Tuo tarpu advokatų kontoros „Devyžis ir partneriai WILL“ advokatas Paulius Docka pabrėžia, kad atsakomybės taikymas yra vien tik nacionalinės teisės klausimas. „Lietuva pati turėtų apsispręsti, kaip ir kokių veiksmų reiktų imtis“, - DELFI tvirtino teisininkas.
Koks yra pagrindas reikalauti atsakomybės iš krizės metu griūvančių bankų vadovų? Ar krizė nėra tam tikra force majeure? - DELFI paklausė P. Dockos.
Gal reikėtų pradėti nuo to, ar krizė yra force majeure. Manyčiau, kad klasikine civilinės teisės prasme - ne. Visų pirma, negalėčiau pasakyti, kad tai yra objektyvus faktas – tarkime, premjerui krizės nėra, verslininkams taip pat.
Antra, force majeure aplinkybės praktikoje dažniausiai siejamos su sutartinių įsipareigojimų nevykdymu ir atsakomybės dėl to panaikinimu. Šiuo gi atveju kalba matyt eitų apie deliktinę atsakomybę.
Trečia, plėtojant šią temą reikia įrodyti, kad force majeure aplinkybėmis besiremiantis asmuo negalėjo numatyti tokių aplinkybių ir jų išvengti. Ir galų gale, Civiliniame kodekse konkrečiai yra nurodyta, kad nenugalima jėga nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi pakankamai finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles.
Ar krizė yra pagrindas reikalauti bankų vadovų atsakomybės? Pati krizė taip, kaip ji suprantama visuomenėje – ne. Tačiau krizė yra labai globalus ir apibendrinantis žodis. Konkretaus subjekto (banko) krizė – nemokumas, veiklos pabaigimas, nuostoliai ir panašiai kiekvienu konkrečiu atveju, manyčiau, visgi yra pagrindas reikalauti bankų vadovų atsakomybės.
Kokia atsakomybė vadovams gali būti taikoma – civilinė ar baudžiamoji? Kuo būtų pagrindžiama kaltė ir ar tokiu atveju iš bankų vadovų būtų reikalaujama atlyginti žalą
Teisėje niekada nebūna absoliučių dalykų – viskas priklauso nuo to, kaip vadovas „prisidėjo“ prie banko bankroto, nuostolių ir kitų negatyvių faktorių. Taigi šiuo klausimu ir reikėtų pradėti.
Visų pirma, matyt, įdomiausias aspektas būtų civilinė atsakomybė. Bent Lietuvos Respublikoje veikiantys bankai yra tam tikras akcinės bendrovės porūšis. Vadinasi, banko vadovui gali iškilti tokia pati atsakomybė, kaip ir kiekvienos akcinės bendrovės vadovui.
Akcinių bendrovių įstatymo nuostatos numato, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje taip pat yra ne kartą atkreipęs dėmesį į tai, kad bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ir atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybinę-ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi.
Teismas yra konstatavęs, kad „<...> valdybos pirmininko pareigos, kurios reikalauja visapusiško, taip pat ir tam tikro teisinio išprusimo, sąlygoja ginčų sprendimo, susižinojimo su įvairiomis valstybės institucijomis patirtį, todėl jam turi būti taikomi aukštesni nei vidutiniai bona pater familias standartai“.
Vadinasi, jei banko vadovas neapdairiai valdė banką, nesiėmė visų pagrįstų priemonių apsaugoti banko turtui ir išvengti nuostolių, nebuvo geras vadovas. Taigi jam gali kilti atsakomybė. Pavyzdžiui, jei paaiškėja, kad banke buvo beatodairiškai dalinamos paskolos, buvo remiamasi abejotinais turto vertinimais ir pan., ir dėl to bankas bankrutuoja arba dėl to bankas patiria nuostolius, manau, kad banko akcininkai galėtų realizuoti savo teisę reikalauti vadovo atsakomybės. Tiesa, reiktų pastebėti ir tai, kad akcininkai turėtų susirinkti labai svarius įrodymus.
O ar gali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė?
Jei kalbėsime ne apie tokius subtilius dalykus, kaip neapdairus valdymas, nesiėmimas visų įmanomų priemonių banko gerovei užtikrinti, o apie rimtesnius pažeidimus, gali kilti ir baudžiamoji atsakomybė.
Kol kas Lietuvoje nusikalstamas bankrotas yra ypač nemėgstamas teisėsaugos, bet tokia Baudžiamojo kodekso nuostata egzistuoja ir jei asmuo sąmoningai blogai valdo banką ir tai nulemia įmonės bankrotą – jam turėtų kilti baudžiamoji atsakomybė.
Jei banko vadovas dar grubiau „prisidėjo“ prie banko nuostolių ar bankroto – švaistė ar savinosi lėšas, tyčia išdavinėjo kreditus, kurie niekada nebus grąžinti ir jis apie tai žinojo – tokio asmens „laukia“ visa eilė kitų baudžiamojo kodekso straipsnių, matyt, pradedant sukčiavimu, turto pasisavinimu, turto išvaistymu.
Kaip šiuo metu juokauja Rusijos bankininkai, miegame vaiko miegu – visą naktį verkiam, o paryčiui ir „prisidirbam“.
Koks būtų atsakomybės taikymas Lietuvos teisiniame kontekste? Kiek Lietuva turi/privalo derinti savo veiksmus šiuo atveju su kitomis ES valstybėmis?
Atsakomybės taikymas yra vien tik nacionalinės teisės klausimas. Lietuva pati turėtų apsispręsti, kaip ir kokių veiksmų reiktų imtis.
Pati baudžiamoji teisė ir civilinė teisė Europos Sąjungos mastu nėra unifikuota, išskyrus tam tikras išimtis. Žinoma, jei pažvelgtume į šį klausimą iš kitos pusės – ekonomikos globalėja ir bankai veikia keliose valstybėse narėse, tad gali nutikti taip, kad tyrimas gali vykti keliose valstybėse ir netgi atsakomybė tam pačiam asmeniui gali kilti net keliose valstybėse.
Bet net ir tokiu atveju Lietuvos teisėsauga bendradarbiautų su kitų valstybių teisėsauga, tačiau sprendimas dėl asmens traukimo atsakomybėn ar ieškinio pareiškimo lieka nacionaliniu klausimu.
