Aprangos ir tekstilės pramonė laikoma tradicine mūsų pramonės šaka, kuri sukuria bene didžiausią apdirbamojoje gamyboje sukuriamos bendrosios pridėtinės vertės (BVP) apimtį – 8,9 proc. Nors pernai, palyginti su 2006 m., tekstilės gaminių pardavimai išaugo 3,9 proc., šio sektoriaus sukuriamos pridėtinės vertės dalis bendrosios pridėtinės vertės struktūroje nuosekliai mažėja.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų ES šalių, gaminamus rūbus išstumia pigesni Kinijos gaminiai. Nepadeda nė tai, kad Kinijai įstojus į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO), PPO narėms leista iki 2008 m. pabaigos taikyti specialius kiekybinius Kinijos eksporto apribojimus. Net 70 proc. visų suklastotų prekių, patenkančių į Europos rinką, yra iš Kinijos.
Europos kompanijos, negalėdamos atlaikyti konkurencijos, savo gamybą taip pat perkelia į trečiąsias pasaulio šalis – Kiniją, Indiją bei kitas. Beje, tai padarė ir gerai žinomas sporto ir laisvalaikio drabužių gamintojas „Audimas“.
Anot minėto renginio iniciatoriaus, europarlamentaro, Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komiteto nario Šarūno Biručio, dėl to kyla didžiulis prieštaravimas: įmonės, kurios paliko gamybą Europoje, įdarbino vietinius žmones ir moka mokesčius savo šaliai, priverstos konkuruoti su tomis Europos firmomis, kurios savo gamyklas iš Europos iškėlė.
„Taigi pats laikas diskutuoti apie lengvosios pramonės ateitį. Ir pirmiausia šiai problemai reikia valstybės dėmesio.
Vieni verslininkai, be atitinkamų institucijų pagalbos, nesugebės pasiūlyti nei teisės aktų projektų dėl dempingo, nei kitų dalykų, - teigė Š. Birutis. - Kinai siūlo 2 eurus kainuojančius marškinius. Europoje už tokią kainą niekas marškinių nepasiūtų. Šiuo požiūriu mes negalime konkuruoti su Kinija, kurioje įdarbinami vaikai nuo 11 metų, gaunantys už savo darbo valandą vos kelis centus“.
Tačiau mes, anot jo, galime konkuruoti savo rūbų kokybe. Būtent jai turėtų būti didžiausias dėmesys – kuriant šiuolaikinio vartotojo poreikius atitinkančius nesiglamžančius, nesitepančius, savaime išsivalančius audinius bei patentuojant gaminių prekės ženklus.
„Tai ypač sėkmingai daro italai. Firma išgarsina savo prekės ženklą, o tuomet vartotojams kaina jau nebesvarbi. Žmonės sutinka mokėti už firmos vardą. Aišku, tam reikia pasiekti atitinkamą gaminio kokybę bei stengtis ją išlaikyti“, - svarstė Š. Birutis.
Tarp kainos ir kokybės
Šiuo metu dauguma Lietuvos siuvimo fabrikų produkciją tiekia garsioms užsienio kompanijoms. Nors ant rūbo etiketės puikuojasi užrašas „Made in Lithuania“, vargu, ar vartotojai jį perskaito.
Anot diskusijoje bei Lietuvos tekstilę pristatančioje parodoje Europos Parlamente dalyvavusio Lietuvos aprangos ir tekstilės asociacijos prezidento Jono Karčiausko, tai tik laikina išeitis.
„Mūsų gaminiai pasižymi aukšta kokybe ir prieinama kaina už ją. Per tiek eksporto į ES rinkas metų praktiškai neturėjome skundų dėl mūsų gaminių. Todėl turime įeiti į ES rinką su savo prekiniais ženklais“, - įsitikinęs verslininkas.
Anot jo, tokių galimybių turi „Utenos trikotažas“, „Lelija“, „Rožė“ bei kai kurios kitos įmonės. Tiesa, tam reikia kapitalo ir investicijų.
Čia ir užsisuka karuselė: patys verslininkai prasimušti be valstybės paramos negali, pritraukti investuotojus taip pat sudėtinga – užsieniečiai dėl nuolat Lietuvoje besikeičiančios mokesčių sistemos bei įstatymų nestabilumo investuoja nenoriai. Į rinką veržiantis pigioms trečiųjų šalių prekėms, bankrutuojančios ES įmonės savo gamybą perkelia ten, o Europoje auga bedarbių armija.
Tiesa, J. Karčiauskas pasidžiaugė, kad jau pastebima ir priešinga tendencija. Ne viena žinoma kompanija, patyrusi Rusijoje, Baltarusijoje ar trečiosiose šalyse pagamintos produkcijos kokybę bei šių šalių darbuotojų požiūrį į sutartus terminus, vėl grįžta į Europą. Tiesa, gaminio kaina automatiškai auga.
„Drabužių kainos ir toliau augs – tam reikia nusiteikti. Mat tai susiję su kylančiomis kuro, elektros kainomis“, - įsitikinęs Š. Birutis.
Rūbai brangs?
Anot ES institucijų atstovų, norint konkuruoti su pigiomis, bet nekokybiškomis prekėmis iš Kinijos, būtina daugiau dėmesio skirti technologinėms naujovėms. Tačiau Lietuvos verslininkų tokios kalbos neguodžia. Esą kaip tai padaryti?
„Iš tiesų darbas šios pramonės šakoje labai imlus – reikia labai daug darbuotojų, kurie 8 valandas turi lenkti nugaras prie siuvimo mašinų ar staklių. Tai varginantis darbas, todėl panašios profesijos tampa nepatrauklios.
Vadinasi, būtinos inovacijos – kad nereikėtų sėdėti prie kiekvienos siūlės, užtektų paspausti mygtuką. Tačiau norint automatizuoti siuvimą, reikia turėti pinigų. O iš kur jų gauti, kai gamybos apimtys ir pelnas mažėja, žaliavos brangsta, atlyginimai auga?“ – svarstė Kauno krašto pramoninkų ir darbdavių asociacijos viceprezidentas Vaclovas Vytautas Pečatauskas.
Todėl nieko keista, kad šiuo metu, pradėjus kilti gamybos savikainai Kinijoje, Europos firmos ieško dar pigesnių šalių ir keliasi į Afriką.
Beje, Europos invazija į Kiniją, anot V. Pečatausko, ne tik padėjo iškilti Kinijos ekonomikai, bet ir sužlugdė jos kultūrą. Atsiradus pigios, nekvalifikuotos darbo jėgos poreikiui, kinų tauta nebeteikė dėmesio išsilavinimui, nesiekė mokslo, todėl jos kultūra pradėjo po truputį degraduoti.
Lietuva eina kitokiu keliu. Tekstilės pramonė, ieškodama nišų rinkoje, ne tik „štampuoja“ masinius gaminius, bet ir siūlo individualius užsakymus. Pavyzdžiui, buvę „Lentvario kilimai“, restruktūrizuoti į AB „Kilimai“, šiuo metu gamina tik rankų darbo kilimus, kuriuos individuliai kliento namams kuria įmonės dizaineriai. Vidutiniškai jų kaina už kvadratinį metrą svyruoja nuo 150 iki 800 litų.
Tiesa, tokį gamybos būdą, įmonė, anot jos asortimento vadovės Angelės Kulienės, pasirinko ne iš gero gyvenimo. Turint vienos rūšies stakles, konkuruoti mašininių kilimų rinkoje neįmanoma, o įsigyti technikos nėra už ką.
„Bene didžiausia bėda, kad nesugebame panaudoti mokslo potencialo. Kol kas gamyba vyksta sau, o mokslininkai dirba sau. Sujungus šias sritis iš tiesų būtų galima kalbėti apie inovacijas ir konkurencingumą“, - reziumavo V. Pečatauskas.
