Didžioji depresija, trukusi ketverius metus, prasidėjo 1929 m. vieną spalio „juodąjį ketvirtadienį", sprogus beatodairiškai išpūstam akcijų „kainų burbului". Niujorko vertybinių popierių biržoje kilo panika ir kainos ėmė ristis žemyn, visi ėmė pardavinėti akcijas, kurioms pirkti dar neseniai skolinosi pinigų.
Po bankrutavusių bendrovių virtinės beveik visose to meto kapitalistinėse šalyse buvo milžiniškas nedarbas. Gyventojai nustojo vartoti, pirkdami tik būtiniausius produktus, taip dar labiau stabdydami ūkio augimą.
Į nuosmukio kamuojamą Vokietiją tuo metu atėjo Adolfas Hitleris, o po penkerių metų prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
Agrarinę Lietuvą Didžioji depresija palietė mažiau nei pramonines valstybes. Visgi, Lietuva irgi pajuto pasaulinės recesijos raibuliavimą: pasauliniu mastu sumažėjęs vartojimas nusmukdė produktų kainas bei sumažino eksporto apimtis. Ūkininkai, negalėdami taikytis su 3-4 kartus sumažėjusiomis žemės ūkio produkcijos kainomis, kas realiai reiškė prasiskolinusių ūkių bankrotus, sukilo. Valdžios ir žemdirbių susirėmimai apogėjų pasiekė 1935 m., kuomet vadinamojo Užnemunės maišto metu buvo nušauti trys ūkininkai, dar keliolika sužeista.
Mokslininkai iki šiol nesutaria, kas lėmė šią krizę, tačiau dažniausiai vyrauja nuomonės, kad JAV vidaus vartojimas ir visuotinis optimizmas augo pernelyg sparčiai ir neadekvačiai darbo našumui ir pajamoms.
„Kalbant apie priežastis, jų galima rasti daug ir įvairiausių. Galima paminėti ir tai, kad JAV ekonomika ypač augo Pirmojo pasaulinio karo metu, JAV eksportavo daug produkcijos į Europą. Šis augimas nebuvo tvarus ilgu laikotarpiu, taigi, akcijų kainos krito, nes darbo našumas ir pajamos neaugo taip sparčiai, kaip buvo tikimasi", – DELFI apie Didžiosios depresijos priežastis kalbėjo ekonomistas Mindaugas Leika.
Jo teigimu, dabartinė ir anuometinė krizės nelygintinos, nes tuomet JAV BVP krito 29 proc., o nedarbas padidėjo ketvirtadaliu, šiandien tokia situacija neprognozuojama.
Be to, dabartinės finansų krizės ir Didžiosios depresijos lyginti negalima ir dėl to, kad šiuo metu yra infliacija, o anais laikais buvo defliacija.
„Esant defliacijai žmonėms geriausiai apsimoka pinigus turėti ir neišleisti, o tokiu atveju finansų rinkos ir toliau važiuoja žemyn. O šiuo metu pasaulyje yra infliacija", – teigė jis.
Valstybiniai užsakymai atgaivino ekonomiką
Didžiąją depresiją vaikyti ėmėsi tuometinis JAV prezidentas Franklinas Rooseveltas, kuris rėmėsi ekonomisto Johno Keinso pasiūlymais. Buvo nustatytas kainų ir darbo užmokesčio reguliavimas, valstybės išlaidų didinimas, atskirta komercinė ir investicinė bankininkystė, įteisintas indėlių draudimas.
„Iki to laiko valdžia laikė, kad viską išspręs rinka ir kelerius metus niekas nesikišo. Tik trečiaisiais ar ketvirtaisiais krizės metais tuometinis prezidentas F. Rooseveltas nusprendė įsikišti", – DELFI sakė profesorius, socialinių mokslų habilituotas daktaras Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos instituto vyriausiasis mokslinis darbuotojas Aleksandras Vasiliauskas.
Pagrindine tos krizės priežastimi jis įvardija paniką. „Jeigu nebus panikos, nebus ir krizės. Neseniai Latvijoje buvo kilus panika pasigirdus žinioms, kad gali būti devalvuotas latas", – pavyzdį pateikia profesorius.
Taigi, anot pašnekovo, ekonomika buvo atgaivinta įmonėms duodant valstybinius užsakymus ir taip „įsukant ekonomikos mazgą":
„Pradėjo tiesti kelius, atsirado darbo vietos, duoti užsakymai kitoms įmonėms ir taip įsijungia visa grandinė ir išjudina visą ekonomiką. Tačiau valstybė turi turėti pinigų, o, pavyzdžiui, mūsų blogybė yra ta, kad kai pastarąjį dešimtmetį buvo spartus augimas, biudžetas turėjo būti su pertekliumi ir turėjo būti kaupiamas rezervas ateities bėdoms, bet dabar mes pinigų neturime".
Valdžios kišimasis piniginėmis injekcijomis ir dabar, anot jo, yra pagrindinis vaistas.
„Ir dabar JAV turbūt bus pamoka, kad valstybė turi daugiau reguliuoti ekonomiką, žinoma, protingai. Matote, kad finansinį sektorių buvo visiškai paleidę. Vienas vertybinis paskolų popierėlis, o paskolas bankai dalino, kaip nori, sugriovė visą JAV finansinę sistemą ir drebina visą pasaulio finansinę sistemą. Ekonomistai, kai šis finansinis instrumentas (išvestinis biržos produktas – DELFI) buvo išleistas, iš karto sakė, kad tai yra vėžys", – kalbėjo A. Vasiliauskas.
Jo teigimu, pernelyg daug paralelių su Didžiąja depresija dabartinėje situacijoje nereikėtų ieškoti, nes tuo laikotarpiu valstybė „buvo beviltiškai užtempusi, o dabar jau yra perpratusi, kad reikia kištis".
Naftos kainų šokas
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje kilo dar viena ekonominė krizė, kurią lėmė 1973 metais didžiųjų OPEC (naftą eksportuojančių šalių organizacija – DELFI) valstybių sprendimas nebetiekti naftos toms valstybėms, kurios palaiko Izraelį kare su Egiptu ir Sirija. Naftos kaina iškart šoktelėjo keturiskart – nuo 3 iki 12 JAV dolerių už barelį. JAV ir Vakarų Europos šalyse pašokus degalų kainoms, išaugo infliacija, prasidėjo ekonomikos recesija.
„Sunku tokius dalykus prognozuoti, vis dėlto, tai buvo karas. Tai yra lygiai tas pats kaip žemės drebėjimas, sausra, uraganas ar kita stichija. Skirtumas yra tas, kad dabartiniais laikais naftos kainos auga palaipsniui, o tokiu atveju rinkos gali prisitaikyti. Tuo metu santykinis energijos suvartojimas buvo gerokai didesnis", – sakė M. Leika.
1979 m. dėl Irano ir Irako karo vėl buvo kilusi naftos kainų krizė, nes OPEC dar kartą buvo nusprendusi riboti naftos gavybą.
Anot A. Vasiliausko, naftos krizė privertė pasaulį susimąstyti ir diegti naujas bei labiau energiją taupančias technologijas.
Rusijos krizė
M. Leika tarp buvusių krizių išskirtų ir XX a. 9-ojo dešimtmečio Japonijos bankų krizę. Tuokart nekilnojamojo turto kainos pakilo tiek, kad vienu metu keletas hektarų Imperijos rūmų ploto Tokijuje buvo verti daugiau nei visi apgyvendinti sklypai Kalifornijoje.
„Bankai buvo pridalinę daug paskolų, o Vyriausybė buvo priversta juos gelbėti dalindama daug kreditų už kone nulines palūkanas tam, kad atgaivintų ekonomiką", – sakė jis.
Lietuvos verslas ir gyventojai turbūt dar neblogai prisimena prieš dešimtmetį vykusią Rusijos krizę, neatsiejamą nuo 1997 m. prasidėjusios „Azijos tigrų" krizės, kai Tailandui atsiejus nacionalinę valiutą nuo JAV dolerio, šios vertė krito. Reakcija persimetė ir į kaimynes – Indoneziją, Malaiziją, Pietų Korėją.
Po šalių valiutų devalvacijos sprogo nekilnojamojo turto burbulas, krizė apėmė bankų sektorių, milijonai žmonių neteko darbo. Tačiau ypač taupydamos šios šalys pakankamai greitai atsitiesė ir po kelerių metų gyventojų gaunamos pajamos prilygo buvusioms iki krizės.
Azijos šalyse prieš krizę gyvavo ekonomikos teorijoje „negalimas trejetas": fiksuotas valiutos kursas, laisvas kapitalo judėjimas ir nepriklausoma pinigų politika.
„Rusijai, labai stipriai kritus naftos kainoms pasaulinėse rinkose, trūko pinigų įsipareigojimams vykdyti, pernelyg optimistiškai galvota apie savo galimybes. Tai ir buvo pagrindinė priežastis", – Rusijos krizės priežastis trumpai įvardija M. Leika.
Krizės metu krito rublio kursas, bankrutavo įmonės, dalis bankų. Rusija, kovodama su susidariusia situacija ir nebeturėdama pinigų, nusprendė stabdyti mokėjimą už trumpalaikes valstybines obligacijas.
„Šiuo metu Rusijai, kaip ir kitoms naftą eksportuojančioms kylančios rinkos šalims, krize negresia, jos turi sukaupusios pakankamai daug užsienio valiutos atsargų", – mano M. Leika.
