Paprasčiausias pavyzdys – mokesčiai. O kuo mažiau šalies politinėje sistemoje demokratijos, tuo daugiau instrumentų manipuliuoti verslininkų veikla turi politikai, esantys valdžioje.
Gruzijos perspektyvos
Neseni įvykiai Gruzijoje gerokai krestelėjo visas ekonomines prognozes dėl šios valstybės plėtros. Karinio konflikto atgarsius pajuto ir Rusija, kurios akcijų rinkoje buvo pastebėtas nuosmukis, o verslininkai, turintys mažesnių ar didesnių investicijų vienoje ar abiejose minėtose valstybėse, tapo tiesioginiais politinio konflikto įkaitais.
Galima sutikti, kad karinis santykių aiškinimosi scenarijus šiuolaikinėje Europoje buvo sunkiai tikėtinas variantas, todėl Gruzija, disponuodama Vakarų parama ir vykdydama radikalias vidaus reformas, sugebėjo tapti gana patrauklia šalimi užsienio investicijoms, išsiskyrusioms didesniais lūkesčiais nei galbūt neįvertinta šios šalies teritorinio vientisumo rizika.
Tiesa, kalbėti apie karinio konflikto metu patirtus ekonominius nuostolius nelabai kas nori, nes, viena vertus, tai smukdytų pačių nukentėjusių verslininkų prestižą, o kita vertus, ne visi jie gali laisvai kalbėti dėl savo verslo diversifikacijos.
Pavyzdžiui, net Didžiosios Britanijos bendrovė „British Petroleum“ nepanoro kalbėti apie savo nuostolius Gruzijoje, kurios teritorija eina jos valdomi vamzdynai. O juos, remiantis Gruzijos kariškių pranešimais, sėkmingai bombardavo Rusijos aviacija, nors vamzdynai nutiesti aplenkiant tiek Pietų Osetiją, tiek Abchaziją.
Kadangi „British Petroleum“ verslas išsiskiria itin dideliu diversifikacijos laipsniu ir jis vis dar išsilaiko Rusijos rinkoje, kalbėti apie nuostolius Gruzijoje šiai anglų bendrovei, ko gero, būtų reiškę dar didesnius nuostolius ten, kur besąlygiškai galioja Kremliaus jurisdikcija.
Panašių kalbų, beje, girdėjosi ir iš Lietuvos verslininkų, turinčių interesų Rusijoje. Jie paprasčiausiai baiminosi, kad politinė Lietuvos pozicija dėl Gruzijos ir Rusijos konflikto tiesiogiai atsilieps iš esmės nedideliems jų verslams, o tai visai tikėtina žinant, kokias priežiūros priemones naudoja federalinės Rusijos tarnybos.
Pasibaigus aktyviems kariniams veiksmams, kurie jau turi ir dar turės aštrių politinių padarinių, kol kas niekas nepuolė nurašyti Gruzijos. Netgi atvirkščiai.
Tikėtina, kad ši šalis gali išgyventi ne ką mažesnį ekonomikos pakilimą nei buvęs. Tokių ženklų buvo jau karo pradžioje, kai, pavyzdžiui, estai galbūt baimindamiesi, o galbūt iš solidarumo išpirko visas Estijoje buvusias gruziniško vyno atsargas.
Bet kokiu atveju keletas faktų leidžia spėti, kad Gruzijos ekonomika išliks potencialaus augimo stadijoje. Pirmasis susijęs su ateinančia Vakarų parama. Žinoma, finansiniu požiūriu tai nėra itin svaru, tačiau politinis aspektas, į kurį atsižvelgia investuotojai, svarbus.
Antrasis faktas tas, kad pašalinti Michailo Saakašvilio, jei tokių ketinimų būta, nepavyko ir artimiausioje ateityje bent jau teisinėmis priemonėmis to padaryti nepavyks. O ankstesnės jo inicijuotos ir vykdytos reformos – geras garantas, kad pusiaukelėje nebus sustota.
Todėl tikėtina, kad savo tęsinį turės ir Lietuvos verslininkų projektai, kurie dėl karinio konflikto buvo sustabdyti. Tik svarbu, kad Gruzijoje veikiantys verslininkai tuo pačiu metu neturėtų interesų ir Rusijoje.
Rusiškas pelningumas
Maždaug prieš 15 metų nemažai pradedančiųjų Lietuvos verslininkų susikrovė nemenkus turtus dėl Rusijos rinkos, ypač dėl spalvotųjų metalų, medienos ir t. t. pasiūlos, kurią reikėjo tik sėkmingai realizuoti Vakaruose.
Tuomečio laukinio kapitalizmo laikais gretimoje valstybėje kiekvienas galėjo kovoti už save, o verslininkams galiojo paprasta logika – veik taip, kad gautum pelną ir turėtum solidų nusikalstamų struktūrų „stogą“.
O norint sugyventi su jomis taip pat galiojo griežtos, tačiau paprastos taisyklės.
Dabartinėje Rusijoje visi sutinka, kad sėkmingo verslo garantas – visiškas apolitiškumas, tiksliau – jokių ryšių su Vladimiro Putino oponentais neturėjimas. Papildomu sėkmės garantu gali būti sąsajos su buvusiais arba esamais specialiųjų tarnybų darbuotojais, o bent vienos iš šių sąlygų nesilaikymas gali liūdnai baigtis netgi oligarchams, kuriems tenka arba bėgti į užsienį, arba leisti laiką lageriuose.
Lyginant anų laikų Rusiją su dabartine ir žvelgiant į tai iš investicijų rizikos taško, galima pastebėti vieną svarbų aspektą – anų laikų „stogai“ bent kažkiek rizikavo būti nubausti tvarkos sergėtojų, tarp kurių pasitaikydavo ir korupcijai nepasiduodančių pareigūnų, todėl neretam verslininkui iškildavo dilema, kuri gi šalis geriau apsaugos jo turtą.
Šiandienis verslo „stogas“ Rusijoje – pati valstybė – neturi jokios galinčios ją pažaboti jėgos, nes Gruzijos atvejis parodė, kad bent jau Europa neturi iniciatyvos imtis kokių nors ekonominių ar politinių sankcijų.
Todėl, žaidžiant didelius verslo žaidimus ir Rusijoje užsitikrinus tenykštį saugumą, rizika kyla nebent dėl kai kurių ne iki galo apgalvotų ir kiek karštakošiškų Kremliaus žingsnių. Pavyzdžiui, kariniai veiksmai už Pietų Osetijos ir Abchazijos ribų bei abiejų šių teritorijų nepriklausomybės pripažinimas neigiamai paveikė tarptautinius verslo aplinkos vertinimus Rusijoje, tačiau Europos neryžtingumas ekonominių sankcijų klausimu visus reitingus, akcijų kursus ir rublio vertę iškart grąžino į vietą.
Vadinasi, investuojant šioje rinkoje reikia spręsti tik vidaus kliūčių problemą.
Ukraina – nauji pavojai
Rinkoje, kuri laikoma viena perspektyviausių Europoje ir kurioje po oranžinės revoliucijos atsivėrė gerų perspektyvų Vakarų investuotojams, politinės rizikos laipsnis vėl netikėtai išaugo.
Atrodė, kad po to, kai prezidentas Viktoras Juščenka ir dešiniąja laikyta jo šalininkė Julija Timošenko nugalėjo Viktoro Janukovičiaus Regionų partiją bei įsitvirtino Radoje, šalies laukia gera investicinė ateitis, o ateinančiam kapitalui reikia atkreipti dėmesį tik į galimų karų dėl dujų su Rusija aspektą.
Tačiau tas pats konfliktas Gruzijoje netikėtai atskleidė daug didesnius investicinės rizikos veiksnius, susijusius su jau pastebimu ir vis augančiu Ukrainos politiniu nestabilumu. Atsižvelgiant į Pietų Osetijos ir Abchazijos precedentus, Krymas, kurio gyventojams Rusija lyg ir pradėjo dalyti pasus ir kuriame jau buvo ne vienas protestas prieš planuojamas NATO pratybas, tapo dar vienu savotišku karštuoju tašku, dėl kurio gali kilti ginčas.
Negana to, Rada J. Timošenko dėka „apkarpė“ prezidento įgaliojimus ir faktinį valdžios centrą perkėlė į ministrų kabinetą, o tai sulaukė V. Juščenkos pasipiktinimo.
Iš tiesų kyla klausimas – kodėl ilgą laiką prezidento bendražyge laikyta dabartinė Ukrainos premjerė staiga tapo jo oponente ir kritikuoja V. Juščenką dėl prastų šalies santykių su Rusija, nors to nesuskubo prevenciškai daryti, kai Ukrainos vadovas atvirai parėmė Gruziją? Atsakymas, ko gero, tas, kad prieš V. Juščenką J. Timošenko veikia susimokiusi su V. Janukovičiumi, kuris jau nebėra toks tvirtas Maskvos koziris Ukrainoje, koks buvo prieš 3–4 metus.
Jei darysime prielaidą, kad Kremliui pavyko į savo pusę palenkti ambicingąją J. Timošenko, tuomet Ukrainos rinkų perspektyvos užsienio investuotojams tampa itin komplikuotos.
Akivaizdu, kad, šalyje vis aktyviau vykdant demokratines reformas ir neginčijamai siekiant narystės Vakarų struktūrose, Ukraina daugeliui taptų, o kai kam jau tapo, svajonių verslo šalimi. Juk rinka ten nelabai daug mažesnė už Rusijos, politinių kliūčių ir įtampos, esančios toje pačioje Rusijoje, nėra, o ir klimatas geresnis.
Žinoma, egzistuoja vietos oligarchai, tačiau Rytuose investuojantiems verslininkams tai įveikiama kliūtis. Tačiau geopolitinę riziką, kylančią iš to, kad Rusija tikrai nesutiks su Ukrainos pasitraukimu iš Kremliaus įtakos zonos, būtina įvertinti iš naujo, nes J. Timošenko kovą su V. Juščenka pradėjo tikrai ne vien tik dėl savo asmeninių ambicijų ir pretenzijų į prezidento postą.
Tiesa, bent jau kol kas kažkokio ypatingo nerimo Ukrainos investicijų rinkoje nematyti, niekas karštligiškai iš jos nebėga.
Juk kai kas rizikuoja dirbti Rusijoje, tad Kijeve ar Lvove tikrai saugiau, ką įrodo ir Lietuvos verslininkai, už rekordinę regionui sumą pardavę sulčių ir vaisvandenių verslą. Be to, jie žada ir toliau investuoti Ukrainoje.
Lietuvos tiesioginės investicijos Ukrainoje pagal ekonominės veiklos sritis, mln. Lt.
| Ekonominės veiklos sritis | |||
|---|---|---|---|
| Lietuvos tiesioginės investicijos Ukrainoje | |||
| 2005 m. | 2006 m. | 2007 m. | |
| Nekilnojamo turto operacijos | 118,70 | 150,50 | 139,88 |
| Finansinis tarpininkavimas | 64,25 | n/d | 16,07 |
| Didmeninė ir mažmeninė prekyba, transporto priemonių remontas | 48,13 | 62,67 | 70,62 |
| Apdirbamoji pramonė | 40,62 | 50,19 | 51,57 |
| Statyba | n/d | n/d | 1,80 |
| Transportas, sandėliavimas, ryšiai | n/d | n/d | 0,23 |
| Kitos paslaugos | n/d | n/d | 0,06 |
Lietuvos investuotojų skaičius Ukrainoje
| Investuotojų skaičius | ||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 2000 | 2001 | 2002 | 2003 | 2004 | 2005 | 2006 | 2007 | |
| Ukraina | 13 | 15 | 18 | 16 | 27 | 27 | 34 | 41 |
