Indrė Makaraitytė: Simboliška – pasaulis išgyvena sisteminę krizę, o mes kalbame apie socialiai atsakingą verslą. Kas tai yra teoriškai ir praktiškai?
Rasa Bagdonienė: Socialinę atsakomybę galima apibrėžti kaip bandymą siekti tvarios verslo sėkmės tokiais būdais, kurie gerbia etines vertybes, žmones, bendruomenes. Holistiniu požiūriu kalbėdami apie verslą, integraliai kalbame ir apie gamtą, aplinką, bendruomenę, interesų grupes – apie tai, su kuo susijęs verslas kaip reiškinys. Minėti tvarumą būtina, nes čia susikerta trumpalaikiai ir ilgalaikiai verslo tikslai. Kalbėdami apie socialinę atsakomybę kalbame, kaip generuojamos pajamos, o ne kaip paskirstomas pelnas. Praktiškai labiau matomi pelno paskirstymo projektai – parama, visokios akcijos, apie tai viešiau diskutuojama.
Indrė Makaraitytė: Lietuvoje ir užsienyje socialinė atsakomybė suprantama skirtingai. Pavyzdžiui, Lietuvoje dėl įmonių socialinės atsakomybės produktą ar paslaugą renkasi tik 6 proc. žmonių, kartais iki 16 proc. O 20 proc. sakė apskritai nė nežiūrintys, ar ta produkcija yra iš socialiai atsakingos įmonės.
Mūsų siekis būti socialiems nėra skatinamas merkantiliškų ar rinkodarinių sumanymų. Vienintelis svarbus aspektas – pritraukti kuo geresnių specialistų ir kvalifikuotų darbuotojų, žinančių mūsų požiūrį į kompaniją.
Iš praktikos galiu pasakyti, kad įmones verčia būti socialiomis aplinka, kuri nori ir turi lūkesčių ir vienokiu ar kitokiu būdu gali įmonę bausti – nedirbti su ja, nepirkti prekių ar pan. Antra vertus, žmonės sąmoningai gali pasirinkti tokią politiką dėl savo vadovų ar dėl socialinės brandos. Įmonė natūraliai yra pelno perskirstytoja. Dėl to visuomenės ir verslo lūkesčiai kertasi. Įmonė visada yra spaudžiama būti ne socialia – atimti iš vienų, padalyti kitiems. Socialumas pasireiškia įmonės vadovų elgesiu, ir puiku, jei pinigai perskirstomi taip, kad verslas plečiasi, kuriamos naudingos visuomenei paslaugos.
Rasa Bagdonienė: Kas tos suinteresuotos grupės, prieš kurias atsakingas verslas? Visuomenė, vartotojas, kuris perka produktą ar paslaugą, klientai, darbuotojai – juos išskirčiau kaip atskirą grupę, prieš kuriuos organizacija turi elgtis atsakingai, – valstybė ir vyriausybinės institucijos, kurios neatsakingą verslą gali reguliuoti. Ir dar akcininkai – verslas privalo būti pelningas, nes tai atsakomybė akcininkams, kurie investavo pinigus. Tai didelės grupės, kurių interesus suderinti nėra paprasta.
Giedrius Kadziauskas: Viena iš socialinės atsakomybės prielaidų yra, kad verslas pats savaime sukuria skolų, kurias turi padengti – darbuotojams, įmonėms, su kuriomis prekiauja ar kaip kitaip yra susijęs, skolos buvusioms ar ateinančioms kartoms – išsaugoti paveldą ar netrikdyti gamtos pusiausvyros. Verslas, kuris veikia pagal įstatymus ir atlieka pareigas savo bendruomenei, yra maksimaliai etiškas.
Artūras Račas: Ar Vilniaus prekyba, kuri pasinaudojo įstatymu ir susigrąžino iš biudžeto milijonus, pasielgė etiškai? Ar etiškai elgiasi didžioji dalis žiniasklaidos, kuri naudojasi įstatymu ir moka žurnalistams pagal autorines sutartis?
Giedrius Kadziauskas: Manau, pirmuoju atveju, nors ir elgtasi pagal įstatymą, su etika buvo prasilenkta. Antruoju atveju kalbame apie bendruomenę žmonių, kurie turi galimybę gyventi pagal kitą mokesčių tarifą. Jų sėkmė ir visa sistema taip suorganizuota, kad jie gali gauti atlyginimą mokėdami tik 15 procentų mokesčių.
70 proc. autorių džiaugiasi, kad jie išmesti iš 34 proc. „Sodros“ ir 24 proc. gyventojų pajamų mokesčio sistemos. Jie renkasi patys, pasverdami rizikas – banko paskolos, motinystė, liga. Todėl netiktų sakyti, kad žurnalistai ar įmonės elgiasi neetiškai, paprasčiausiai turi unikalią galimybę pasinaudoti šia sistema.
Viktoras Butkus: Yra dvi kategorijos – įstatymas ir moralė. Socialinė atsakomybė yra kažkur per vidurį. Ortodoksinis požiūris į socialinę atsakomybę būtų moralės ir įstatymo sutapatinimas: nors įstatymai leidžia, bet moralė – ne, ir todėl taip nedaroma. Moralinis imperatyvas – vienas iš labai svarbių veiksnių. Kita vertus, ar turi jaustis įmonė kalta, kad pasinaudoja įstatymais? Dėl jų netobulumo neperkelkime atsakomybės įmonėms. Už įstatymus atsakinga kita grandis.
Rasa Bagdonienė: Brandžiose išsivysčiusiose šalyse, sakykim, Vokietijoje, visuomenės lūkesčiai aiškūs. Veikiant išsivysčiusioms visuomenės struktūroms socialinė įmonių atsakomybė apibrėžiama kaip tai, kas yra daroma virš įstatymo. O tas virš – visuomenės, jos atskiros grupės savo lūkesčius išsako.
Kiek Lietuvos visuomenė sureagavo į Dalios iš Kėdainių –– konkretaus žmogaus – spaudimą? Kiek visuomenė nepritaria tokiam medijos verslo darbuotojų traktavimui, atsisakydama pirkti spaudą? Kodėl nebuvo diskusijų, vertinimų, kai socialiai atsakinga pasiskelbusi įmonė, šalia jų statybvietės nugriuvus namui, pareiškė, kad teismas neįrodė jų kaltės? Verslas elgsis tiek atsakingai, kiek visuomenė spaus. Pastangos tenkinti visuomenės lūkesčius natūraliai virsta konkurenciniu pranašumu. Kita vertus, kaip verslas gali parodyti savo socialinę atsakomybę, jei bet koks projekto komunikavimas laikomas reklama?
Indrė Makaraitytė: Visuomenė turėtų būti šviečiama ir auklėjama. Taip pat ir dėl įvairių verslo poveikių gamtai.
Kaip ir su genų inžinerija. Klausia, ar esame socialiai atsakingi gamindami produkciją, naudojamą tyrimams genų inžinerijoje. Genų inžinerija egzistuoja, kaip egzistuoja gamta. Genų inžinerija yra natūrali, mokslininkai tik atranda būdų, kaip šiek tiek paveikti kai kuriuos procesus. Ar etiška genetiškai modifikuoti organizmai ir genų inžinerija kaip mokslas? Imkime du pavyzdžius. Štai kirvis. Kirvio funkcija – trenkti. Kad ir į galvą. Bet įstatymai taip sureguliuoti, kad galvas su juo kapoti draudžiama.
Arba radiokatyvumas. Jis seniai visuomenėje suvaldytas, naudoti neaiškiems tikslams draudžiama ir ribojama. Įstatymai tobulėja, yra konvencijos, draudžiančios vienas ar kitas veiklos sritis ir, kai viskas susitvarkys, bus apibrėžta aiškiai, kas galima, kas ne. Normos negali būti sukurtos tą dieną, kai atsiranda subjektas.
Ekspertinis vertinimas labai svarbu ir šiuolaikinės mokslo žinios ne visada gali vertinti vieną ar kitą socialinį reiškinį. Sakykim, Anglijoje, atsiradus pirmiesiems automobiliams, buvo priimtas įstatymas, draudžiantis važiuoti daugiau kaip 30 mylių per val. greičiu, nes, tuometinio mokslo duomenimis, toks greitis yra ribinis, kokį dar gali pakelti žmogaus psichika ir sąmonė. O jau greičiau važiuojant kyla tikimybė, kad važiuojantis išprotės.
Nėra nė vieno korektiškai mokslinio eksperimento, kuris parodytų, kad genetiškai modifikuoti produktai kenksmingi žmogui. Daug plačiau žinomas faktas, kad pelės išsigimė, negu tas, kad tie visi eksperimentai buvo paneigti, o pelės išsigimė dėl kitų dalykų. Juolab kad grūdai, kuriomis buvo maitinamos tos pelės, kaip paaiškėjo, net nebuvo genetiškai modifikuoti...
Rytis Juozapavičius: Mano akimis, įmonių socialinė atsakomybė yra didingumas. Klausimas, kas yra tikroji didybė ir nauda visuomenei, yra sudėtingas. „Maxima“ daugeliui verslo organizacijų yra etalonas, kaip efektyviai veikti. Tačiau „Maxima“ pabrėžtinai nesilaiko įmonių socialinės atsakomybės. Visiems kitiems siunčiamas signalas, kad socialinė atsakomybė tėra prabanga, jei kas nori didybės, tegu tai diegia ir žiūri, ar patiks, ar ne. Gali atsirasti ir dar radikalesnių kritikų, kurie sakytų, kad įmonių socialinė atsakomybė tėra dūmų uždanga, kuri trukdo visuomenei per įstatymus išsireikalauti pagarbos aplinkai. Yra įstatymų raidė, o jei kas netinka, keiskime įstatymą.
Artūras Račas: Po „Leo LT“ įkūrimo buvo apklausta apie 20 tūkst. žmonių. Apklausa parodė, kad apie 10 proc. žmonių požiūris į „Maximą“ pasikeitė neigiama linkme. Pagal pjūvį tai buvo miestų gyventojai, su aukštuoju išsilavinimu, didesnėmis nei vidutinės pajamomis. Kai įmonė padaro kažką ne visai etiškai, pajunta pasekmes, turi leisti papildomų pinigų joms kompensuoti. Gal kitą kartą pagalvos, ar verta taip daryti?
Eduardas Eigirdas: Jei norime įmones skatinti būti socialiai atsakingomis, turėtume negailėti gerų žodžių tiems, kurie tuos pavyzdžius demonstruoja.
Rytis Juozapavičius: Daugelis laikosi tvirtų etinių nuostatų, bet ekonomikos nuosmukio metu tenka jas paminti. Sąžiningumas nėra nuolat didėjantis ir augantis dalykas. Jis priklauso nuo sąlygų. Jei kyla pavojus įmonės saugumui ir išlikimui, moralė traukiasi į šalį.
Indrė Makaraitytė: Kiek valdžia galėtų prisidėti prie gero valdymo ir įmonių socialinės atsakomybės skatinimo?
Rasa Bagdonienė: Socialinė atsakomybė yra veikla, kai suvokiamos priežastys ir būtinybė moraliai elgtis. Esant supratimui, etikai ir korporacinei kultūrai, negali žengti atgal už barjero, nes nebebus organizacijos, kris kokybė ir dėl to tavo produktą atmes vartotojas. Valdžios uždavinys aiškus – nekurti verslui situacijos, kad jis būtų priverstas lipti per barjerą.
Giedrius Kadziauskas: Valdžiai derėtų nekurti situacijų, kurios sudarytų galimybes verslą pažeisti etikos normas. PVM lengvatų gausa, mano manymu, kuria neetiško verslo galimybę. Antra, socialinė atsakomybė negali tapti privalomu dalyku. Stiprybė yra savanoriškumas ir konkurencinis pranašumas.
Mindaugas Dacys: Ne tik įmonės, bet ir valstybė turi socialiai atsakingai elgtis. Bet turbūt prie Rasos išvardytų socialiai atsakingu verslu suinteresuotų grupių dar pridėtume nevyriausybines organizacijas, žiniasklaida, kuri galėtų labiau prisidėti, kad socialinės atsakomybės kaip gyvenimo būdo supratimas augtų, įgytų kritinę masę Lietuvos visuomenėje. Tai sąlyga ilgalaikio verslo egzistavimui. Socialiai neatsakingas įmonės elgesys – kelias į sunykimą.
Mažmeniniai tinklai užsienyje kažkada taip pat elgėsi panašiai, kaip dabar „Maxima“, bet situacija jau kitokia, nes vartotojai, reputacija verčia elgtis kitaip. Tuo keliu irgi einame. Deja, mūsų laukia krizė, kuri privers daug kompanijų sumažinti bet kokį požiūrį į socialiai atsakingą verslą.
Viktoras Butkus: Vakaruose yra šimtametės tradicijos, yra supratimas, kas yra prekės ženklo vertė. Lietuvoje, jaunoje valstybėje, nėra gerų sėkmingos ilgalaikės investicijos pavyzdžių, kurios kurtų prekės ženklą ir kartu vertę. Mūsų verslai arba yra labai jauni, arba orientuoti į pardavimą, kur prekės ženklas neturi jokios reikšmės, nes galiausiai parsiduodi kažkam, kas ateina su savo prekės ženklu. Mažoje valstybėje nėra tradicijos kurti brendą ir uždirbti iš to pinigus.
„Atgimimui“ labai svarbi Tavo nuomonė! Pareikšk ją čia.
Paskutinaime „Atgimimo“ numeryje skaitykite:
Lopas ant biudžeto skylės
Daug kalbama apie būsimas naujosios Vyriausybės reformas, tačiau neretai pamirštama jų esmė ir konkrečios numatytos priemonės krizei įveikti.
B.Lubys – dar vienos aferos dalyvis
Kol vykdyta įmonių apklausa dėl suskystintųjų dujų terminalo, ant politikų stalo jau gulėjo sutarties su AB „Achema” projektas.
Teoriškai arklys, praktiškai nebeatsikelia
Kur link eis Lietuvos aukštasis mokslas švietimo ir mokslo ministru tapus liberalui Gintarui Steponavičiui.
Dekalogas – galvoje ar širdyje?
Vargu ar šalto dušo Arūnui Valinskui, naujajam antrajam asmeniui, užteko, kad jis išmoktų pagarbiau kalbėti su kolegomis ir kad nesikartotų „improvizacijos”.
Melžiamos karvės merdėjimas
Tirpstančios naftos kainos plauna Rusijos ekonomikos pagrindus.
