Dėl Rusijos planų netoli Kuršių nerijos statyti naftos gręžinio platformą susidariusi situacija šiandien pirmą kartą bus svarstoma Seimo jūrinių ir žuvininkystės reikalų komisijoje.

Jos pirmininkas Seimo narys Rimas Valčiukas mano, kad tik bendromis valdžios institucijų ir mokslininkų pastangomis gali pavykti sustabdyti šiuos “Lukoil” kompanijos planus. Kartą lietuviams tai jau buvo pavykę.

Reikia bendrų veiksmų

Jau rašėme, kad Lietuvos aplinkosaugos institucijos pareiškė susirūpinimą dėl Rusijos kompanijos “Lukoil” planuojamo naftos gręžinio Baltijos jūroje netoli Nidos, vos už poros dešimčių kilometrų nuo valstybės sienos. Specialistai teigia, kad naftos platformoje, vadinamoje D-6 projektu, įvykus avarijai, būtų padaryta nepataisoma žala Kuršių nerijai.

Seimo komisijos pirmininkas R.Valčiukas teigė, kad pavieniai atskirų ministerijų ir organizacijų veiksmai nieko neišspręs. “Turime sutelkti jėgas. Manau, kad ši problema bus sprendžiama ne tik tarpvalstybiniu lygiu, reikės kalbėtis su “Lukoil” kompanija”, - sakė R.Valčiukas.

Anot jo, gali pasikartoti situacija, kai valdžia ir mokslininkai kartu kovos dėl statybos sustabdymo. “Dar neturime išvadų dėl gręžinio ekologinės ekspertizės, informacijos apie planuojamą platformos konstrukciją. Galbūt mums bus pateikti duomenys apie naujas, nepavojingas konstrukcijas, negalime atmesti tokio varianto. Svarbu, kad nebūtų įgyvendinta tai, kas buvo suplanuota prieš keliolika metų”, - sakė R.Valčiukas.

Buvo bandoma nuo Lietuvos nuslėpti

Tai, kad prieš šešiolika metų buvo sustabdyta naftos gręžinio platformos Baltijos jūroje statyba - buvusios valdžios nuopelnas, teigia anų laikų respublikos vadovai. “Nenoriu nuvertinti žaliųjų pastangų, visuomenės protestų, bet viską nulėmė griežta tuometinės valdžios pozicija ir vieno įtakingiausio SSRS ministro Viktoro Černomyrdino supratingumas”, - teigia Vilius Kazanavičius, buvęs LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas..

V.Kazanavičius anuomet buvo įgaliotas koordinuoti komisijos, kuri turėjo įtikinti SSRS aukštus pareigūnus nestatyti platformos, veiksmus. 1986 metais netoli Nidos 22 km nuo kranto, atsirado metalo konstrukcijų statinys.

“Lietuvoje nieko apie platformą nežinojome. Radus statytojus paaiškėjo, kad darbai vykdomi SSRS dujų pramonės ministerijos užsakymu. Projektą finansavo trys valstybės: SSRS, tuometinė Vokietijos Demokratinė Respublika ir Lenkija. Jau buvo investuoti 400 milijonų rublių”, - prisimena Vilius Kazanavičius.

1986 metų rudenį Nidoje vyko Lietuvos iniciatyva surengtas sąjunginių ir respublikinių žinybų išvažiuojamasis posėdis. “Lietuvių poziciją palaikė Kaliningradas. Dujų pramonės ministerijos pareigūnai išvyko nelabai patenkinti, bet suprato, kad Baltijos krantų apsaugos reikalavimai kur kas didesni nei Barenco jūros. Tačiau kol kas darbai nebuvo stabdomi”, - sakė socialinių mokslų daktaras V.Kazanavičius.

Jis lankydamas Klaipėdos jūrų uoste pamatė įspūdingų gabaritų metalo vamzdynų karkasus. “Toptelėjo mintis - tai statoma D-6 platforma. Pažįstamas organizacijos vadovas paaiškino, kad jam mokami dideli pinigai ir reikia skubėti. Paaiškėjo vienas svarbus niuansas.

Kiekvieną tokios atsakingos konstrukcijos suvirinimo siūlę reikia tikrinti rentgenu, turėti licencijas tokiems darbams. Viso to nebuvo. Užsakovas žadėjo pats organizuoti siūlių patikrinimą, bet to nedarė. Dalis jau sumontuotos platformos taip pat nebuvo tikrinta. Tada organizacijos vadovui paaiškinau apie konfliktą, liepiau kuo greičiau pasiimti pinigus už atliktus darbus. Konstrukcija buvo neištaisomas brokas. Man garantavo, kad fiktyvių kontrolės dokumentų neorganizuos”, - prisimena V.Kazanavičius.

Lemtingas susitikimas su V.Černormyrdinu

Buvo suburta grupė pareigūnų problemai spręsti. “Mane paskyrė į komisiją, taip pat akademiką Vytautą Statulevičių, Melioracijos ir vandens ūkio ministro pavaduotoją Julių Sabaliauską, kitus specialistus. Turėjome skubiai veikti, nes matėme, kad virš D-6 objekto ratus suko sraigtasparniai, darbai vyko sparčiai”, - sakė V.Kazanavičius.

Lemtingas susitikimas vyko Maskvoje pas SSRS dujų ministrą Viktorą Černomyrdiną. “Paaiškinau ekologines problemas, kad negalime sutikti, jog be derinimų su mumis būtų statomas šis objektas. Matėsi, kad ministro viduje kaupėsi nepasitenkinimas. Tada jo autoritetas buvo labai didelis, neseniai jį buvo išgyręs Michailas Gorbačiovas. V.Černomyrdinas visų išklausė, o tada į mane prabilo. “Klausyk, kur ta tavo brangioji Nida ar Kuršių nerija, kaip tu vadini?” Ant sienos kabojo didžiulis TSRS žemėlapis su naftos ir dujų verslovių atžymomis.

V.Černomyrdinas vėl kreipėsi į mane - gal todėl, kad buvau delegacijos vadovas, gal nenorėjo mokslo žmonių “tujinti”. “Ką čia tavo platforma, pažiūrėk, kiek jų daug visoje šalyje. Siurbiau naftą visur ir iš čia siurbsiu”, - nervinosi jis. Matėme, kad prasiveržė ministro ambicijos, o tai nieko gero nežadėjo. Kolegoms lietuviškai pasakiau: “Gal išeinam?” Gavau pritarimą galvos linktelėjimu, išsitraukiau atsivežtą knygą apie Neringą, padėjau ministrui ant stalo ir visi išėjome”, - pasakojo V.Kazanavičius.

Ministrą pavyko įtikinti

Koridoriuje lietuvius pasivijęs vienas darbuotojas paprašė sugrįžti. “Vėl susėdome. Ministras sako pasikarščiavęs. Mums bandoma rodyti, kad projektas su sąjungos žinybomis suderintas. Tada J.Sabaliauskas išsitraukė sąjunginį nutarimą, kuriame rašoma, kad projektą reikia derinti ir su respublikos institucijomis. Vėl užvirė diskusijos. Atsisveikinant V.Černomyrdinas pavartė knygą ir pasakė: “Tikrai gražus jūsų pajūris, niekada nebuvau. Pats negalėsiu atvykti, bet mano pavaduotojai atvažiuos”, - pasakojo V.Kazanavičius.

Anot jo, vėliau neigiamą nuostatą dėl terminalo statybos patvirtino Ukrainos elektrinio suvirinimo institutas, Baku naftininkai pripažino, kad įvykus nelaimei labai nukentėtų krantai. “Susirašinėjimai dar tęsėsi, bet 1987 metais statyba buvo užkonservuota”, - sakė V.Kazanavičius.

Jis nesutinka, kad statybą sustabdė tik žaliųjų protestai ir žmonių parašai. “Maskvoje mes užsiminėme apie žmonių nepasitenkinimą, tačiau procesą sustabdė konkretūs įrodymai, kodėl negalima tęsti statybos. Tačiau smagu, kad sutapo visuomenės ir valdžios interesai”, - teigia V.Kazanavičius. 1987 metais, kaip teigė rašytojas Vytautas Petkevičius, buvo surinkta 217 tūkstančių parašų, pasisakant prieš terminalo statybą.

“Bijau, kad dabar jokie sentimentai, demaršai nepadės. Didžiausia jėga yra doleris. Todėl reikėtų apsvarstyti ir kitą variantą - dalytis pelnu su rusais. Nafta iš Baltijos jūros anksčiau ar vėliau bus siurbiama”, - mano V.Kazanavičius.