Šiame straipsnyje praleiskime apatinius raštingumo piramidės lygius. Praleiskime žmones, laikančius pinigus stiklainiuose. Praleiskime ir tuos, kurie vis dar tiki, kad indėlis banke – geriausias vaistas nuo visų ligų. Kalbėkime apie tuos, kurie vadina save investuotojais. Nes investuoti buvo tapę madinga.
„Turiu Kinijos fondų“, „mano akcijos kyla“, „mano konsultantas rekomendavo parduoti, bet aš galvoju – gal pirkti“ – dažnai girdimos frazės vakarėliuose ar biuruose per kavos pertraukėles. Į apatinėse piramidės dalyse apsistojusius piliečius šie investuotojai žiūrėdavo su lengva panieka – juk tai analfabetų banda: ką jie supranta apie akcijas ir obligacijas, apie investicijų fondus ir „Dow Jones“ arba „Nikkei“. Tegul sėdi su savo varganais keliais procentais, net nepadengiančiais infliacijos, o štai aš – „ant bangos“: investuoju, kur noriu, ir skaičiuoju pelną dešimtimis procentų.
Gyvenimas gražus. Toks gražus, kad verta netgi skolintis ir investuoti skolintus pinigus, klausant protingų žmonių patarimų. Juk viskas bus gerai.
O vieną dieną viskas pasidaro blogai. Bum – raudona spalva apsipila indeksai, ir gerieji procentai ima mažėti vis didėjančiu pagreičiu. Kodėl? Kaip? Kas? – klykia panikos apimti mūsų investuotojai. Juk mes skaitėme bankininkų pranešimus, juk apžvalgos rodė visai ką kita, juk viskas turėjo būti gerai.
„Kodėl jie mums melavo? Kodėl sakė neteisybę? – graužiasi vienas labai geras mano pažįstamas, per trumpą laiką ne tik praradęs visą uždarbį, bet ir gerokai padidinęs šeimos skolas. – Kodėl jie taip apvylė mūsų lūkesčius?“
Aaa... mano mielas naivus bičiuli. Argi tai tikrai buvo tavo lūkesčiai? Ne. Tai buvo kažkieno kito lūkesčiai. O ant svetimo arklio į rojų nenujosi. Ypač jei ant jo užsiropštei tada, kai iš tikro jau metas nulipti, padėkoti už kelionę ir pavaišinti jį už gerą darbą morka.
Įsivaizduokite – jūs turite kelis ar keliolika tūkstančių litų ir norite tapti investuotojas. Paskaitote Lietuvoje veikiančio banko analitikų parengtas apžvalgas, laikraštyje randate brokerių rekomendacijų, o nuėjus į finansų maklerio įmonę besišypsantys konsultantai tiesiog paima jus už rankos ir, nuvedę į „arklides“, tiesiai pasako – lipkite ant šio „arklio“. Tad pagal kieno lūkesčius jūs investuosite pinigus – savo ar kažkieno kito?
Viena didelė Lietuvos investicijų bendrovė buvo paklausta, kodėl ji viešai nepublikuoja savo įžvalgų apie pasaulio ir Lietuvos rinkas? „Todėl, kad mūsų įžvalgos formuoja mūsų lūkesčius ir uždirba mums pinigus“, – lakoniškai atsakė. Taip...
Ir dabar tie keli tūkstančiai žmonių, nusivylusių fondais, akcijomis, rinkomis, Volstrytu ir gyvenimu apskritai, turėtų savęs paklausti – kieno lūkesčiais jie gyvena ir ar atėjo į šį žaidimą pakankamai pasirengę? Ir kai nubėgo su visais, nes buvo šaukiama, kad Kinijos fondai – tai filosofijos akmuo, viską paverčiantis auksu, – ar jų spurtas nebuvo beviltiškai pavėluotas?
„Stengiuosi neinvestuoti ten, kur visi investuoja ir žiūri į kylančius bei besileidžiančius grafikus, – sako Vaidotas Petrauskas, bendrovės „Investicijų portfelių valdymas“ direktorius. – Aš turiu savo investavimo strategiją. Perku akcijų, kurios yra gana pigios ir turi visą buhalterinę vertę, žiūriu į rodiklius, susijusius su ateities augimu, stebiu ketvirtinius įmonės komentarus. O parduodu tada, kai man atrodo, kad jų kaina didesnė negu teorinė tos įmonės akcijų vertė“.
„Žmonės buvo linkę investuoti ten, kur investavo kaimynas, jei matė, kad grąža didelė, – pastebi investicijų valdymo bendrovės „Strata“ vadovė Daiva Rakauskaitė. – Netgi yra tokią žmonių elgseną analizuojančių psichologinių teorijų. Juk žmogui niekada negana. Jeigu vertė kyla, tai, žinoma, ten ir investuoja, o pagalvoti, kad jau reikia parduoti, niekas nedrįsta: Jėzau, juk tiek pelno prarasiu!“
Informacijos vandenynas
Pirmasis dalykas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį, – skirtingi informacijos šaltiniai, kuriais remdamiesi galime priimti sprendimą. Jie gali būti pirminiai – pačių įmonių duomenys ir pateikiama informacija. Gali būti antriniai – ta pati informacija, daugmaž sugromuliuota analitikų ir patikimos užsienio verslo žiniasklaidos. Ir tretiniai, šiuo metu sudarantys turbūt 90 proc. informacijos, kuria naudojasi Lietuvos vidutinio lygio investuotojai, – mūsų pačių žiniasklaidos bei analitikų pateikiama medžiaga, kuri daugeliu atvejų būna pasenusi, o neretai ir tiesiog klaidinanti ar perteikiama per svetimų (kartais ir politiškai suteptų) lūkesčių prizmę.
„Tai, ką užsienio spauda rašė prieš keletą savaičių ar net mėnesių, mūsų žiniasklaida pasigauna tik po tam tikro laiko“, – pastebi „Finastos“ investicijų banko Komercijos tarnybos direktorius Aurimas Martišauskas.
Pasak A. Martišausko, Lietuvos žiniasklaida, ieškodama skandalų, akcentuoja tuos dalykus, kurių apskritai nereikėtų pabrėžti. Dažniausiai mūsų žiniasklaida tik konstatuoja tai, kas jau yra įvykę, o ne prognozuoja, kas bus ateityje.
Ir negali mūsų tretinių šaltinių labai smarkiai kaltinti – juk žiniasklaida yra verslas ir pateikia tik tai, kas turi didžiausią paklausą. Kol kas pas mus – tik Pinkevičiaus vestuvės ir Zvonkės skandalai. Todėl, gerbiamieji, norite to ar ne, teks įveikti save ir rasti laiko, noro bei gebėjimų analizuoti antrinius šaltinius. Tačiau kokie jie?
„Aš remiuosi dviem dideliais šaltiniais: užsienio spauda, padedančia aprėpti informacijos visumą, ir konsultantų patarimais – ar tikiu tuo, ką man sako, ar netikiu, tai jau kitas klausimas, – aiškina A. Martišauskas. – Labai mėgstu skaityti „The Economist“, „Financial Times“, kasdien gauname „Business Week“. Labai nebloga interneto svetainė bloomberg.com, ir šiaip mėgstu pradėti rytą su televizija „Bloomberg“. Tai gana paprasti šaltiniai, nesunkiai prieinami ir Lietuvoje“.
Štai kaip viskas paprasta. Permeti akimis keletą protingų laikraščių, ir jie suformuoja tavo nuomonę bei lūkesčius. A. Martišauskas su tokia teorija kategoriškai nesutinka.
„Čia ir įdomiausia, kad reikia skaityti tuos leidinius, kurie neformuoja tavo nuomonės. Rimti leidiniai analizuoja situaciją ir nežada didelių uždarbių“, – teigia „Finastos“ atstovas.
Nereikia tikėtis, kad lengva plaukioti finansinės informacijos vandenyne. Pirmą kartą atsivertus tą patį „Financial Times“ gali pasirodyti, kad ten viskas surašyta kinų hieroglifais ar Brailio raštu. Tačiau specialistai siūlo atsargiai vertinti informaciją, sukramtytą taip, kad bet kuris „žalias“ žmogus galėtų ją praryti ir neužspringti.
„Kiek man teko matyti bankų pristatomų ataskaitų, pastebėjau, kad stengiamasi padaryti taip, kad jos būtų suprantamos paprastam žmogui, kad jis, perskaitęs informaciją ir pasinaudojęs savo sveika nuovoka bei logika, priimtų sprendimą“, – sako investicijų valdymo bendrovės „Strata“ vadovė D. Rakauskaitė.
Jei būtų galima pratęsti sakinį... sprendimą, kurio nei padarinių, nei priežasčių jis dažniausiai nesuvokia. Ir kam to reikia – juk toks rimtas bankas, ir toks rimtas žmogus rašo.
Aukso smilčių paieška
Ką gi vis dėlto galima rasti tuose mūsų minimuose antriniuose šaltiniuose, kaip atkasti tinkamus informacijos perliukus ir jais pasinaudoti? „Valstybė“ atliko nedidelį eksperimentą – paėmėme vienos dienos laikraštį „Financial Times“ bei žurnalą „Forbes“ ir įteikėme savo pašnekovams V. Petrauskui ir D. Rakauskaitei prašydami atidžiai juos perskaityti bei pateikti po kelias įžvalgas, kuriomis galima pasinaudoti priimant tam tikrus investicinius sprendimus ir formuojant savo lūkesčius.
Naudodamiesi savo kaip „žalių investuotojų, truputį nusimanančių, bet nelabai – gal šiek tiek“ reputacija, straipsnio autoriai pamėgino atlikti tą patį – paieškoti būtent tokios informacijos, kuri gali būti pastebima bet kuriam investuotojui – ne vien šio verslo profesionalams. Ir štai eksperimento rezultatai.
Vieno „Financial Times“ numerio turinio analizė:
- „General Electric“ paskelbė apie planus padidinti savo kapitalą 15 mlrd. dolerių – 12 mlrd. dolerių vertės akcijos bus parduodamos viešai, o už 3 mlrd. dolerių jų įsigis Warrenas Buffettas, pareiškęs, kad „General Electric“ – Amerikos verslo simbolis.
- „Ford“, „Jaguar“, „Honda“ ir „Toyota“ gamyklos paskelbė dėl sumažėjusios paklausos mažinančios automobilių gamybos apimtis Didžiojoje Britanijoje, tačiau darbuotojų neatleis, nes tikisi pardavimo augimo kitų metų viduryje.
- Paryžiaus automobilių parodos rezultatai akivaizdžiai rodo, kad vartotojai iš esmės linkę pereiti prie mažesnių, ekonomiškesnių ir mažiau teršiančių aplinką automobilių. Tai ypač aktualu tokiose šalyse kaip Prancūzija, kur pradedami taikyti mokesčiai už išmetamą į orą anglies dvideginį. Be to, didžiųjų automobilių rinka persiorientuoja į Rusiją ir Vidurio Rytus.
- Tarptautinės bendrovės tikisi, kad galintį užsitęsti ekonominį sąstingį Europoje joms kompensuos greičiau atsigausiančios ir imsiančios augti Rusijos bei Kinijos rinkos. Kinijos pramonė nusiteikusi optimistiškai, nes pasibaigus žaidynėms imamos atidaryti laikinai uždarytos gamyklos, o šalies vyriausybė pasiryžusi vykdyti agresyvesnę ekspansyvią ekonominę politiką.
- Vienas didžiausių Šveicarijos investicijų bankų UBS planuoja atleisti 10 proc. darbuotojų, tačiau tai nepalies Azijoje veikiančių skyrių.
- Neįvykus planuotam susijungimui, trečios pagal dydį pasaulio platinos išgavimo bendrovės „Lonmin“ akcijos prarado 20 proc. vertės. Pačios platinos kaina rugsėjį, palyginti su metų pradžia, nukrito daugiau nei dvigubai. „Lonmin“ pirkėja bendrovė „Xstrata“ turės teisę dar sykį mėginti įvykdyti sandorį po pusės metų, o jos vadovas pareiškė, kad „netolimos ir ilgalaikės platinos perspektyvos iš esmės geros“.
- Europos analitikai įspėja apie didėjantį vadinamąjį „Aldi“ efektą, kai žmonės renkasi pigesnes būtiniausias prekes, galintį gana ilgam laikui pakeisti buvusį madingą sveiko maisto vartojimo kultą.
D. Rakauskaitės pastebėjimai perskaičius tą patį „Financial Times“ numerį:
- Daugelyje straipsnių akcentuojama, kad turintieji pinigų pradėjo aktyviai naudotis situacija ir galvoja apie naujus pirkinius. Štai bendrovė „Xstrata“ nori pirkti savo konkurentę, o pastaroji stengiasi nepasiduoti, nes kaina per maža. Diskutuojama, ar „Xstrata“ pavyks ją nupirkti ar ne ir kaip tai paveiks akcijų vertę. Pirkimą dar riboja taisyklės – jeigu pasiūlymo kaina yra kažkiek procentų mažesnė negu biržos kaina, bendrovė turi atidėti savo pasiūlymą pusei metų arba metams.
Rašoma apie parduotuvę, prekiaujančią madingais drabužiais. Prekybininkai sugalvojo perkelti prekybą į internetą ir teigia, kad dėl to labai išaugo aukštosios mados drabužių pardavimas. Įdomu, kad praėjus aštuoneriems metams po „dot.com“ burbulo sprogimo, šiek tiek kitokiu pavidalu atgimsta interneto parduotuvės ir pradeda uždirbti. Dar įstrigo tai, kad W. Buffettas reklamuoja, jog ne visoms įmonėms, norėjusioms pritraukti kapitalo iš banko savo investicijoms, tai pavyksta dėl pernelyg didelių skolų, tad dabar jos eina į rinką mėgindamos pritraukti pinigų, t. y. leisdamos naujas akcijų emisijas.
Vieno žurnalo „Forbes“ numerio analizė:
- Per penkerius metus vandens gėlinimo procedūrų paklausa išaugo daugiau kaip 40 procentų. Be to, daugeliui miestų susiduriant su gėlo vandens trūkumu, ši rinka gali augti dar sparčiau, tad joje numatoma diegti naujausiųjų technologijų.
- Išnagrinėjęs keliolika skirtingų recesijos pavyzdžių, Tarptautinis valiutos fondas daro prielaidą, kad Amerikos recesija gali užsitęsti ilgiau nei trejus metus dėl nepalankiai susiklosčiusių akcijų rinkos, antrinių būsto paskolų ir pernelyg didelio vartojimo problemų.
- Teigiama, kad dabartinėje ekonominėje situacijoje didžiausią pranašumą įgyja bendrovės, turinčios didelius grynųjų pinigų aktyvus, ir pateikiamas keliolikos tokių įmonių sąrašas. Jo viršuje randame „Dell“, „Expedia“ ir „Amdocs“, taip pat „Cisco“, „Hewlett-Packard“ bei „Nike“.
- Išsamus straipsnis apie perversmą pasaulinėje telekomunikacijų rinkoje rengiančią bendrovę „Cogent“ – jos verslo metodus ir revoliucines vizijas, keliančias nerimą didiesiems rinkos žaidėjams „AT&T“ ar „TeliaSonera“.
V. Petrausko pastebėjimai perskaičius tą patį „Forbes“ numerį:
- Naudinga idėja, kad verta investuoti į tas įmones, kurios turi daug grynųjų pinigų banke. Man labai patiko įdomus įmonių sąrašėlis, nes jų ne tik nereikia perfinansuoti – kadangi viskas labai smarkiai atpigo dėl krizės, tos įmonės gali labai pigiai nusipirkti kitų bendrovių. Jį itin atidžiai peržiūrėjau ir net keletą išvardytų įmonių įtraukiau į nuolat stebimų bendrovių sąrašą. Kurį laiką ketinu stebėti, kaip seksis šioms įmonėms, ir jeigu rodikliai atrodys patraukliai, planuoju investuoti.
- Akį taip pat patraukė grafikai, kuriuose akivaizdžiai pavaizduota, kiek anksčiau krisdavo vertė „meškų“ rinkose per krizes – 30–40 proc., o šiemet Amerikoje nukrito 40 procentų. Tai istorinė perspektyva, na, o istorija linkusi kartotis. Nors yra kita nuomonė, kad šįkart viskas klostosi kitaip, nes ištikusi konkreti bankų sistemos krizė ir žmonės nepasitiki bankais.
Planai ir piramidės
Nesugebantiems suformuoti savo lūkesčių ir linkusiems remtis savais ekspertais asmenims patariama pastudijuoti klasikinę trijų stadijų investuotojų piramidę.
Pirmojoje stadijoje, pasak „Finastos“ investicijų banko Komercijos tarnybos direktoriaus A. Martišausko, į rinkas ateina profesionalūs investuotojai – kaip tik dabar tai matome iš W. Buffetto veiksmų. Antrojoje stadijoje rinkoje atsiranda tų, kurie nusimano mažiau, bet aktyviai domisi investicijomis. Ir galiausiai – trečioji stadija, kai visi ima investuoti ten, kur daugiausia kyla kainos, ir fondų valdytojams bei bankininkams pasidaro labai lengva ir malonu parduoti vertybinius popierius.
„Jeigu, įsėdus į taksi, vairuotojas ima pasakoti, kur reikia investuoti, nes apie tai girdėjo iš savo ankstesnių klientų, tai ženklas, kad reikia viską skubiai parduoti, – juokauja A. Martišauskas. – O pas mus žmonės vis dar perka ir parduoda, nes taip daro jų kaimynai, bet ne todėl, kad tai būtų jų plano dalis“.
Antrinių šaltinių analizavimas ir informacijos panaudojimas – labai svarbus etapas, tačiau norint iš tikrųjų suformuoti savus lūkesčius ir juos patenkinti reikia turėti aiškų investavimo planą. Kad ir tokį primityvų – pirksiu už dešimt, parduosiu, kai bus penkiolika.
„Tik atsakius į klausimą, kas aš esu, kokia mano ateities vizija, galima pradėti planuoti savo lūkesčius ir juos atitinkančius pinigų srautus, – sako A. Martišauskas. – Tai labai svarbus momentas, o mūsų žmonės pradeda planuoti finansus neturėdami aiškios vizijos“.
„Jeigu sau pasakei, kad parduodi, privalai turėti drąsos ir nesigailėti, kad per anksti pardavei, kad ir ką šauktų žiniasklaida, – tvirtina D. Rakauskaitė. – Net jeigu patyrei nuostolių, bet esi pasiryžęs parduoti, turi tai pamiršti ir nebegalvoti“.
Pasak finansų analitikų, savikontrolė – viena svarbiausių sudedamųjų dalių formuojant savo lūkesčius.
Tačiau ne vien gebėjimas suprasti, kada parduoti, lemia sėkmingą investicijų portfelio gyvavimą. Suvokimas, kada pirkti, – ne mažiau svarbus. Galime neabejoti, kad dabar, kai dauguma viešai kalbančių analitikų vienu balsu gieda apie stojančią ekonomiką, mažėjantį bendrojo vidaus produkto augimą, krizės krečiamas rinkas ir laukiančius ilgus sunkius metus, įžvalgūs bei protingi žmonės atidžiai analizuoja padėtį ir ieško, ko nepamatę, – pavienių bendrovių akcijų, tam tikrų ūkio šakų, gal net tam tikros rūšies nekilnojamojo turto, ateityje galinčio prižerti didelių dividendų.
„Vien tas faktas, kad pats žymiausias investuotojas W. Buffettas, iki šiol sėdėjęs ant dešimties milijardų dolerių krūvos, pradeda pirkti, daug ką pasako, – teigia bendrovės „Investicijų portfelių valdymas“ direktorius V. Petrauskas. – Ir visi investuotojai seka jo pavyzdžiu, nes rinkoje tikrai yra įmonių, generuojančių daug grynųjų pinigų. Galbūt bus pora sunkesnių metų, bet tokios įmonės tikrai išgyvens ir atsistos ant kojų“.
Tačiau vargu ar galima tikėtis, kad dauguma investuojančių lietuvių, įbaugintų pirmojo šoko, ramiai persigrupuotų, ištaisytų klaidas ir imtų mokytis formuoti savus lūkesčius. Greičiau jau nemažai jų padės riebų kryžių šitiems neaiškiems vandenims ir grįš prie bankų indėlių.
„Mūsų visuomenėje dar nėra investavimo kultūros, nėra patirties, – sako „Finastos“ investicijų banko Komercijos tarnybos direktorius A. Martišauskas. – Jungtinėse Valstijose ar Vakarų Europoje investavo tėvai, seneliai ir netgi proseneliai. Ten žmonės žino, kas yra nuosmukiai ir kaip elgtis jų metu“.
Tačiau rinkas ir jų dalyvių elgseną analizuojanti verslininkė D. Rakauskaitė nusiteikusi optimistiškiau. Pasak jos, dabartinė padėtis protingiems ir įžvalgiems Lietuvos investuotojams leis įgyti daugiau patirties.
„Nemažai lietuvių tos skaudžios patirties jau įgijo per Rusijos krizę, todėl į dabartinę padėtį žvelgia kitomis akimis, – teigia ji. – Jau esame atsargesni, sprendimus priimame remdamiesi loginiais veiksniais. Žinoma, dažnai turime per mažai informacijos, tačiau tai ateis su laiku“.
O kol ateis – telieka įveikti save ir į pasaulio ekonomikos įvykius pasistengti pažvelgti šiek tiek plačiau – ne vien per kelių komercinių bankų ar suinteresuotų finansų analitikų siūlomą prizmę. Juk „Financial Times“ prenumerata kainuoja ne tiek ir daug.
