Instituto ekspertų teigimu, lito devalvavimas neleistų ištrūkti iš infliacijos gniaužtų ir sukurtų valiutos krizę, kurią neišvengiamai lydėtų gilios problemos bankų sistemoje. Būtų sužlugdytos paskatos taupyti, investuoti į finansinius produktus (draudimas, pensijos, vertybiniai popieriai), būtų visiškai pakirsti fiksuotas išmokas gaunančių asmenų - pensininkų, mokytojų - ekonominiai pagrindai.
Visa tai neigiamai paveiktų ekonomikos vyksmą, sumažintų partnerių pasitikėjimą, eurointegracinių įsipareigojimų įvesti eurą vykdymą padarytų neįmanomą.
Pasak instituto ekspertų, nuo pat valiutų valdybos modelio įvedimo kildavo gandų, kad lito kursas bus pakeistas arba kad apskritai bus atsisakoma šio lito kurso fiksavimo ir litų apyvartoje padengimo šimtaprocentiniais užsienio valiutos bei aukso rezervais. Paprastai tokie gandai bei politikų pasisakymai būdavo inspiruoti tam tikrų grupių interesų, politinių jėgų kaitos ar derinami (dengiami) su tam tikrais ekonomikos pokyčiais. Pavyzdžiui, Rusijos krizė, planuotas, tačiau neįvykęs, perėjimas prie euro taip pat buvo sukėlęs abejonių rinkoje, ar pakanka valdžiai pasiryžimo nenukrypti nuo stabilaus lito kurso.
Išaugusi infliacija ne tik sutrukdė, kaip planuota, įvesti eurą nuo 2007 metų, tačiau ir vėl pažadino norinčius spekuliuoti lito, Lietuvos žmonių bei įmonių, o kartu ir visos Lietuvos ekonomikos likimu. Pastaruoju metu girdimi "perspėjimai", kad nepavyks įveikti infliacijos be lito devalvavimo kelia ypatingą nerimą, nes dažnai skleidžiami iš solidžių ekspertų bei politikų lūpų.
Ekspertų nuomone, būtų galima šių kalbų nepaisyti, manant, kad tokias nuomones išsakantys asmenys ar institucijos nepakankamai įsigilinę į nepriekaištingai sklandų valiutų valdybos modelio veikimą, yra išprovokuoti ar klaidingai interpretuoti. Tačiau kadangi kalbos skleidžiamos ypatingame ekonominiame fone - infliacija, numatomas ekonomikos kilimo sumažėjimas, nekilnojamojo turto kainų ir su tuo susijusių paskolas paėmusių investuotojų lūkesčių kitimas, artėjantys Seimo rinkimai, įvykiai kaimyninėse Estijoje bei Latvijoje, neužtikrinta ECB pozicija - pagrįstai kelia nerimo, kad populistiškai nusiteikę ar suinteresuoti asmenys gali pradėti vėl eskaluoti šią temą. O tai jau savaime yra itin žalinga.
Itin klaidinga teigti, kad lito atsiejimas ar devalvavimas padėtų įveikti šios dienos baubą - infliaciją. Priešingai, lito devalvavimas neleistų ištrūkti iš infliacijos gniaužtų, tačiau įsuktų nevaldomą infliacijos mašiną, sako ekspertai.
Ekonomiškai nepagrįsti yra ir teiginiai, kad lito devalvavimas neišvengiamas dėl einamosios sąskaitos deficito arba kad šis sprendimas sudarytų palankesnes sąlygas eksportui bei taip padidintų Lietuvos konkurencingumą. Užsitęsęs ir didelis einamosios sąskaitos deficitas tik esant plaukiojančiam valiutos kursui gali signalizuoti apie nacionalinės valiutos nuvertėjimo tendenciją. Tačiau valiutų valdybos atveju ši taisyklė visiškai negalioja, nes valiutos stabilumą lemia ne užsienio valiutos įplaukos, bet šimtaprocentiniai rezervai, nepriklausomai nuo to, kokios užsienio valiutos migracijos tendencijos įsivyrautų. Eksportuotojai dėl devalvuoto lito turėtų tik momentinę ir iliuzinę naudą, o žalą dėl įsuktos infliacijos - ilgalaikę ir realią. Dėl to devalvavus litą Lietuvos konkurencingumui būtų negrįžtamai pakenkta, nes konkurencingumo pamatai visų pirma yra tvirta valiuta.
Lito devalvavimas trumpalaikėje perspektyvoje būtų naudingas tik prasiskolinusiems spekuliantams, taip pat struktūroms, siekiančioms sugriauti Lietuvos ekonomikos stabilumo pagrindus.