Pasak JAV Septintosios apygardos apeliacinio teismo teisėjo R.Posnerio, kapitalizmas išgyvens visų pirma dėl to, kad jis vis dar neturi realios alternatyvos. "Sovietinė, maoistinė, "korporatistinė" (fašistinės Italijos), Kubos, Venesuelos ir visos kitos alternatyvos yra mažų mažiausiai nepatrauklios, - rašo jis savo tinklaraštyje, kurį dalijasi su 1992 metų Nobelio premijos laureatu ekonomistu Garry Beckeriu. - Tačiau kapitalizmas gali išgyventi tik kompromisų pažeista forma. Užtenka prisiminti, kokį postūmį Didžioji depresija davė kolektyvizmui."
Su Didžiąja depresija, 1929-1933 metų pasauline finansų krize, visame pasaulyje buvo kovojama, stiprinant valstybinį ekonomikos reguliavimą. Pastaroji krizė netgi aistringus laisvosios rinkos šalininkus, susibūrusius prezidento George'o W.Busho komandoje, privertė nusižengti savo deklaruojamiems principams ir įsikišti į finansų rinką, kad būtų išgelbėtas stambiųjų jos dalyvių kailis.
Godumo nuodėmė
Kas kaltas dėl krizės? R.Posneris bando paneigti vyraujantį įsitikinimą, jog nemažą kaltės dalį turėtų prisiimti G.W.Busho administracija. Jis teigia, jog būtent privačių finansinių institucijų vadovai, finansų analitikai ir ekonomikos ekspertai pernelyg pasitikėjo turimų sudėtingų finansinių mechanizmų patikimumu. Viltis radikaliai sumažinti skolinimosi riziką buvo susijusi su siekiu staigiai pasipelnyti sparčiai augančioje rinkoje.
R.Posneris atkreipia dėmesį, jog JAV finansų rinkos krizė kilo tikrai ne dėl to, kad spekuliantams būtų paprasčiausiai trūkę proto ar įžvalgumo. Milžiniškos pinigų sumos, besisukančios šiame versle, nuolatos į jį privilioja pačius gabiausius JAV ir viso pasaulio žmones. Tai yra ir didžiausias prakeikimas, kadangi milžiniška konkurencija verčia rinkos dalyvius griebtis nepamatuotos rizikos.
"Pagrindinė klaida buvo tikėtis, jog susilpnėjus nekilnojamojo turto ir kitų vertybių rinkai, kreditoriai bus tinkamai apsaugoti nuo rizikos, kurią sukūrė jų pačių nežabotas skolinimasis", - teigia R.Posneris.
Pasak šio teoretiko, krizė kilo tuo metu, kai dėl perteklinio sudėtingų finansinių priemonių naudojimo rinkos dalyviai prarado galimybę aiškiai įvertinti prieš juos iškilusią riziką. Rinkoje, kuri yra grįsta aukštu pasitikėjimo lygiu, pamažu pradėjo didėti kreditorių panika. Tuo pačiu metu aukščiausio rango vadovai, už pasiektą trumpojo laikotarpio pelną gaunantys milžiniškas premijas, net nebandė atsisakyti rizikos. Saugios strategijos taikymas tuo metu, kai kainų burbulas dar tik pučiasi, bet nėra pasiekęs kraštinės ribos, daugeliui kompanijų savininkų neatrodo patrauklus, nes reikalauja atsisakyti nemažos galimo pelno dalies.
Valdžia nekalta?
G.Beckerio ir R.Posnerio nuomonės, pateikiamos jų bendrame tinklaraštyje, šiek tiek išsiskiria dėl to, ką iš tiesų reikėtų kaltinti dėl esą nederamo atsako į krizę. G.Beckeris kalba apie "moralinį pavojų", kurį keliantys politinės valdžios sprendimai ištiesti pagalbos ranką tik daliai rinkos dalyvių, visų pirma tiems, kurie yra sukaupę nemažai obligacijų, stiprinti finansų rinkos reguliavimą, kas esą nepaprastai padidins transakcijų kaštus, ir toliau didinti jau ir taip įspūdingą valstybės biudžeto deficitą.
R.Posneris gana paradoksaliai bando visą kaltę suversti privačiam sektoriui. Pasak jo, nei Benas Bernanke, Federalinių rezervų banko pirmininkas, nei JAV iždo sekretorius Henry Paulsonas negali būti vadinami politikais ar valstybės tarnautojais. Esą tai turėtų parodyti tas faktas, kad B.Bernanke yra ekonomikos profesorius, H.Paulsonas - bankininkas, o jų artimiausi patarėjai taip pat yra atėję iš privačios bankininkystės.
R.Posneris toliau plėtoja savo mintį, jog B.Bernanke ir H.Paulsono paskelbtų krizės valdymo priemonių visų pirma reikalavo Volstryto finansininkų elitas, o Baltieji rūmai ir Kongresas esą suvaidino labai nežymų vaidmenį. R.Posnerio teigimu, valdžia delegavo Volstrytui įgaliojimus kovoti su krize, kurią sukėlė paties Volstryto spekuliacijos. Maža to, jis pritaria šiam sprendimui, ir teigia, jog B.Bernanke ir H.Paulsonas neabejotinai yra tinkamiausi žmonės, kuriuos galima buvo rasti šiam atsakingam darbui.
R.Posnerio tikslas, kurį jis atvirai deklaruoja - parodyti, kad šiuo metu pasaulis susiduria su eiline kapitalizmo krize, kuri negali būti politinės valdžios (ne)veikimo pasekmė. Jis išlieka valstybės nesikišimo į ekonomiką šalininku, ir apgailestauja dėl to, jog krizės metu tam tikras reguliavimas iš valstybės pusės yra sunkiai išvengiamas.
Jeigu mokslininkas iš tiesų bando apginti respublikono G.W.Busho politiką artėjančių JAV prezidento rinkimų išvakarėse, naujam respublikonų kandidatui Johnui McCainui susiduriant su didėjančiu oponentų spaudimu, tuomet šis bandymas nėra labai sėkmingas. Teigti, jog H.Paulsonas, kurio pareigos atitinka kitų šalių finansų ministro postą, turi mažai bendro su G.W.Bushu ar jo aplinkos priimamais politiniais sprendimais, yra mažų mažiausiai drąsu. Beveik tą patį galima pasakyti ir apie B.Bernanke, kurį G.W.Busho teikimu 2006 metais patvirtino JAV Senatas.
Argumentas, jog H.Paulsonas ir B.Bernanke yra paskirti santykinai neseniai, daug remiasi "privačiais" patarėjais, ir todėl vis dar negali būti vadinami "tikrais" politikais, JAV politinių batalijų fone skamba gana įtartinai.
