biržų darbuotojų darbo sąnaudos juos įdarbinant, brangsta šiam kontingentui taikomos darbo rinkos politikos priemonės.

Vaizdžiai šnekant, jeigu ankstesniais metais tarpininkavimo įdarbinant paslaugos žymia dalimi buvo vykdomos taip vadinamu „konvejeriniu“ būdu, tai dabar liūto dalį jose užima boutique stilius, kiekvienam darbo rinkos klientui - ir bedarbiui ir darbdaviui – sudarant individualią programą.

Tuo tarpu auditoriai nesivargino įsigilinimu į analizuojamų rodiklių palyginamumo skirtingais metais problemą ir padarė vienareikšmišką išvadą, kad 2007 m. aktyvios darbo rinkos politikos priemonės šalyje buvo vykdomos nepakankamai efektyviai, nes „2007 metais, lyginant su 2006 metais, šioms priemonėms įgyvendinti buvo panaudota 49,6 proc. daugiau lėšų, tačiau į priemones nukreipta 27,8 proc. mažiau ieškančių darbo asmenų“ (Ataskaita, 36 p.).

Moksliniai tyrimai, atlikti dalyvaujant ir šių eilučių autoriui, atvirkščiai, rodo pakankamai aukštą aktyvių darbo rinkos politikos priemonių, taikytų Lietuvoje 2007 m., ekonominį efektyvumą. Taip, įdarbinimo subsidijuojant ekonominis efektyvumas buvo 48,1 proc., darbo įgūdžių įgijimo rėmimo – 42,9 proc., viešųjų darbų – 19,7 proc., darbo vietų steigimo subsidijavimo – 29,2 proc., savarankiško užimtumo rėmimo – 27,8 proc. ir darbo rotacijos - 42,2 proc.

Kaip matome, investicijų į minėtų aktyvių darbo rinkos politikos priemonių įgyvendinimą ekonominio efektyvumo rodikliai buvo aukšti – svyravo nuo 19,7 iki 48,1 proc. Beje, tai buvo vienos iš efektyviausių investicijų šalies darbo rinkoje. O auditorių išvada dėl jų nepakankamo efektyvumo atsirado, matyt, dėl to, kad jie pagal sustabarėjusias efektyvumo skaičiavimo schemas į Prokrusto lovą paguldė, kaip kalbėjome, sunkiai palyginamus skirtingų metų rodiklius.

Tas pats pasakytina ir apie vietinių užimtumo iniciatyvų projektus, vietoje kurių Ataskaitoje rekomenduojama „įgyvendinti kitas priemones, turinčias didesnį poveikį įdarbinimui“ (Ataskaita 38 p.) Ir čia auditoriai šovė pro šalį, nes šių projektų paskirtis – ne masinis diegimas, o įgyvendinimas tik depresinėse teritorijose, kuriose nedarbo lygis 1,5 karto viršija šalies vidurkį bei didelis socialinių pašalpų gavėjų skaičius.

Beje, mūsų atlikti skaičiavimai rodo, kad ir investicijų į šiuos projektus ekonominis efektyvumas taipogi yra aukštas – 2004-2006 m. Lietuvos darbo biržos sistemoje jis vidutiniškai sudarė apie 42,5 proc. Ir, suprantama, jų panaikinimas turėtų tik negatyvias pasekmes šalies ūkiui.

Nesuprantama ir tai, kodėl Ataskaitoje nieko nepasakyta apie audituotų priemonių socialinį efektyvumą. Juk jis yra labai svarbus rodiklis darbo rinkos politikoje.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją