Pasaulio ekonomistų bendruomenė jau kuris laikas kalba apie pasaulinę ekonomikos krizę: Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ekonomika – ant nuosmukio ribos, lėtėja augimas Europoje ir besivystančiose šalyse, taip pat ir Baltijos valstybėse. Įvairios tarptautinės finansų institucijos prognozuoja, kad toks sąstingis tęsis ir 2009 metais.

Tai ne pirmasis ūkio lėtėjimo atvejis pasaulio ekonomikos istorijoje. Sakoma, kad verslo pakilimai ir nuosmukiai – neatsiejama kapitalizmo dalis. Ir nors nerasime dviejų visiškai panašių verslo ciklų, istorija rodo, kad lėtėjant pasaulio ekonomikai turėtų mažėti ir infliacija. Natūralu, kad mažėjanti paklausa turėtų silpninti gamintojų ir prekybininkų galias kelti prekių bei paslaugų kainas. Tačiau šį kartą lyg ir viskas kitaip – ūkio lėtėjimas kol kas nesumažino infliacijos. Priešingai, ji linkusi didėti daugelyje šalių. Kaip vertinti šio proceso poveikį žmonių gerovei?

Automatiniai stabilizatoriai...

Tas, kas skaitė kokį nors makroekonomikos teorijos įvadą, bus susidūręs su sąvoka „automatiniai ekonomikos stabilizatoriai“. Formaliai tai bet koks mechanizmas, švelninantis verslo ciklo (t. y. pakilimų ir nuosmukių) amplitudę.

Pavyzdžiui, jei prastais ūkiui laikais mažėja žmonių pajamos, jie moka mažiau pajamų mokesčių, daugiau pinigų lieka vartojimui, ir tai padeda iš dalies atsverti dėl kokių nors priežasčių prasidėjusį paklausos mažėjimą. Kitas panašus saugiklis – bedarbių pašalpos. Ūkio nuosmukis mažina darbuotojų paklausą, kai kurie jų praranda darbą. Valdžia iš biudžeto moka pašalpas bedarbiams, tad jie gali vartoti daugiau, nei iš viso likę be pajamų.

Lietuvoje pastarasis stabilizatorius ilgai buvo gana „silpnas“, nes bedarbio pašalpos dydis nepriklausydavo nuo prarastų pajamų – nesvarbu, ar tu turtingas ar ne, visi gaudavo pastovią pašalpą. Neseniai ši tvarka pasikeitė, tad dabar bedarbio pašalpą sudaro dvi dalys – pastovioji ir kintamoji, kaip ir senatvės pensijų atveju.

Kodėl tie stabilizatoriai „automatiniai“? Ogi dėl to, kad jie pradeda veikti savaime – valdžiai nereikia priimti jokių teisės aktų, tereikia stebėti, kaip biudžetas tampa deficitinis, mažėjant pajamų mokesčio įplaukoms ir didėjant bedarbių pašalpų išlaidoms...

...ir destabilizatoriai

Pasaulio ekonomika taip pat turi savų saugiklių. Jei lėtėja pagrindinių jos sudedamųjų dalių – JAV, euro zonos ir pan. – ekonomikos, centriniai bankai mažina trumpalaikes palūkanų normas. Kinija, Pietryčių Azijos šalys, naftą eksportuojančios valstybės vienaip ar kitaip „pririšusios“ savo valiutas prie JAV dolerio. Todėl ir palūkanų normų lygis šiuose regionuose glaudžiai susijęs su dolerio rinkos palūkanomis.

Paprastai ir ilgalaikės palūkanų normos sumažėja, jei prastėja ūkio perspektyvos. Tai vienas pagrindinių veiksnių, darančių įtakos įmonių ir žmonių sprendimams investuoti. Kuo mažesnės ilgalaikės palūkanų normos, tuo didesnis įmonių savininkų noras investuoti į įrenginius, o namų ūkių – į būstą.

Žaliavų kainos – vienas galimų pasaulio ekonominės sistemos stabilizatorių. Lėtėjant regionų ekonominei plėtrai, mažėja žaliavų paklausa, o tai turėtų mažinti jų kainas. Pingantys degalai, ryžiai, javai, pienas ir pan. didina žmonių perkamąją galią bei taip padeda lengviau išgyventi blogus laikus.

Dėl žaliavų pigimo mažėtų infliacija – tai leistų centriniams bankams greičiau mažinti palūkanų normas, finansų ministerijos galėtų pigiau skolintis biudžeto deficitui finansuoti, o mokesčių politikos vykdytojai galėtų net sumažinti mokesčius. Visi šie procesai turėtų greitai ištraukti ūkį iš nuosmukio fazės.

Tačiau, kaip matome, pastaruoju metu žaliavų kainos didėja, o ne mažėja, kaip (teoriškai) turėtų būti. Pagrindinis Tarptautinio valiutos fondo ekonomistas Simonas Johnsonas taikliai pastebėjo, kad žaliavų kainos šiuo metu tapo automatiniais pasaulio ekonomikos destabilizatoriais! Gal tik kai kurių metalų kainos „elgiasi“ tradiciškai, t. y. kiek sumažėjo, verslo ciklui pasukus kita kryptimi.

Kaip rašiau viename ankstesnių „Valstybės“ numerių, centrinių bankų vadovams stagfliacijos (lėtėjančio ūkio ir didėjančios infliacijos) situacija – viena sudėtingiausių: iškyla moralinė dilema – kovoti su infliacija (didinant oficialiąsias palūkanų normas) ar su nedarbu (jas mažinant). Jei yra grėsmė, kad laikinai padidėjusi infliacija pakeis žmonių lūkesčius ir jie pradės tikėtis didesnės infliacijos ateityje, centriniai bankai paprastai ryžtingai užkerta tam kelią. Štai kodėl Europos centrinis bankas svarsto, ar nepadidinus oficialiosios palūkanų normos, kai esant įprastam verslo ciklui būtų kalbama tik apie mažinimą.

Didieji centriniai bankai, atrodo, išmoko didžiųjų (1973 ir 1979 m.) naftos kainos šokų pamoką. Tada jie leido infliacijai įsibėgėti. O jos stabdymas labai brangiai kainuoja – ūkis vis turi patirti nuosmukį, siekiant buvusio infliacijos lygio. Be to, JAV centrinio banko palūkanų didinimas tuo metu sukėlė ir brangiai kainavusią Lotynų Amerikos šalių skolų krizę – jos prisiskolino daug JAV dolerių iš staiga praturtėjusių naftos šeichų, o kai dolerio palūkanos padidėjo, nebegalėjo tų skolų grąžinti.

Struktūrinė naftos krizė?

Kaip jau minėjau, dvi didžiausios šio meto problemos eiliniam Lietuvos žmogui – brangstanti energija (degalai, šildymas, taip pat – elektra) ir maistas. Detaliau panagrinėkime situaciją šiose rinkose. Pradėkime nuo naftos – nuo jos priklauso ir dujų kainos (o uždarius Ignalinos atominę elektrinę ji iš esmės lems ir elektros kainas – ne tik centralizuotai teikiamos šilumos).

Vis daugiau specialistų sutaria, kad pasaulis šiuo metu – lūžio taške: išgauti daugiau naftos iš esmės nebegalima, o paklausa auga toliau. Kitaip tariant, pigios naftos, dėl kurios vyko ir tebevyksta tiek karų, laikai baigėsi.

Legendinis „Shell Oil“ geologas dr. Marionas Kingas Hubbertas dar 1956 m. sukūrė teoriją naftos išgavimo pikui modeliuoti. Jis manė, kad laikotarpis nuo naujų telkinių atradimo ir naftos išgavimo aukščiausiųjų taškų – prognozuojamas. Kadangi JAV apie 1930 m. jau buvo atradusios savo didžiuosius telkinius, jo nuomone, išgavimo pikas turėjo būti apie 1970 metus. Jis buvo teisus.

Nuo to laiko jo modelį naudojo daugelis naftos rinkos analitikų. Ir šiuo metu pasirodo vis daugiau faktų, kad naftos išgavimas pasaulyje (turimomis technologijomis) arba jau pasiekė viršūnę, arba yra netoli jos (žr. 1 pav.). Vienas iškalbingiausių rodiklių šiame kontekste – mažėjantys laisvi naftą išgaunančių šalių gamybos pajėgumai. Todėl politikų bandymai įkalbėti Saudo Arabiją, vadinamąjį naftos centrinį banką, daugiau gaminti – iš esmės bergždi. Gavaro naftos telkiniui, iš kurio buvo išgaunama pusė šios šalies naftos, jau 50 metų. Esant įtemptai padėčiai dėl gamybos pajėgumų, bet kokių pasiūlos sutrikimų (dėl gamtos kataklizmų, terorizmo, streikų) rizika rinkos dalyviams kelia didelį nerimą, o tai atsispindi naftos kainoje.

1 pav. Naftos gavyba pasaulyje (tūkst. barelių per dieną)

Visa tai nereiškia, kad nafta baigsis tiesiog rytoj. Ne, tai tik reiškia, kad bus didelė konkurencija dėl jos ir naftos gaus tie, kas pasiruošę už ją daugiau mokėti. Iki šiol didėjanti naftos paklausa buvo patenkinama didinant gavybą, o po naftos piko prasidės didžioji valstybių konkurencija, kuri, jei nepereisime prie kitų technologijų, tik didės. Pagalvokite apie statistinį faktą, pateikiamą žymaus ekonomisto Jeffrey Sachso savo naujausioje knygoje „Ekonomika perpildytai planetai“ (Economics for a Crowded Planet). Tūkstančiui amerikiečių tenka apie 800 automobilių, o tūkstančiui kinų – tik apie 18. Jūs galite įsivaizduoti, koks bus degalų poreikis, jei Kinija pasieks bent pusę dabartinio JAV lygio pagal automobilių gausą? Tai reikštų, kad planetoje atsiras dar 560 mln. automobilių – dukart daugiau, nei JAV yra dabar.

Kur ir kodėl didėja naftos paklausa

Atsirandanti, besiplečianti ir perimanti vakarietiškus vartojimo įpročius vidurinė klasė Kinijoje, Indijoje bei kitose besivystančiose šalyse – pagrindinis naftos paklausos didėjimo veiksnys. Nuo 2003 m. naftos paklausos didėjimą daugiau kaip 90 proc. lėmė šios šalys.

Antras svarbus naftos vartojimo veiksnys – subsidijos degalams, ypač paplitusios ne tik pačiose naftą išgaunančiose šalyse (benzinas, kaip žinome, ten beveik nemokamas), bet ir Kinijoje, Indijoje, Indonezijoje, Malaizijoje ir pan. Šiuo metu jų vyriausybių biudžetai nebeišgali tiek subsidijuoti didėjančio naftos ir degalų kainų skirtumo, todėl paskatos vartoti degalus jau mažinamos.

Galiausiai reikia aptarti spekuliantų vaidmenį naftos rinkoje. George’as Sorosas nesename liudijime JAV kongresui dėl naftos ir kitų žaliavų kainų (kaip jis sakė, „burbulo“) didėjimo apkaltino spekuliantus – institucinius investuotojus, pinigus „dedančius“ į su žaliavų kainomis susietus indeksus, pastaraisiais metais davusius gerokai didesnę grąžą nei akcijų ar obligacijų rinkos.

Iš tikrųjų, investicijų banko „Lehman Brothers“ vertinimu, investicijos į žaliavų indeksus padidėjo nuo 70 mlrd. dolerių 2006 m. pradžioje iki 235 mlrd. dolerių šių metų balandį. Tiesa, ekonomistai nelabai sutaria, kiek finansinių spekuliantų veiksmai pabrangino naftą. Tačiau įvairių šalių politikai jau susirūpino šiuo reiškiniu ir svarsto, ar nereikėtų uždrausti spekuliuoti visuomenei svarbių produktų – naftos, maisto – rinkose. Skeptikai įžvelgia naudą dėl spekuliantų veiksmų. Anot jų, pastarieji padeda vartotojams greičiau perduoti signalą apie tai, kad reikia keisti vartojimo įpročius – pavyzdžiui, persėsti iš džipų į mažesnius automobilius.

JAV suvartoja apie ketvirtadalį pasaulio naftos daugiausia dėl to, kad degalų akcizas gana nedidelis. Spekuliantai padeda šią ekonominės politikos klaidą „ištaisyti“. Kaip matome iš 1 pav., po reikšmingų naftos kainos padidėjimų (didžiųjų naftos kainos šokų 1973 ir 1979 m.) jos paklausa iš tikrųjų po kurio laiko sumažėja, kai vartotojai pakeičia vartojimo įpročius ar suranda alternatyvų naftai. Tų alternatyvų daug, tačiau jos iki šiol buvo komerciškai nenaudingos vartotojui. Kol kas vandeniliu varomus elektromobilius gali įpirkti tik Holivudo žvaigždės, viešai demonstruojančios savo susirūpinimą oro užterštumu ir visuotiniu atšilimu, tačiau benzino epochai iš tikrųjų gali ateiti galas.

Maisto problema

Foto: D.Tunkūno nuotr.

Didėjančių maisto kainų problemai vertėtų skirti atskirą straipsnį, nes problema čia dar didesnė – automobiliu galima nustoti važinėti, bet valgyti – ne. Dar šimtai milijonų planetos gyventojų bus priversti badauti dėl pastaruoju metu padidėjusių maisto kainų.

Maisto brangimo priežastys panašios kaip ir naftos atveju. Pirmoji ir svarbiausia – daugėja žmonių besivystančiose šalyse, jie uždirba daugiau. Vidurinė klasė nori vartoti daugiau baltymų, didėja mėsos ir pieno produktų paklausa. Net indai, kurių pusė – vegetarai, pradėjo gerokai daugiau vartoti mėsos. Mėsai ir pienui pagaminti reikia grūdinių kultūrų, todėl brangsta kviečiai, kukurūzai ir pan.

Dėl pasiūlos taip pat kyla daug problemų. Dėl gamtos išdaigų (sausrų, potvynių) buvo prasti derliai (pavyzdžiui, Australijoje), kai kurios šalys neseniai pradėjo riboti maisto produktų eksportą, o tai gerokai padidino, pavyzdžiui, ryžių kainas.

Maistas ir energija

Brangsta ir žemės ūkiui svarbios žaliavos: trąšos dėl to, kad joms gaminti naudojamos dujos, o jų kainos glaudžiai susijusios su naftos kainomis; pervežimo sąnaudos taip pat didėja dėl brangstančios energijos, o ką jau kalbėti apie dyzeliną, naudojamą žemės ūkio technikai.

Taigi matome, kad maisto ir energijos rinkos gana susijusios. Tačiau pastaruoju metu atsirado dar vienas veiksnys, kurio pasaulio istorijoje nėra buvę. Smarkiai pabrangus naftai, vis daugiau žemės skiriama auginti kultūroms, iš kurių galima išgauti etanolio (kukurūzai) ar biodyzelino (rapsai).

Vis daugiau ekonomistų kritikuoja šį būdą didinti nepriklausomybę nuo naftos tiekėjų, esančių nelabai stabiliuose regionuose. Pavyzdžiui, JAV šiuo tikslu subsidijuoja kukurūzų auginimą, nors iš jų grynosios energijos iš esmės negaunama, t. y. jų auginimo ir transportavimo metu sunaudojama tiek pat naftos, kiek gaunama etanolio. Tačiau žemės maisto ar pašarų gamybai sumažėja, ir tai prisideda prie maisto kainų didėjimo.

Lesteris Russellas Brownas savo knygoje „Planas B“ (Plan B) pastebi, kad po 1973 m. naftos kainos šoko pasikeitė ilgą laiką galiojęs sąryšis, kad bušelis kviečių kainavo tiek pat, kiek barelis naftos. Dabar, netgi pabrangus grūdinėms kultūroms, reikia apie dešimt bušelių kviečių, kad nupirktume barelį naftos. Nenuostabu, kad esant tokiai situacijai apsimoka potencialų maistą versti degalais. L. R. Brownas vertina, kad apie 30 proc. JAV grūdinių kultūrų derliaus 2008 m. bus skirta degalams gaminti. Europos Sąjungoje padėtis nėra tokia iškreipta – biodegalams tenka apie vieną procentą grūdinių kultūrų derliaus.

Liūdnoji gaida

Maisto ir energijos rinkų demarkacinė linija pamažu tampa ne tokia ryški. Grūdinės kultūros, nuo kurių priklauso ir duonos, ir mėsos, ir pieno kainos, vis labiau vertinamos pagal energetinę vertę, matuojant naftos ekvivalentais. Maisto vartotojams tai nieko gera nežada.